Festivalio meno vadovas akordeonistas Raimondas Sviackevičius, originalus menininkas, savo pasirodymais neretai peržengiantis akademinės muzikos žanrų ribas, atidarymo koncertą sumanė kaip lietuviškos muzikos akordeonui naujienų panoramą, kurioje kartu su akordeonistu Geiru Draugsvolliu bei Vytauto Lukočiaus diriguojamu Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus) atliko Arvydo Malcio, Giedriaus Kuprevičiaus, Remigijaus Merkelio ir Anatolijaus Šenderovo kompozicijas akordeonui ir styginių orkestrui. Visas šias kompozicijas suvienijo premjeros ženklas. Kokios tai premjeros? Dvi iš jų tiksliau būtų vadinti ankstesnių kūrinių versijomis. Tokia buvo R. Merkelio „Evakuacija“ (2010) - autoriaus atsigręžimas ir naujas žvilgsnis į jo 2004 m. sukurtą pjesę tuo pačiu pavadinimu saksofonui, trombonui, akordeonui ir styginių kvartetui, tada nuskambėjusią „Gaidos“ festivalyje. Šįkart akordeono festivaliui parengta „Evakuacijos“ rekompozicija akordeonui ir styginių orkestrui. Antroji rekompozicija - A. Šenderovo „www.dg-gd-Song“ - tai 2010 m. gimusi violončelininkui Davidui Geringui dedikuoto opuso „David's Song“ („Dovydo giesmė“ violončelei solo ir styginių kvartetui, 2006) versija dviem akordeonams ir styginių orkestrui, A. Šenderovo sukurta šiam festivaliui ir specialiai, kompozitoriaus teigimu, vienam ryškiausių Šiaurės šalių akordeonistų G. Draugsvolliui. Trečioji festivalio premjera buvo G. Kuprevičiaus koncertas „Elegija tėvynę palikusiems...“ akordeonui ir styginių orkestrui, parašytas 2009 m. Pažaislio festivalio užsakymu ir atliktas tais pačiais metais Kauno filharmonijoje (grojo R. Sviackevičius ir M. Pitrėno diriguojama Kauno simfoninio orkestro grupė). Taigi šįkart nuskambėjo Koncerto vilnietiška premjera. Vis dėlto festivalio atidarymo koncertas turėjo ir pačią tikriausią premjerą - „jauniausia“ vakaro kompozicija tapo A. Malcio Koncertas akordeonui ir styginių orkestrui (2010), parašytas XIII akordeono festivalio užsakymu ir dedikuotas R. Sviackevičiui.

Koncertą A. Malcys apibūdina kaip savotišką rimtosios ir lengvosios muzikos samplaiką, kurią jis komponavo sąmoningai bandydamas ištrinti jas skiriančią ribą ir paneigti bet kokį muzikos klasifikavimą. Vis dėlto paties koncerto žanro specifika šį kompozitorių į savo gniaužtus yra įsukusi gana stipriai - naujausias jo koncertas (iš viso jų A. Malcys sukūręs jau per dešimt!) išlaiko tradicinę trijų dalių formą, jame galima įžvelgti ir įprastą dalių tempų parinkimą (greita, lėta, vėl greita); minčių dėstymas atskirose dalyse irgi pagrįstas klasikinio koncerto dramaturgija: pirmai daliai būdingas dviejų stichijų konfliktiškumas, užkoduotas dar sonatos logikoje, lyrinis, emocinis kūrinio centras suformuojamas antroje dalyje, o refreniškai komponuojamas finalas iškelia šokio prigimtį. Klasikinio instrumentinio koncerto struktūra, muzikinės minties dėstymo logika šiam kompozitoriui puikiai pažįstama - A. Malcys, kaip violončelininkas, nuolatos su ja susiduria grieždamas simfoniniame orkestre. Pirmuoju A. Malcio koncertinio žanro kūriniu laikytinas 1995 m. jo sukurtas „Vox clamantis in deserto“ fleitai ir kameriniam orkestrui. Vėliau sekė koncertai altui (1997), trombonui (2003), soprano saksofonui (2004) ir tenoro saksofonui (2008), fortepijonui (2005), klarnetui (2007), fleitai (Koncertas Nr. 2 „Cantus sirenum“, 2007), dvigubas koncertas smuikui ir altui „Sinfonia concertante“ (2008), violončelei (2009). Taigi, naujausias opusas dar kartą patvirtina, kad šis žanras ne tik priimtinas, bet ir gana artimas A. Malciui kaip kūrėjui. Jis nebijo sugrįžti prie klasikinių ištakų ir eksploatuoti tradicinį koncerto modelį, tuo šiuolaikinės, inovacijų siekiančios muzikos kontekste pasirodydamas gal net senamadiškai (?!).

Koncerto akordeonui pirma dalis pradedama lėta įžanga. Ekspozicijoje dėmesys sutelkiamas į du kontrastingus sluoksnius ir jų nuolatinę polifoniją - melodingą ir ilgesingą akordeono liniją, auginamą iki kulminacinių proveržių, lydi ritmiškai aktyvus orkestro akompanimentas - jo efektingas perkusinis styginių štrichų skambesys susijęs su manieringų A. Piazzollos tango ritmika. Antra dalis, A. Malcio teigimu, stipriai personifikuota - kompozitorius siekė parodyti solisto dvasinę būseną ir konfliktą su aplinka bei pačiu savimi, išaugantį į viso kūrinio kulminaciją. Akordeono melodijoje skamba nuolatinė įtampa iki pat dalies pabaigos, pritariant aštriai (skaudžiai?) disonuojančioms sumažintų akordų harmonijoms. Po kelias minutes trukusio sunkiasvorio ekspresyvumo Koncerto finalas atrodo visiškai netikėtas - kompozitorius pasielgia gana drastiškai, visiškai nutraukdamas pirmoje ir antroje koncerto dalyse plėtotą dramaturginę liniją: trečioje dalyje akordeonas įstoja lengvai sinkopuojančia tema, atklydusia iš lengvosios muzikos žodyno, kurią autorius apibūdina kaip paprastą melodiją. Toks kompozicinis manevras A. Malciui nėra svetimas, analogiška palengvinto finalo traktuotė, pasaulio muzikos intonacijos aptinkamos, pavyzdžiui, jo Koncerte soprano saksofonui (2004).

A. Malcys savotiškai priklauso ir atlikėjų, ir kūrėjų bendruomenėms. Kaip atlikėjas, jis įvaldęs ir giliai pažinęs klasikinės ir šiuolaikinės muzikos kontekstą. Tai jį, kaip kūrėją, veikiausiai paskatino rinktis rašyti grynąją, instrumentinę muziką, pamėgtus ar artimus žanrus. Akordeono festivaliui 2010 m. A. Malcio parašytas Koncertas - jau vienuoliktas jo kūryboje, šįkart eksperimentuojantis akordeono instrumento galimybėmis bei tembro efektais. Kaip ir ankstesniems koncertams, šiam opusui būdinga tai, ką A. Malcys yra įvaldęs gana meistriškai - tai soluojančio instrumento galimybių išnaudojimas, spalvinga orkestruotė, tembrų, dinamikos, štrichų ir faktūros įvairovė bei lakoniška muzikos kalba, o per penkiolika metų sukaupta instrumentinių koncertų antologija jau skatina svarstyti apie modernaus lietuviško koncerto žanro raidą šio autoriaus kūryboje.

„7 meno dienos“ Nr.3 (925), 2011-01-21