Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Iš autobiografinių eskizų


Juozo Gaudrimo šimtmečiui


Juozas Gaudrimas

Share |
Juozas Gaudrimas. Nuotrauka iš LMTA archyvo
Istorija kartais lėčiau, kartais greičiau verčia savo lapus. Kai į juos daugiau kas įrašoma, jie intensyviau pildomi - apsukos spartėja ir dar greičiau užmarštin keliauja įvykiai, žmonės, laiko tarpsnio pojūtis. Daug ką iš praeities esame atidėję į sunkiau pasiekiamas lentynas ar tiesiog nukišę į stalčių dugną. Prie savęs, patogesnėje vietoje, laikome dabartį, kuri kasdien neša nauja. Tačiau praeitis iš tikrųjų visada yra su mumis, kartais tik primindama, kas kadaise buvo svarbu, kartais atverdama dar nežinomus, niekad nepažintus dalykus, retkarčiais ir išminties pamokydama.

Šimtamečių daugėja - liudija žymių Lietuvos kultūros veikėjų jubiliejinės datos. Dieną po Trijų karalių, sausio 7-ąją, prisiminėme ir Juozą Gaudrimą (1911-1994) - muzikologą, profesorių, arti pusės šimtmečio (1945-1992) dirbusį Lietuvos aukštojoje muzikos mokykloje, habilituotą menotyros daktarą (1968), Lietuvos MA akademiką (1972), parašiusį reikšmingų veikalų: „Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos“ (pirmoji knyga aprėpia 1861-1917 metus, antroji - 1917-1940, trečioji, parengta sutelkus 17 autorių, - 1940-1965; išleistos 1958-1967), „Tarybų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai“ (2-as papild. leidimas 1988), monografijas apie Balį Dvarioną (1960; kartu su kitais autoriais - 1982), apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (kartu su dailininku Augustinu Savicku, 1965, 1974). Vėliausiai buvo išleista rinktinė „Muzikologijos baruose“ (1985), kurioje pateikti 5-8-ojo dešimtmečių straipsniai.

 

J. Gaudrimo darbai ir veikla sovietmečiu buvo įvertinti garbės vardais, atsakingomis pareigomis, pripažintu autoritetu. Jis dažniausiai atstovaudavo lietuvių muzikologijai Maskvoje, jo reikšmingiausi darbai buvo leidžiami ir rusų kalba. Mėgstantis aktyvią veiklą, kasmet turėdavo apie dvidešimt visuomeninių pareigų, nuo 1947-ųjų buvo „Žinijos“ draugijos narys, perskaitė šimtus viešų paskaitų apie Vakarų Europos ir rusų klasikinę ir šiuolaikinę, apie lietuvių muziką. Net netikėtai pakviestas tarti žodį apie muziką (pavyzdžiui, neatvykus numatytam lektoriui), jis neatsisakydavo, tik tarsteldavo: „Reikia tai reikia.“

 

Visuose darbuose J. Gaudrimas nuosekliai laikėsi marksistinės-lenininės ideologinės pozicijos, ji koregavo darbų tematiką, medžiagos atranką ir vertinimą. Šiandien J. Gaudrimo palikimą vertiname prieštaringai, kaip ir daugelio jo amžininkų, karjerą padariusių sovietmečiu. Tačiau, nepaisant to, jis yra vienas iš lietuvių muzikologijos pagrindėjų. Daugiau kaip tris dešimtmečius J. Gaudrimas vadovavo Muzikos istorijos katedrai konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija), todėl beveik visi dabartinės vyresniosios ir viduriniosios kartos mūsų muzi

 

 

kologai klausėsi jo paskaitų. Daugiau kaip penkiasdešimt iš jų buvo šio profesoriaus muzikos istorijos specialybės klasės studentai. Tarp jų - Kazys Jasinskas, Galina Dauguvietytė, Vida Krakauskaitė, Heincas Kybelka, Jūratė Vyliūtė, Ona Litvinaitė-Narbutienė, Dana Palionytė, Jūratė Burokaitė, Loreta Tamulytė-Venclauskienė, Jonas Bruveris, Eglė Marčėnienė, Jūratė Gustaitė, Janis Osis, Zita Kelmickaitė, Danutė Petrauskaitė, Gražina Žuklytė-Daunoravičienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Gapšys, Rūta Akelytė-Prusevičienė. Beveik visų jų diplominiai darbai buvo skirti lietuvių muzikai.

 

Skaitytojams siūlome ištrauką iš Juozo Gaudrimo nespausdintų „Autobiografinių eskizų“, šis fragmentas atskleis būsimo muzikologo profesinių muzikos studijų pradžią. Nuo 1929-ųjų Kauno universitete studijavęs klasikinę filologiją (antikines kalbas ir pedagoginius dalykus), retkarčiais pūsdamas varinius instrumentus mėgėjų orkestrėliuose, ambicingas jaunuolis apsisprendė pasukti į muziko kelią.

 

***

 

1932 m. rudenį buvau priimtas į Kauno muzikos mokyklos obojaus klasę. Šio instrumento iki tol nebuvau turėjęs rankose, tačiau, girdėdamas juo grojant operos spektakliuose ar simfoniniuose koncertuose, visada žavėdavausi jo tembru, ypač kai obojaus partiją atlikdavo mano būsimasis mokytojas Paulius Šubertas.

 

Palyginti su dabartiniais reikalavimais laikant stojamuosius egzaminus į konservatoriją, tada priimdavo be jokių egzaminų. Atsimenu, nuėjau pas direktorių Juozą Gruodį ir pasisakiau ko atėjęs. Gruodis paklausė, kas man labiau patinka - literatūra ar matematika. Man atsakius, kad kalbos, direktorius pakvietė raštvedį Z. Valantiną ir paprašė jo duoti obojaus klasės vedėjo P. Šuberto adresą (kiek pamenu, tai buvo Žemaičių g. 51). „Gerai, broliuk, nueik pas Šubertą ir susitark, kada pradėsite pamokas.“ Toks pasitikėjimas nežinomu būsimu studentu ir geraširdiškumas mane labai nustebino.

 

Studijos sekėsi gerai ir vos perėjęs į antrąjį kursą dalyvavau kartu su savo profesoriumi viename universiteto studentų koncerte, senųjų studentų (senjorų) ir naujųjų (fuksų) susitikime. Savo dėstytojui esu dėkingas už tai, kad kiekvieną semestrą jis įpareigodavo pasirodyti viešame studentų koncerte ir pradėti priprasti prie publikos. Dėstytojas dirbo nuoširdžiai supažindindamas su plačiu koncertiniu repertuaru, ypač su sudėtingesnėmis obojaus, orkestro partijomis, pats visada pademonstruodamas sudėtingesnes vietas. Daug naudos buvo iš grojimo kameriniuose ansambliuose - pasiruošimo etapo darbui orkestre. Viena, į ką mano dėstytojas nekreipė jokio dėmesio, - tai speficinis alsavimas, ypač grojant obojumi. Prieš keletą dešimtmečių dėl neteisingo alsavimo įsigytą emfizemą tebenešioju iki šiol.

 

Studijuoti konservatorijoje buvo įdomu, nors ir nelengva, ypač kai į ją įstoji 21 metų ir tik su saviveikliniu pasiruošimu. Tai ypač lietė fortepijoną, kurį baigiau su neabejotinomis nuolaidomis iš dėstytojų pusės. Dėl nepakankamo pianistinio pasiruošimo viena iš sunkiausių disciplinų lankant karinio dirigavimo specialybę buvo karinė instrumentacija su visais jai būdingais „transportais“.

 

Konservatorijoje buvo daug įvairiai profesiniu atžvilgiu pasiruošusių dėstytojų, tarp jų - trys profesoriai: Juozas Gruodis, Juozas Naujalis ir Jurgis Karnavičius. Iš jų pirmiausia norėčiau paminėti kompozitorių J. Karnavičių, pas kurį lankiau simfoninę instrumentaciją. Tai buvo tikrai didelės kultūros menininkas, geras profesionalas ir psichologas. Su juo mes greit susidraugavome ir jo dėstoma disciplina buvo viena iš patraukliausių. Po užsiėmimų mes, visas kursas, likdavome klasėje tol, kol išspręsdavome kitai pamokai užduotą uždavinį, nes kiekvienas jausdavome gėdą prieš kitus būti nesąžiningu studentu. Ir dabar, praėjus daugiau kaip penkiems dešimtmečiams, prisimenu šį savo dėstytoją, stengdamasis būti į jį panašus.

 

Tikrai įdomios būdavo estetikos paskaitos, kurias skaitė kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius. Tai buvo bendrosios estetikos, kaip filosofinės disciplinos, ir muzikos estetikos sintezė, padėjusi muziką suprasti ir ją vertinti iš įvairių pozicijų. Į kiekvieną paskaitą dėstytojas ateidavo nešinas partitūromis, klavyrais, įvairių tapybos, skulptūros ir architektūros paminklų reprodukcijomis, supažindindavo su įvairiais literatūros atstovais ir jų kūrybos raida. Iš kiekvienos paskaitos mes išeidavome labai praturtėję, nors ir ne visada tinkamai įvertinę ir supratę savo dėstytojo mintis.

 

Viena iš labiausiai nemėgstamų disciplinų buvo muzikos istorija daugiau dėl to, kad šį kursą skaitė mažai pasiruošęs dėstytojas Viktoras Žadeika. Vedžiodamas pirštu, kad nepasimestų, po lenkiško J. Reiso vadovėlio eilutes, jis versdavo į lietuvių kalbą, kas ten buvo parašyta. Istorijos kurso pagrindas buvo biografijos, ir tai tik įžymesniųjų Vakarų Europos kompozitorių. Suprantama, kad per du semestrus po dvi savaitines valandas supažindinti su visos muzikinės kultūros raida ir fiziškai buvo neįmanoma. Matyt, likimas taip jau lėmė, kad muzikos istoriją teko man išmokti, dėstant ją daugiau kaip 40 metų savo studentams.

 

Turbūt ne tik aš, bet ir kiti mano kartos žmonės visada su didesne pagarba ir dėkingumu prisimins tuos pedagogus, kurie savo darbe nestokojo talento, kurie nesitaikstė su menkomis studentų žiniomis ir siekė juos paruošti gyvenimui ne tik kaip gerus specialistus, bet ir kaip kilnius žmones. Tarp teorinių muzikos disciplinos dėstytojų, be jau minėtųjų, norėčiau išskirti didelės kultūros kompozitorių ir muzikos kritiką Vladą Jakubėną, reiklų teoretiką Joną Bendorių, paprastą ir nuoširdų Kazimierą Viktorą Banaitį, jautrią koncertmeisterę Mariją Alšlebėnaitę. Iš instrumentalistų geriausią įspūdį visada palikdavo fleitininkas Juozas Pakalnis, kuris vėliau dirbo ne tik pedagogo, bet ir dirigento darbą, ir didelio masto menininkas virtuozas - violončelininkas Povilas Berkavičius. Pasiruošti profesiniam darbui orkestre daugiausia padėjo konservatorijos studentų orkestro dirigentas Balys Dvarionas. Jo iniciatyva mes, trylika įvairių kursų konservatorijos studentų, buvome pakviesti groti Kauno valstybinio radiofono orkestre. Turint menką praktinį patyrimą, darbo pradžia orkestre buvo itin sunki, juo labiau kad B. Dvarionas pasirinko mūsų jėgoms vos pakeliamą repertuarą, tokius kūrinius kaip N. Rimskio-Korsakovo simfoninę siuitą „Šecherezada“, M. Regerio variacijas Mozarto tema ir kitus panašius kūrinius.

 

Dirigentas negailėjo jėgų, kad mus greičiau paruoštų koncertinei estradai. Jis dirbdavo su orkestro grupėmis ir pavieniais artistais atskiru nuo bendrų repeticijų laiku. Siekdamas, kad kiekvienas iš mūsų sąžiningai paruoštume savo partijas, B. Dvarionas kiekvieną repeticiją ką nors vieną ar du patikrindavo atskirai, ir būdavo gėda prie viso kolektyvo pasirodyti nepajėgiam ar apsileidusiam.

 

Įtemptai dirbdami palyginti greitai pasiekėme tokį lygį, kad jau po metų išvykome koncertuoti po Lietuvą, pirmiausia į Alytų, kur pagrojom K. Weberio uvertiūrą „Oberonas“, F. Schuberto Nebaigtąją simfoniją ir J. Haydno Koncertą violončelei su solistu P. Berkavičiumi.

 

Koncertinis darbas pačiam radiofone buvo taip pat nelengvas. Per penkias savaitės dienas pagrodavome kasdien po tris pusvalandinius koncertus (nuo 19.30 iki 20 val., nuo 20.50 iki 21.20 ir nuo 22 iki 22.30). Repertuaras buvo įvairus: nuo populiarios simfoninės muzikos iki rimtų klasikinių simfonijų, instrumentinių koncertų, simfoninių poemų, siuitų ir kt.

 

Nieko daugiau nedirbant, laiko būdavo marios, ir mudu su B. Dvarionu, kaip nuoširdžiu vyresniuoju draugu, ištisas valandas po repeticijų ir koncertų prasėdėdavome kavinėje. Koks tai buvo turiningas, impulsyvus ir išradingas pašnekovas! Jei tada būčiau buvęs protingesnis ir žinojęs, kad kada nors prisieis giliau pastudijuoti lietuvių muziką, šiandien būčiau turėjęs nuostabų dienoraštį, tačiau ne tas buvo galvoje. Atrodė, svarbu kaip nors „užmušti“ laiką.

 

B. Dvariono žvilgsnis nuolat būdavo nukreiptas į ateitį. Naujų sumanymų pilna jo galva vis siūlydavo naujus projektus, kaip geriau paruošti muzikiniam gyvenimui jaunimą, ypač instrumentalistus, kaip praturtinti repertuarą, sudaryti geresnes darbo sąlygas ir pan. Pirmuosius interviu su B. Dvarionu Kauno periodikoje pasirašiau slapyvardžiu, nes ten iš dalies buvo kalbama apie kolektyvą, kuriame aš dirbau. Jau ir iki tol (pradedant 1932 m.) parašydavau vieną antrą kronikos žinutę ar kritinį eskizą apie atlikėjus, bet tai buvo kuklus mėgėjo bandymas, užrištomis akimis taikant į taikinį.

 

B. Dvariono talkininkais buvo dirigentai Vladas Motiekaitis ir Juozas Karosas. Jų profesinis pasiruošimas ir talentas labiau tiko paruošti ir diriguoti populiariąją bei pramoginę muziką. Nors reti, bet visada įdomūs būdavo susitikimai su gastroliuojančiais dirigentais, tarp kurių norėčiau paminėti latvius Janį Medinį ir Leonidą Vignerį, estą Juhaną Aviką.

 

Energingam, plataus meninio akiračio profesionalui B. Dvarionui buvo ankštos Kauno valstybinio radiofono sienos ir jis ėmėsi iniciatyvos propaguoti muziką tarp įvairių rajonų žmonių. Alytus, Panevėžys, Šiauliai, Ukmergė, Utena, Marijampolė, Biržai, Rokiškis, Klaipėda, Palanga, Smiltynė, Juodkrantė, Nida - čia vasarą skambėdavo B. Dvariono diriguojamo radiofono simfoninio orkestro muzika.

 

1938 m. pasitraukus iš radiofono orkestro dirigento pareigų B. Dvarionui, jo vietą užėmė Jeronimas Kačinskas. Studijavęs Prahos konservatorijoje, J. Kačinskas atnešė į to meto lietuvių muziką savo novatoriškus siekimus ir praturtino radiofono repertuarą XX a. pirmųjų dešimtmečių kompozitorių impresionistų C. Debussy, M. Ravelio, taip pat R. Strausso, P. Dukas ir kt. kūryba. Santūrus, kuklus, su absoliučia klausa, geru muzikos supratimu menininkas J. Kačinskas dirbdavo su orkestru sąžiningai, bet ne visada sugebėdavo taip organizuoti repeticijas, kad spėtų tinkamai paruošti koncertui visus kūrinius iki galo.

 

Aplamai, groti koncertuose diriguojant B. Dvarionui visada būdavo daug lengviau, nes jis su kiekvienu orkestro artistu palaikydavo draugiškus santykius, buvo geras psichologas ir atlikti kūrinyje pasitaikančias solo vietas būdavo tik malonumas. Tuo tarpu grojant su J. Kačinsku prieš solo vietas būdavo geriau į dirigentą nežiūrėti, nes jo veide matydavome išgąstį ir nepasitikėjimą, lyg ir sakantį, kad vis tiek gerai nesugrosi.

 

Kai prireikdavo, būdavau kviečiamas pagroti Kauno valstybės teatro operos ir baleto spektakliuose ir simfoniniuose koncertuose. Čia teko susipažinti ir su kitais dirigentais - Mykolu Bukša, Juozu Tallat-Kelpša, Vytautu Marijošiumi, Leiba Hofmekleriu. Tai buvo geri specialistai, su kuriais būdavo įdomu padirbėti nors kartais.

 

Rimčiausias operos dirigentas buvo Peterburgo konservatorijos auklėtinis vilnietis M. Bukša. Į Lietuvą jis grįžo 1926 m., jau turėdamas didelę dirigento darbo patirtį, gerai susipažinęs su klasikinėmis rusų ir Vakarų Europos kompozitorių operomis. M. Bukša sugebėjo puikiai organizuoti darbą, turėjo visas geram dirigentui būtinas savybes. Jis sakydavo, kad dirigentui reikia turėti jautrią širdį, gerą galvą, išraiškingas rankas, patrauklų žvilgsnį ir... kuo mažiau kalbėti. Jo sangviniškas temperamentas pradėdavo prie pirmos kieno nors nesėkmės greit įsiliepsnoti, pasakyti „durak“ (rusų k. „kvailys“ - red. past.), po vienos antros minutės viską užmiršti ir niekada to neprisiminti.

 

Vertas pagarbos buvo Kauno valstybės teatro dirigentas J. Tallat-Kelpša - pirmasis šio teatro operos dirigentas, visą savo gyvenimą praleidęs už dirigento pulto. Tai buvo geros muzikinės atminties, puikios klausos, didelės erudicijos menininkas, visą gyvenimą paskyręs teatrui. Taigi M. Bukša repeticijoje ar spektaklyje padarytą klaidą greit užmiršdavo, o J. Tallat-Kelpša dėl geros atminties ilgai atsimindavo. Atsimenu, kai vieno spektaklio metu „Eugenijaus Onegino“ įžangoje „įdėjau“ mi vietoj mi bemol, - dirigentas man tai priminė praėjus metams, sakydamas: „Ar atsimenat, kaip čia sugrojote pernai?“

 

Labai tvarkingas, mandagus ir reiklus visada būdavo dirigentas V. Marijošius. Jau 15 minučių prieš repeticijos pradžią jis atsisėsdavo prie dirigento pulto ir stebėdavo, kaip kas ateina į darbą. Tai buvo dirigentas, kuris gerai žinojo, kaip spektaklio metu bendrauti ne tik su operos kolektyvu, bet ir su publika, kaip padėti jai geriau suprasti atliekamą kūrinį. Ypač nemalonu būdavo grojant suklysti. Dirigentas tada kiekvieną repeticiją surasdavo būdų, kaip būtų galima suklydusiam artistui įgelti, kad daugiau tai nepasikartotų. Tai tęsdavosi iki tol, kol atsirasdavo nauja „auka“. Tada V. Marijošius senąją paleisdavo ir tvarkydavosi su nauju „nusikaltėliu“.

 

Reikšmingi Lietuvos gyvenime buvo 1939 metai, kai Lietuva atgavo senąją sostinę Vilnių. Tų metų pabaigoje kartu su kitomis įstaigomis buvo perkeltas iš Kauno į Vilnių ir radiofono orkestras. Pirmieji gyvenimo metai Vilniuje, nemokant nei lenkų, nei rusų kalbų, buvo sudėtingi, bet muzikiniu atžvilgiu įdomūs. Didelį įvairumą į muzikinį gyvenimą įnešė naujai suorganizuotas Vilniaus simfoninis orkestras, kuriam atsirasti ypač daug padėjo dirigentas B. Dvarionas ir muzikos mecenatas, profesoriaus Vytauto Landsbergio tėvas, Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. B. Dvarionas sukomplektavo orkestrą iš įvairiose Vilniaus vietose (restoranuose, kavinėse) dirbančių ir niekur nedirbančių įvairių tautybių - žydų, lenkų, rusų, baltarusių muzikantų, iš viso apie 50 orkestro artistų. Tarp jų buvo ir trys lietuviai - senas vilnietis altininkas A. Kasputis ir du pakviesti iš radiofono orkestro - klarnetininkas V. Bagdonavičius ir aš.

 

Koncertų ruošimo darbas buvo labai sudėtingas, nes didžioji muzikantų dalis buvo menkai su simfonine muzika susipažinę, tad reikėjo pratinti pereiti nuo pramoginės prie grynai simfoninės muzikos, tačiau neeilinių gabumų dirigentui tai gana greit pavyko pasiekti. B. Dvarionui ypač daug padėjo jo kalbų mokėjimas, kai su kiekvienu muzikantu jis galėjo susikalbėti jo gimtąja kalba - rusų, lenkų, žydų, vokiečių ar kitomis. Palyginti greitai visi pajuto, kad dirigentas - „savas“ žmogus, kuriam reikia visomis jėgomis padėti pasiekti gerų darbo rezultatų. Ir iš tiesų koncertų meninis lygis po truputį ėmė kilti.

 

Pagrindinį koncertų organizavimo krūvį ant savo pečių užsidėjo architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Aprūpinimas repeticijų ir koncertų patalpomis, publikos organizavimas, pagaliau orkestro artistų vaišės (tegul tai buvo pora kotletų ir butelis alaus) - visa tai liudijo, su kokiu nuoširdumu ir energija jis globojo šį margaspalvį kolektyvą. Nors orkestras gyvavo iš viso apie pusę metų, to meto sąlygomis jo įnašas į Vilniaus muzikinį gyvenimą buvo vertingas.

 

Parengė Jūratė Gustaitė



„7 meno dienos“ Nr.2 (924), 2011-01-14

Versija spausdinimui

Komentarai

kItTYlXt, 2011-06-24 19:10

Well put, sir, well put. I'll cterainly make note of that.

WRxWViLJEFezjaBSvk, 2011-06-24 04:21

You've hit the ball out the park! Inceridble!

OQVmcXpnVwr, 2011-06-23 08:20

Wonderful explanatoin of facts available here.

to: kaip buna su obuoliais, 2011-01-19 14:48

visu obuoliu neteko radauti, bet straipsnio autore matyt dar kaba ant to paties medzio

Prisiminus, 2011-01-17 20:43

Apmaudu, kad dar ir dabar šis žmogus, vienas aktyviausių lietuvių muzikinės kultūros sovietinimo darbininkų, lietuvių muzikos istorijos falsifikuotojas, kurio atkartojamas mintis (deja) dar gali girdėti tariamas dabarties studentų lūpomis, pelno tokią pagarbą, o ne sveiką kritiką. Prisiminus jo paskaitas, dar ir dabar užplūsta beviltiška nykuma...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti