Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 3 (925), 2011 sausio 21 d. > Literatūra > Absoliuto paieškos
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
LITERATŪRA

Absoliuto paieškos


Ištrauka iš rengiamos Sigito Gedos atminimui skirtos knygos


Antanas Andrijauskas

Share |
Sigitas Geda. O. Pajėdaitės nuotr.
Prisiminus Gedą, kurį pažinojau per 50 metų nuo Veisiejų mokyklos laikų, iš pasąmonės gelmių išnyra mitiniai stichinės galios simboliai - kentauro ir minotauro vaizdiniai. Šio didaus gaivališkos prigimties Poeto, įsiurbusio lietuvių, Rytų ir Vakarų kultūros tradicijas, fenomenas provokuoja apmąstymams apie išskirtinio talento ir jam artimo genialumo prigimtį.

Visas daugybės iššūkių ir sukrėtimų išvagotas šio kūrėjo gyvenimas praslinko aistringai kovojant už savo egzistencinės laikysenos bei idealų įtvirtinimą. Jo poezijoje slypintis galingas gaivių versmių užtaisas iš įvairių civilizacinių pasaulių pasisemtais įvaizdžiais, metaforomis, išpuoselėta, o neretai pabrėžtinai šiurkščia ir šakota kalba dar ilgai maitins lietuvių poetinę tradiciją.

 

Rytai ir Geda yra atskira išsamių akademinių studijų reikalaujanti tema. Orientalistiniais kūrybos motyvais poetas tęsė nuo Čiurlionio laikų išryškėjusią daugelio iškiliausių mūsų kultūros ir meno žmonių kūrybos tradiciją. Šiuo atžvilgiu Geda buvo dviejų kitų didžių dzūkų - Čiurlionio ir Krėvės - orientalistinių tradicijų tęsėjas. „Europiečiai, - sako jis, - labiau aistrų žmonės, o budizmas prasideda ten, kur žmonės atsisako aistrų. Poezijai ir menams tai labai daug reiškė - patenki į beaistres zonas, kur viešpatauja tyla, ramybė, dangus, debesys, kur tavęs nebevargina kūno poreikiai. Senatvė šiuo atžvilgiu labai daug laimi prieš jaunystę“ (Rašytojas ir jo amžius, 2007, p. 42).

 

Gedos kūrybos japonizmo apraiškų analizei skirtą skyrių buvau parašęs jau prieš dešimtmetį ir įtraukęs į savo knygos „Tradicinė japonų estetika ir menas“ (2001) tekstą, tačiau maketavimo fazėje jo buvo atsisakyta. Dramatiškas Gedos Išėjimas savavalingai nubrėžė rėžį jo kūrybos interpretacijoje ir todėl dabartinis bandymas prisiliesti prie itin svarbių jo pasaulėjautai ir kūrybai orientalistinių motyvų įgauna kitokią prasmę.

 

Poeto kelias į Rytų tautų religijos, filosofijos, poetinių tradicijų pažinimą buvo vingiuotas. Rytų kultūromis jis susidomėjo studijų Vilniaus universitete metais, kai gilinantis į romantinę, simbolistinę poeziją dažnai išplaukdavo nostalgiškas, poetų apdainuotas, neturintis aiškiau apčiuopiamų kontūrų, kito, viliojančio savo egzotiškumu ir neįprastumu Rytų pasaulio vaizdinys. Kalbėdamas apie Rytų skverbimąsi į lietuvių poeziją teigė: „Anuo metu apie Rytus nebuvo jokio supratimo. Rytai buvo tik ornamentika. Mykolaitis-Putinas nuvažiavo į Vidurinę Aziją ir parašė ciklą. Rytai nebuvo filosofija. Susidomėjimas budizmu atsirado vėliau.“ (Geda, 1998, p. 36)

 

Geda buvo vienas iš daugelio meno pasaulio atstovų, kurie įsitraukė į daugiau nei prieš tris dešimtmečius Lietuvoje atgimusį orientalistų sąjūdį, į kurį sovietinė valdžia visada žvelgė labai įtariai, nes regėjo jame ne tik atsiribojimą, bet ir iššūkį oficialiajai ideologijai.

 

 

Geda, kaip ir Švėgžda, Beresnevičius, Ivanauskaitė, Uždavinys, priklauso atvirų pasauliui Lietuvos kūrėjų plejadai. Jie ne tik mylėjo savo tėvynę, bet ir, būdami atviri autentiškai kultūrai, domėjosi įvairių Rytų civilizacijų kultūra, religija, filosofija, menu. Geda jautė dvasinę giminystę su Švėgždos, Beresnevičiaus, Ivanauskaitės orientalistiniais ieškojimais, todėl tikriausiai vertino Jurgos diplominį darbą - jos ranka parašytą ir iliustruotą Gedos poemą „Strazdas“.

 

Nuo 1977 m. aktyviai dalyvavau per didžiausius vargus įkurtos Lietuvoje Orientalistų asociacijos darbe, nes buvau vienas iš jos vadovų ir sąjūdžio ideologų, todėl ir daugelis šios epopėjos įvykių skleidėsi mano akyse. Buvo įvairių žmonių, ilgesniam ar trumpesniam laikui prisišliejusių prie orientalistų sąjūdžio, tačiau Geda ir Švėgžda buvo tie kūrėjai, kurių susidomėjimą Rytų tautų kultūros tradicijomis skatino ne trumpalaikis susižavėjimas, o gilus vidinis poreikis. Geda prisipažįsta, kad asmeninis santykis su Rytais „nuolatos pynėsi su mėginimais giliau perprasti save patį, savo tautinę religiją ir mitologiją, kartu - Europą. Senutė Europa yra arčiau Rytų, negu mes manome. Tiesa, esama laikų ir figūrų, kur Europa ir Azija nutolsta viena nuo kitos, bet esama ir betarpiško, tiesiog neįtikėtino sutapimo, sampynos. Europoje dabar dažnai užsimenama netgi apie „Dieviškosios komedijos“ vieną - orientalistinį klodą.“ (Geda, 2004)

 

Iš mano sukauptų Rytų tautų kultūrai, religijai, filosofijai, estetikai, menui skirtų knygų Geda ir Švėgžda skolinosi budistinės, daoistinės, dzen pakraipos ir įvairių Rytų filosofijos interpretatorių tekstus, haiku poezijos rinkinius. Juos taip pat domino indų ir tibetiečių kultūros, filosofijos tradicijos. Geda vertė tekstus ir platino mašinėle atspausdintas vertimų kopijas tarp bičiulių. Tuomet ypatingu jo susižavėjimo objektu buvo kinų ir japonų klasikinės poezijos korifėjų rinkiniai, kurie, kaip jis sakydavo, išblėsus kūrybiniams polėkiams buvo puikus vaistas nuo apsnūdimo ir tinginystės.

 

Poeto interesų lauke buvo Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos problemos, sakraliniai senųjų civilizacijų tekstai, kuriuose gryniausiu nesuterštu vėlesnės civilizacijos raidos pavidalu alsuoja tyras pirmapradis jausmų pasaulis. Iš čia kilo tikėjimas, kad šiuose tekstuose skleidžiasi archetipinė bendražmogiška patirtis, atmintis ir esmingiausi poetinės vaizduotės pradmenys.

 

Visgi, kitaip nei dauguma plunksnos brolių, kurių dėmesio centre buvo Rytų Azijos (Kinijos ir Japonijos) poezijos tradicijos, Geda ilgainiui pagrindinį dėmesį (ypač vertimuose) sutelkė į daugybės senųjų civilizacijų jungties regiono - Artimųjų Rytų - kultūros ir literatūros tradicijų pažinimą, daug nuveikė versdamas ir prakalbindamas lietuviškai daugelį svarbiausių šumerų, babiloniečių, senovės žydų pasaulietinių bei sakralinių tekstų.

 

Domėdamasis Rytais bijojo su madomis dažnai susijusios gerų dalykų profanacijos ir lėkštumo. Todėl kritiškai žvelgė į kai kuriuos ankstyvuosius bandymus sekti rafinuotos kinų ir japonų klasikinės poezijos pėdsakais, nes suprato, kad perdėm atkaklus noras išgauti išoriškai panašią formą dažnai veda prie esmės praradimo. „Gal mažiausiai vykę yra tie mano kūriniai, kur ta sampyna išorinė (kad ir tariamas haiku) - „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ (Geda, 2004).

 

Į klausimą: „Ar galėtumėte apibūdinti, ką jaučiatės perėmęs iš Vakarų poetinės mąstymo, idėjų tradicijos, o ką iš Rytų? Kaip šios dvi mentalitetų, kultūrų srovės sutaria Jūsų kūryboje?“ jis atsakė: „Deja, nieko negalima perimti tiesiogiai. 1988 m. skaičiau apie tai paskaitą Tabor Farm (vėliau buvo paskelbta „Metmenyse“). Klausytojai galbūt tikėjosi, kad aš pažersiu madingų vardų ir pavardžių. Maniškė tezė buvo: ką nors perimti, pasiskolinti galima tik iš pradmenų. Čia veikia dėsniai, šiek tiek panašūs į chemijos. Jungiasi tik pirminiai elementai. Lietuvoje tuos dalykus buvo perpratę Krėvė ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Norint ką nors sujungti, reikia suvokti, kas yra pirmapradiška. Visa kita tėra „povų uodegos“. Dabar daug apsišaukėlių pasaulyje - apsikaišiusių povų plunksnomis, t. y. manipuliuojančių dideliais vardais, pavardėmis, sąvokomis, kategorijomis“ (Geda, 2002, p. 97).

 

Poetą sudomino dvasiškai artima Rytuose senas tradicijas turinti organicistinė pasaulėjauta. Kaip ir senovės indų bei kinų mitologijos tradicijos, ji žmogų traktavo kaip kosmosą, o visatą regėjo žmogiško kūno formose. Toks požiūris lėmė vieną pamatinių jo organicistinės pasaulėjautos bruožų - žmogaus įtrauktumo į kosminių ciklų srautą idėją. „Įdomiausias dalykas, kad žmogus - tai ir yra kosmosas. Seniausiose indų religijose ir filosofijose visata yra žmogaus formos“ (G-5).

 

Autentišką kūrybą siejo ne tik su nuosekliu menininko kūrybinio potencialo, juslių ir įgūdžių tobulinimu, bet ir turtingo žmonijos kultūrinio paveldo perėmimu: „Kultūra turi aiškinti žmonėms tai labai žmogiška kalba. Daugelį dalykų kultūra tik sunormina. Tada menininkas privalo viską vėl „sugrąžinti į chaosą“. Tą tiesą žinojo, pavyzdžiui, Li Tai Po. Į Tao - visų didžiausiąjį kelią, skaidrumą. Kūrėjas valdo ir kultūrą, ir chaosą, ir dermę, ir nedermę. Dermė yra nedermėj, nedermė - dermėje.“ (Geda, 2002, p. 98) Sąlytis su turtingomis Rytų tautų poetinėmis tradicijomis Gedai padėjo geriau suvokti sinkretiško mito, pirmapradžių archetipų kūrybines potencijas ir išskirtinę svarbą kūrėjui. Jam atsiveria visai kitos metafizinės pirmapradės reiškinių esmės; ryškėja visų pasaulio formų įvairovės nuo archajiškų iki modernių ištakos. „Toks poeto tipas, - sako jis, - būdingas ir Europos, ir Azijos kultūrai. Li Bo arba Li Tai Po - šuolis į archajines Azijos kultūras, į Taosizmą arba Zeną, kur pirmapradžiai šaltiniai irgi nepaprastai svarbūs, jiems teikiama ypatinga reikšmė.“ (Geda, 1998, p. 47)

 

Gilinimasis į Rytų Azijos poetines tradicijos negalėjo nepaveikti Gedos pasaulėžiūros ir kūrybos stiliaus. Jo tekstuose surasime daugybę konceptualiai svarbių aliuzijų į kinų ir japonų klasikinės poezijos meistrams būdingus meninės kūrybos principus. Į Rytų Azijos poetinių tradicijų įtakos pėdsakus pirmasis atkreipė dėmesį orientalistinių tendencijų lietuvių literatūroje tyrinėtojas Vytautas Kubilius. „Regis, V. Kubilius, recenzuodamas mano knygą „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ (1981), pažymėjo, kad toksai posūkis į orientalizmą buvo pats netikėčiausias lietuvių poezijoje. Kritikai gal ir taip, man pačiam - ne. Rytais aš domėjausi nuo jaunumės, bėda ta, kad ką nors „rytietiška“ sukurti man labai sunkiai sekėsi. Pirmykštis indų budizmas, kinų daosizmas, pietų ir šiaurės budistinės mokyklos, japonų dzenbudizmas gerus 10-15 metų buvo ne mano vieno akiraty. Būta Lietuvoje ir didesnių ar mažesnių budizmo išpažinėjų, ne vieną pažinojau, draugavau su jais, tačiau praktikuojančiu budistu netapau. Dėl daugelio priežasčių.“ (Geda, 2004)

 

Vytautas Kavolis, gvildendamas Gedos kūrybą, taikliai pastebėjo, kad joje „žmonės neatskiriami nuo kitų gamtos elementų, pasinėrę tame pačiame gyvybės ir mirties detales gaivalingai nešančiame sraute. Gedos pasaulio ir žmogaus santykio pojūtis susisiekia su kinų ir japonų poezijos dvasiniais pagrindais. Apie pasaulį nereikia galvoti. Jis pats švokščia mumyse.“ (Kavolis, 1994, p. 296) Iš tikrųjų, jei laikysime pagrindiniu Vakarų ir Rytų Azijos meno ir poetinės tradicijos skiriamuoju bruožu vakariečiams būdingą gamtos pasaulio atskyrimą ir priešpriešinimą žmogui, o Rytų Azijos žmogaus ir gamtos vientisumo, žmogaus įtrauktumo į kosminių ir gamtos ciklų srautą idėją, tai Gedos pasaulėjauta artimesnė rytietiškai nei vakarietiškai. Šio teiginio patvirtinimą nesunkiai surasime daugelyje skirtingų periodų jo eilių, kurioms būdingas „artimas regėjimas“ ir žmogaus neiškėlimas virš netgi menkiausių GAMTOS pasaulio gyvybės formų ir apraiškų. „Lieku, - sako jis, - su tais, kurie panašūs į vyskupą Antaną Baranauską, miško grybus, žoles. Budizme jie vadinami bodisatvomis. Apsisprendusiais padėt kitiems savo vargą vargti. Pritariu tam metodui (itin populiariam iš Zeno) ką nors apytikriai įrodyti neigimu.“ (Geda, 1998, p. 208-209)

 

Vadinasi, kitaip nei Vakarų kultūros tradicija, jis nesupriešino savęs su gamtos pasauliu, o suvokė save kaip neatsiejamą jos dalį. Todėl ir poezijai būdingas artimas daugybės gamtos detalių, apraiškų, menkiausių gyvių regėjimas. Kaip ir Rytų Azijos poezijoje išskirtinę svarbą įgauna gamtinės peizažinės lyrikos estetika, kurioje žmogus nesureikšminamas, o suvokiamas kaip organiška sudėtinė vientiso gamtos pasaulio dalis. Todėl Gedos peizažinėje poezijoje vyrauja ne šaltas objektyvistinis žvilgsnis iš šalies, o artimas gamtos pasaulio įvairovės regėjimas ir preparavimas „iš vidaus“.

 

Lietuvių mentalitete, kultūroje, gamtameldiškose pagoniškose tikėjimo formose, požiūryje į gamtą, liaudies architektūros glaudžiame santykyje su gamta, charakterio santūrume Geda regėjo daug panašumų su senovės japonų gyvenimo būdu ir požiūriu į supantį pasaulį. „Galim gretinti Lietuvą su rytietiškom kultūrom, - sako jis. - Japonai irgi neturi panteonų, galima vaizduot medžio šakelę, lašą, žiedą - kokie nors japonų haiku tik trys eilutės - net ne dešimtis „Šilelio“ puslapių - bet kokie šedevrai! Mes nesuprantam, kad mūsų grožis miniatiūrinis. Japonai ar kinai didelius dalykus sakytum uždaro į mažas dėžutes. Tai yra stebuklas. O kiek tas mažas lietuviškas dievukas buvo sukaupęs didybės ir energijos? Norėdami būti labai dideli tą energiją iššvaistėm.“ (Geda, 1998, p. 155)

 

Gedos tekstuose aptiksime daugiau ar mažiau išplėtotų senosios japonų ir tradicinės baltų bei lietuvių lyginamosios analizės pavyzdžių. Žavėdamasis haiku poezijos korifėjaus Bashô eilėmis, šlovinančiomis neturtą, kuklų gyvenimą gamtos prieglobstyje, jis senovės japonų gyvenimo būde regi daug panašumų su lietuviškuoju, kuriame irgi viešpatauja pasaulio našlaitystės suvokimo jausmas. „Mano galva, - rašo Geda, - nuo Basio laikų - su archajine, o ne su modernia Japonija mus suartina vargas, skurdas ir apleistis. Baugios pirminės pasaulio našlaitystės jausmas ir to suvokimo kosminė palaima.“ (Geda, 2004)

 

 

Iš čia plaukia du principiniai lietuvius su Rytų Azijos estetikos ir poezijos tradicijomis suartinantys bruožai - susidūrus su GAMTOS didybe kontempliatyvumas arba, tiksliau, gamtameldiškas mediatyvumas. Būtent iš pamėgtos Rytų Azijos poezijos perėjo būdingas geriausiems jo brandžios poezijos kūriniams meditatyvumas, kuris išryškėjo knygoje „Varnėnas po mėnuliu“ (1984), o visa jėga atsiskleidė „Septynių vasarų giesmėse“ (1991). Gedos knygos „Varnėnas po mėnuliu“ pavadinimas yra tipiškas kinų ir japonų klasikinės poezijos bei žanrinės tapybos motyvas. Eilėraštyje iš šio rinkinio „Poetas Li Bo žiūri į gamtovaizdį“ rašoma:

 

Yra labai gražios juodos gyvybės,

 

Mėnulis, sniegas, gėlės... Kur,

 

Katras

 

Skirtybę kokią, kas, kada atras, -

 

Tiek daug harmonijos, tiek daug

 

taurios ramybės.

 

Su kinų ir japonų estetikos tradicijomis Gedą sieja ir klajonių bei nusišalinimo į gamtą, kaip autentiškos būties prieglobstį, motyvai. Tikroji kūryba bei estetinis pasitenkinimas jam, kaip ir kinų bei japonų klasikinės poezijos meistrams, įmanomi tik tuomet, kai kūrėjas ir suvokėjas jaučia savo vientisumą su gamtoje slypinčia visatos dvasia ir joje gyvenančiais gyviais. Netgi kasdieniškuose gamtos reiškiniuose Geda, kaip ir kinų, japonų poetai, įžvelgia ypatingą prasmę. Perpratęs gamtos reiškinių grožį, jis siekia tokios dvasinio nušvitimo būsenos, kuri skatintų kūrybiškumą ir, pasitelkiant meditacijos teikiamas galimybes, padėtų įsiskverbti iki reiškinių esmės įžvalgos. Šiame sąmonės nuskaidrėjimo lygmenyje poetas tarsi tiesiogiai susiduria su visatos ir gamtos virsmų begalybe.

 

Rūpestingas ir pagarbus įsiklausymas į jautriausius gamtos šifrus čia siejasi su įvairių meno rūšių meninės išraiškos priemonių persismelkimu ir sinesteziniu meninės tiesos išsakymu. Kaip žinia, Kinijoje ir Japonijoje eilės buvo rašomos tušu pasitelkiant kaligrafijos ir tapybos išraiškos galimybes (nes šie trys „didieji menai“ buvo perteikiami tomis pačiomis priemonėmis - tušu ir teptuku ant popieriaus ar šilko ritinėlio), todėl poetinio ir grafinio elementų sąveikavimas čia buvo natūralus. Girdimo ir regimo grafinio vaizdinio sklaida, Gedos prisipažinimu, būdinga ir jo spontaniškam eilių gimimo procesui.

 

Daoizmo pasaulėjautai artimi Gedos apmąstymai apie žmogaus ir gamtos vientisumą, kūrėjo įtrauktumą į gamtinių procesų kaitą, begalinį vientisą būties ir laiko srautą ir jame nuolatos vykstančias gyvenimo ir mirties metamorfozes. „Daosų mokymu apsikrėtęs, - prisipažįsta jis, - parašiau „Baltą Nieką rugiagėlių pėdą“, kur sudievinamas demiurgiškas vaikystės - mažos ir silpnos būtybės vaidmuo šitam pasaulyje (kas kieta, stipru, visad arčiau mirties, stipriausia pasaulyje yra karklo vytelė...“ (Geda, 2004). Kitoje vietoje tarsi tikras daoistinės dialektikos išpažinėjas jis retoriškai klausia: „Koks yra Mirties šifras? - ir atsako vienu žodžiu: - Gyvenimas.“ (Geda, 1999, p. 221)

 

Gedai labai svarbios buvo pamatinės daoizmo, čan, dzen estetikos sąvokos: tuštuma, tyla, estetinė užuomina, neišsakymas. Tuščias balto lapo plotas, į kurį energingai įsiveržia ir sušvinta savo hipnotizuojančia galia tamsios rašto linijos, jam buvo poetinių dvasios skrydžių didžios simbolinės prasmės kupina pradžia. Jis, kaip ir didieji kinų ir japonų poetai, tikėjo šių sąvokų galia ir apeliuodamas į japonų trieilius teigė, kad didi poezija gali būti sukurta „iš kokių penkių žodžių“. Kita vertus, jam svarbi Rytų Azijos estetikos tradicijų aukštinama pauzė, nutylėjimas, neišsakymas, estetinė užuomina. „Kas liktų iš mūsų žodžių, jeigu ne pauzės? Baisingas chaosas, griūtis.“ (Geda, 1989, t. 1, p. 353)

 

Gedos, kaip ir kinų bei japonų poetų eilėse, atsiskleidžia išskirtinis dėmesys neryškiai, neretai grubokai kasdienybės pasaulio poetikai, vienas kitą keičiančių metų sezonų pokyčiams, neryškių prislopintų spalvų ir pustonių jautriai niuansuotai poetikai, išsiskleidusiam pumpurui, trypiamai žolelei, besiblaškančiam tamsoje drugeliui. Jis daoizmo ir čan (dzen) adeptų dvasia teigia, kad vis dėlto pasaulyje atspalvis yra „daugiau“ nei spalva. Poetas kalbasi kaip su tolygiu partneriu su skruzde, vabalėliu, varnėnu, rainu ešeriuku, upeliuku, medžiu, žmogaus vargų ir skausmų linijomis išvagota žeme, visata... tyliai medituodamas supančios gamtos ar žvaigždėto vasaros dangaus grožį.

 

Kita vertus, Geda, kaip ir daoizmo bei dzen estetikos adeptai, aukština paprastumo poetiką. Paprastumas čia asocijuojasi su natūralumu, taurumu, neįkyrumu, daugiaspalviškumo ir margumo vengimu. Gedos kūryboje ypatingą svarbą įgauna kitokios neverbalinės komunikacijos formos, susijusios su meditacija, tyluma. Iš čia plaukia Gedos eilėms būdingi užuominos ir neišsakymo, meditacijos, gamtameldiškumo, tylos ir minimalizmo motyvai. Tik įsigyvenant į tylą, atmetant spalvingą retoriką veriasi autentiškas „buvimas pasaulyje“, kurio neįmanoma žodžiais aprašyti.

 

Pradėjęs poetinį kelią nuo į liaudies kultūros tradicijas orientuotų poetų (A. Strazdas, A. Vienažindys) patirčių, įvaizdžių apmąstymo, Geda įtraukė į save daugybę kitų kultūrų poetinių tradicijų. Iš čia plaukė jo kuriamų poetinių įvaizdžių ir kalbinės saviraiškos priemonių turtingumas. Senųjų Rytų civilizacijų ir didžių poetų tekstai buvo ta mokykla, kuri padėjo Gedai išplėtoti kūrybinį potencialą, ištobulinti tuos instrumentus.

 

 

Poetas buvo vienas giliausiai savo tautos dvasią sudėtingu istorinių virsmų metu išreiškęs maištingas genijus, kuris daug nuveikė nuvainikuodamas ideologizuotos poezijos ir į sentimentalizmą linkstančio lietuvių poetinio lyrizmo tradicijas. Savo kartoje jis buvo tarsi flagmanas, kuris drąsiai laužė poezijos vandenyną sukausčiusius socialistinio realizmo ledus; kartu su bendražygiais plėtė poetinio pasaulio suvokimo ribas, įtvirtino naujos į tautines kultūros tradicijas ir modernias meninės išraiškos priemones orientuotos poezijos formas. Ir pagaliau, dar vienas nemažiau svarbus jo veiklos nuopelnas siejosi su titanišku vertėjo darbu, įvedant į mūsų kultūrinę apyvartą daugybę svarbių Rytų tautų poezijos tekstų. Nuolat atkakliai dirbdamas, ieškodamas, paneigdamas save ir atsinaujindamas Geda subrendo kaip iškiliausias ir įvairiapusiškiausias Lietuvos Poetas.



Literatūra:

 

Geda, Sigitas. Tiesa, kitaip sakant, poezija. Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. Vilnius: Vaga, 1989, T. 1.

 

Geda, Sigitas. Man gražiausias klebonas - varnėnas: pokalbiai apie poeziją ir apie gyvenimą. Vilnius: Vyturys, 1998.

 

Geda, Sigitas. Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai. Vilnius: Seimo leidykla, 1999.

 

Geda, Sigitas. Būna šviesos, kurios prilygsta auksui. Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save. Sudarė Gediminas Mikelaitis. Vilnius: Aidai, 2002, p. 92-102.

 

Geda, Sigitas. Rytų filosofija ir lietuvių poezija: paskaitos apmatai. Šiaurės Atėnai, 2004 01 10 (pirmą kartą atspausdinta Metmenys, 1988, Nr. 55).

 

Interviu su poetu Sigitu Geda. Kalbėjosi Eglė Šimukėnaitė (Glue) ir Vilma Šniukštaitė, G-5, 2005 05 30

 

Kavolis, Vytautas. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994.

 

Rašytojas ir jo amžius. Poetą Sigitą Gedą kalbina Sigitas Parulskis. Sėskim ir pakalbėkim. Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 34-45.


„7 meno dienos“ Nr.3 (925), 2011-01-21

Versija spausdinimui

Komentarai

LfRfDVeYtBss, 2012-06-08 05:26

Anonimui. mhm, tiktų ;) dar prieš pasirodant Jūsų komtenarui įrašiau, kad puikiai čia derėtų juodųjų serbentų uogienė. mano nuomone :)Diana, na gal nėra tobulas, bet, kad geras, tai - faktas :)Vio, mhm. pažadu :)Jovita, Siga, Migle, Rennie, ačiū, merginos ;)Indie Tea, unfortunately, we do not have apricot season here. So it works well with store bought apricot jam. And I bet homemade jam would work awesome here.

WkmCdIandL, 2012-06-06 14:44

Kotryna, pyragas, nors ir sieani suvalgytas, dėkoja ;) Linkėjimus priimu su malonumu.Jovita, va, tik pasidžiaugiau, kad šypso ir žiema užėjo :) vanilė nebūtina. jei norisi, galima dėti vanilinį cukrų, bet ir jis nebūtinas. Dar tiktų lašelis romo arba romo esencijos ;)Skanaus.Joana, ačiū ačiū. O tave taip žavi žiema? Kokia pas jus situacija su sniegu? Anonime, tiksliai nepasakysiu, bet čia standartinė tartos forma. Berods 23 cm skersmens. Namie galėsiu pamatuot ;)

QuGrxtkZDPpycITsjv, 2012-06-06 06:37

Duh! I read this wrong. You hate the heat too! Forgive me. Redo. Rewind. Delete. Here is what I meant to say: Me too! I love Fall. For me Fall finally means I can torelate going outside. I hope to put a chair in my yard and read. Happy week!

Naras, 2011-02-16 22:26

Tik visiskai nepazistantis Gedos kurybos gali teigti, kad Rytai jam buvo nesvarbus. Daugeliui sviesiausiu Lietuvos kureju tai buvo naturalus
kelias i save i kitokiu aukstesniu idealu paieskas.
Jo tekstuose gausybeorientalistiniu motyvu

Oksas, 2011-01-28 13:13

Po Autoriaus straipsnių, knygų aš kuriam laikui tampu pats orientalistu. Užkrečia. Mums, vakariečiams, vertėtų išmokti savo veiklumą jungti su rytietišku meditatyvumu, kaip kad modernieji Rytai išmoko savo meditatyvumą jungti su vakarietišku veiklumu.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti