Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 3 (925), 2011 sausio 21 d. > Dailė > Ir čia įmanoma
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Ir čia įmanoma


Paroda „Peizažo mimikrija ir kamufliažas“ galerijoje „Arka“


Kęstutis Šapoka

Share |
Vytautas Vasiliūnas. „Grožis laimi 2:0“. 2010 m. G. Jucevičiaus nuotrauka
Kartais neblogai turėti išankstinę nuomonę. Pavyzdžiui, eini pasižiūrėti parodos, įsitikinęs, kad nieko įdomaus neišvysi, o susiduri su kiek geresniu „vaizdeliu“ nei tikėjaisi. Paprastai „Arkos“ interjerai suvalgo bet kokią, net ir pusėtiną parodą, bet šį kartą kuratorius Linas Liandzbergis, atrodo, nepasidavė ir sudėliojo gana vientisą ekspoziciją, į kurią natūraliai įsiliejo ir objektai, nepakenkė ir pora videokūrinių. Galbūt didžiausiais svetimkūniais tapo fotografijos, nes jos nei kaip nors papildė bendrą vaizdą, nei praplėtė dominuojančią raišką.

Nors paroda nėra etapinė ar apžvalginė, vis dėlto galima bandyti išpešti kokį nors apibendrinimą. Pavyzdžiui, nesunku pastebėti, kad parodoje beveik nėra kūrinių, giliau susijusių su mūsų (ar apskritai kokia nors) tapybos tradicija (nei ją tęsiančių, nei jai oponuojančių).

 

Dominuoja dažais padengti paviršiai, dažniausiai nesivadovaujantys jokia aiškesne, nuoseklesne sistema (turiu omenyje tapybines tradicijas), užtat klesti individualios, „čia ir dabar“ sugalvotos taktikos, dekoratyvi eklektika.

 

Paroda iliustruoja ir bendresnes mūsų tapybos tendencijas (panašias ir kitose stambesnėse tapybą reprezentuojančiose parodose), pasirenkant peizažo - didžiausios mūsų tautinės tapybos konvencijos - leitmotyvą, pirmiausia bene pusšimtį metų puoselėtos ars tradicijos retorikos entropiją, matyt, pastaruoju metu išgyvenant savotišką vertybinės ir prasminės sumaišties laikotarpį, kai tradicijos retorika nebegalioja, joje nieko prasmingo nebeišskaitoma, nebeaišku, kaip (ar) ją dar galima plėtoti (nepasukant į turgaus lygį), taip pat nebėra poreikio jai priešintis ar ją „marinti“. Kol tai tradicijai buvo priešinamasi, netgi iš jos tyčiojamasi, ji vis tiek dar veikė, net jei pati tapyba formaliai jau buvo radikaliai pakitusi. Tuo tarpu minėtoje entropinėje būsenoje neliko jokio emocinio ryšio, paviršutiniški „tradicijos“ retorikos pavidalai gali plūduriuoti šalia sugalvotų šią akimirką, be jokio energetinio „tradicijos“ krūvio, tarsi tuščios konservų skardinės tvenkinyje.

 

Net ir poros vyresnių modernizmo atstovų, kurie jau daugelį metų nuosekliai tęsia tautinės tapybos tradiciją, kūriniai bendrame parodos fone atrodo tokie pat atsitiktiniai. Paradoksalu, tačiau (atsitiktinai) arčiausi ars tapybos tradicijos (per)interpretavimui yra Česlovo Lukensko baltai aptapyti (kartais beveik primenantys paveikslus) objektai iš įvairių interjero detalių.

 

Vis dėlto vargu ar šioje parodoje (ir mūsų tapyboje apskritai) prasminga kalbėti apie „senąją“ ir „naująją“, „tradicinę“ ar „kritinę“ dailę, nors prieš penketą metų šios sąvokos dar šį tą reiškė.

 

Sakykime, kad mūsų tapyboje šiuo metu vyrauja „naujieji laukiniai“, juos suvokiant ne garsaus XX a. 9-10-ojo dešimtmečių vokiško tapybos neo- judėjimo, bet stabilų atspirties tašką praradusios pasaulėžiūros, savotiško blaškymosi, visiškos eklektikos kontekste.

 

Vis dėlto tokią būseną (bendrą ir konkrečiai šios parodos) galima suvokti kaip pozityvią ir įdomią. Tokia sumaištis, ko gero, reikalinga tam, kad formuotųsi naujos prasmės, sampratos ir tradicijos. Anksčiau mūsų tapyba buvo (ar manėsi esanti) persmelkta įvairiausių mitų, neginčijamų tiesų, o dabar ją galima būtų pavadinti daugybės besivaržančių ar apskritai jokių tarpusavio ryšių neturinčių sektų erdve.

 

Parodoje galbūt todėl garsiau suskambėjo būtent naujų „sektų“ duetai (Konstantinas Gaitanži ir Linas Jusionis, Džiugas Katinas ir Julius Pileckas), kad jokių tradicijos šaknų neturėjimo jie net neslėpė.

 

Džiugo Katino grafiškas konceptualus videodarbas nesipykdamas kontrastuoja su Juliaus Pilecko erdviniais atvirukais (pirmu atveju vis dėlto dar apeliuojant į konceptualizmo tradiciją, o antruoju - į kinišką šyrpotrebą). Žinoma, Pilecką galima pagirti nebent už tai, kad pirmasis panaudojo erdvinių atvirukų (ar reikėjo juos paspartuoti ant juodo susiraukšlėjusio popieriaus, gal be jo, „įmūryti“ tiesiog į sieną, jie būtų buvę įspūdingesni?) triuką, kurį jau ne kartą tai tas, tai anas ketino įgyvendinti, bet arba nesugalvojo, kur tokius kūrinius atspausti, arba neturėjo tam lėšų. Bet kokiu atveju, kas pirmas spėjo pagriebti „ant kelio“ besimėtančią idėją, tam ji ir priklauso...

 

Parodos kuratoriaus Lino Liandzbergio tapybinė instaliacija suveikė, nes visiškai neapsimetinėjant buvo suręsta atrakcionų parko estetikos principu. Patrauklūs akiai, ryškūs, preciziškai, net pedantiškai alogiški ir beprasmiški tapybos darbai neapeliuoja į jokį stilių ir originalumą, praturtinti šalia kabančio raudono blizgančio audeklo, patys lygiai padengti blizgančiais sidabriniais dažais, atspindinčiais ir pasisavinančiais šalia kabančių kūrinių atspalvius, yra tiek tobulai saloniniai, komerciniai, kiek ir kandžiai sarkastiški savo blizgaus formalizmo atžvilgiu.

 

Taigi nors parodoje peizažo leitmotyvas atsidūrė antrame plane, nes daugelis kūrinių iš tiesų kalba apie kitus dalykus ir yra kiek pritempti prie bendros temos, minėtas leitmotyvas netikėtai, asociatyviai sužaidžia viena iš mūsų tautinės tapybos konvencijų.

 

Paroda veikia iki sausio 22 d. Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) dirba antradienį-penktadienį 12- 19 val., šeštadienį 12-16 val.


„7 meno dienos“ Nr.3 (925), 2011-01-21

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

kQIMHefvBjf, 2011-12-01 15:13

Reandig this makes my decisions easier than taking candy from a baby.

simas, 2011-02-03 15:58

liandsbergio darbai- arti genialumo:) bravisimo

duobe, 2011-01-26 19:45

asvejau . ar matei paroda?Vat straipsnelis tikrai mimikrinis sios kamuflezines parodos atveju.Nuliudino Sokas.

vaizdelis, 2011-01-22 11:21

kaip ieskant Antaviliu arklydese iikalintu teroristu..........meslo daug tik kur ''peisazas'' dingo

asvejas, 2011-01-21 13:14

dėkui už straipsnį. Patiko.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti