Vladas Drėma. „Stikliorius“. 1929 m.
Ne vienai mūsų menotyrininkų kartai, ypač tų, kurie pasirinko dailės istorijos specializaciją, yra gerai pažįstamos Vlado Drėmos (1910-1995) parengtos knygos. Ne tik monumentalusis leidinys „Dingęs Vilnius“ (1991), bet ir monografijos, skirtos Kanutui Ruseckui (1996), Pranciškui Smuglevičiui (1973), Vincentui Smakauskui (2001), knygos, kuriose išsamiai nagrinėjami žymiausi Vilniaus architektūros paminklai - „Vilniaus Šv. Jono bažnyčia“ (1997), „Vilniaus Šv. Onos bažnyčia“, „Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1801 metais“ (1991), studija apie architekto Fulgento Rimgailos kūrybą (1993).
Tačiau V. Drėmos veikla neapsiribojo moksliniais darbais, dailės pedagogika, muziejininkyste, teoriniais senosios Lietuvos dailės ir architektūros tyrinėjimais. Kaip žinia, V. Drėma buvo profesionalus dailininkas, Vytauto Kairiūkščio (1890-1961) mokinys, vienas iš jo novatoriškų meninių ieškojimų bendražygių, svarbi tarpukario Vilniaus modernaus meno proveržio figūra. Šio talentingo žmogaus meninis palikimas buvo iš naujo prisimintas 2010 m. vasarą Nacionalinėje dailės galerijoje veikusioje parodoje „Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka“, kurioje atskleistas unikalus XX a. pradžios Vilniaus modernistinio sąjūdžio kontekstas, asmenybės, sugretinti lietuvių, lenkų, latvių panašaus laikotarpio darbai ir kūrybinės aspiracijos. Minėta paroda savo tyrimo objektu buvo iš tiesų vertinga ir įdomi - apie kubistinę, racionalią natūros traktuotę, kuri lietuvių dailėje niekada nebuvo labai populiari, iki šiol žinojome ne tiek daug. Todėl ne tik paties V. Kairiūkščio, bet ir jo mokinių, sekėjų kūryba parodoje atsivėrė kitais aspektais, turėjome progą juos lyginti, pasverti eksperimentų pobūdį, išliekamąją vertę, poveikį vėlesnių kartų dailininkams.
Minint 100-ąsias V. Drėmos gimimo metines, gruodį Lietuvos dailės muziejaus Paveikslų galerijoje atidaryta garsiojo dailininko, dailės istoriko, muziejininko kūrybos paroda, surengtas vakaras „Vladas Drėma: kūrėjas ir žmogus“. Nedidelėje, dviejose salėse išdėstytoje ekspozicijoje - V. Drėmos parengtos knygos ir kūrybos evoliuciją atspindintys darbai, sukurti nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos iki 1939-ųjų. Tarp jų - mažiau žinomi nedidelio formato piešiniai, parengiamieji eskizai, garsieji grafikos darbai, ne kartą reprodukuoti įvairiuose leidiniuose - „Senutė“ (1936), „Vilniaus gotikos fantazija“ (1937). Žvelgiant į darbų sukūrimo datas, išraiškos, formų kaitą, akivaizdu, kad iš čia pristatytųjų eksperimentų, avangardo dvasia labiausiai alsuoja 1928-1929 m. kūriniai. Juose dailininkas, tuomet dar būsimas mokslininkas, redukavo, kubistine, konstruktyvistine maniera skaidė natūrą, net ir numylėtojo Vilniaus senamiesčio fragmentus.
V. Drėmos amžininkai, jo gausių ir sudėtingų tyrimų, veikalų žinovai prisimena jį kaip eruditą, pedantišką, kruopštų mokslininką. Tačiau, atrodo, kūryboje santūrus dailės istorikas virsdavo kone moksliniu fantastu, miesto ateities pranašu, net poetu. Žinoma, V. Drėmos kūrinių poetika - racionali, pagrįsta formų skaidymu, logiška kompozicijos sąranga, šviesiu, skambiu, tačiau anaiptol ne chaotiškai parinktu koloritu. Turint omenyje, kad šių kūrinių autorius - neeilinio kalibro mokslininkas, akivaizdu, kad meninėje kūryboje jam rūpėjo ne fiksuoti, o interpretuoti, mąstyti, žvelgti į miesto ateitį po daugelio dešimtmečių. Įdomu, kad kai kuriuose V. Drėmos kūriniuose („Miestas“, 1928 m.) iškyla ne tik senoji Vilniaus architektūra, bet ir apibendrinti, geometriški pastatų siluetai, aštriomis skersinėmis brėžiamos gatvės, jomis riedantys automobiliai. Giedra, optimizmu, veržlia energija alsuoja ir paskiri kūrinio fragmentai - net iš fabrikų kaminų rūkstantys balti dūmai, plazdantys tarsi nuotakos nuometas. Tai veik epas moderniam, šiuolaikiniam miestui, urbanizacijai, pramonės plėtrai. Žinoma, turint omenyje avangardinės dailės krypčių - kubizmo, futurizmo, konstruktyvizmo - politinį, ideologinį, pasaulėžiūrinį pamatą, tai visai logiška: šių krypčių atstovai žavėjosi pramonės, civilizacijos pažanga, neretai simpatizavo kairiųjų pažiūrų politikams (pavyzdžiui, konstruktyvistai).
Futuristiniai Vilniaus ateities spėjimai V. Drėmos kūryboje yra pasireiškę įvairiais urbanizuoto miesto, net naikinančios katastrofos vaizdiniais („Gaisras Vilniuje 2222 m.“). Kai kurie V. Drėmos darbai šiandien atrodo kaip aiškios simbolistinės dailės, M.K. Čiurlionio kūrybos replikos. Štai kad ir parodoje eksponuojama akvarelė „Pavasaris“ (1930 m.), kur „čiurlioniški“ pavasarį, gamtos atgimimą skelbiantys debesys, panašus jų komponavimas gretinamas su visai kitos plastikos motyvu - geometriškai išskaidytu medžio siluetu. Beje, tokios sąsajos ne atsitiktinės - už viešai reiškiamą pagarbą Čiurlioniui V. Drėma sovietmečiu skaudžiai nukentėjo - buvo pašalintas iš tuometinio Dailės instituto, Dailės muziejaus. Meilę Vilniui, atidų žvilgsnį į miesto veidą byloja spalvotų raižinių ciklas „Gedimino kalnas įvairiais metų laikais“ (1943-1944 m.), kuriame dailininkas vaizduoja vis tą patį realų, kartu giliai simbolinį motyvą, fiksuodamas vos juntamą jo kaitą, kartu pabrėždamas menamą miesto amžinumą, tvarumą laiko tėkmėje.
Natūros traktavimas V. Drėmos kūriniuose, nepaisant bendriausių kubizmui, konstruktyvizmui artimų principų, yra gana įvairus: nuo nuosaikaus formų redukavimo, geometrizavimo, iki radikalesnio skaidymo, skirtingų elementų jungimo, primenančio vadinamąją „analitinio“ kubizmo raidos fazę. Šitai akivaizdu žvelgiant net į vienų (1928) metų dailininko kūrinius. Tai liudija gilias dailininko kūrybines paieškas, jautrumą, eksperimentavimo siekį. Vėlesnio laikotarpio kūriniuose V. Drėmos braižas priartėja prie saikingos realistinės traktuotės, tokie yra parodoje eksponuojami nedidelio formato peizažai, keletas piešinių.
Vlado Drėmos, kitų Vytauto Kairiūkščio mokinių, kaip, beje, ir paties mokytojo, avangardiniai eksperimentai nebuvo to meto visuomenės suprasti ir deramai įvertinti. Nelengvai klostėsi V. Drėmos likimas ir po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu. Nors būtent sovietmečiu dailės istorikas atliko daugybę svarbių tyrinėjimų, parašė fundamentalias savo studijas, jam nebuvo leista dėstyti dailės istorijos, plačiau skleisti savo žinių ir patirties. Pasak dukters Gražinos Drėmaitės, su daugeliu kliūčių susidurdavo ir tėvo knygos. Štai legendinis „Dingęs Vilnius“ dėl įvairių politinių peripetijų ir principingos paties V. Drėmos laikysenos net 22 metus nebuvo išspausdintas.
Nuo V. Drėmos knygos „Dingęs Vilnius“, pasirodžiusios sulig Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, praėjo ne vienas dešimtmetis. Ko gero, joje aprašytų, kruopščiai išnagrinėtų išnykusių senojo miesto objektų sąrašus galima būtų pildyti ir šiandien. Juk palaipsniui kinta pats miestovaizdis - į jo panoramą įsiterpia svetimkūniai, prie kurių turbūt daugelis jau priprato (dešiniojo Neries kranto „dangoraižiai“), privačiais ilgainiui tampa ir nuo pašaliečių akių užsidaro žavieji senamiesčio kiemai, etc. Žvalgantis po V. Drėmos kūrybos parodą, mokslininko parengtų leidinių ekspoziciją, neapleido mintis, kad Vilniui šiandien ne mažiau reikia budrios akies, įdėmaus žvilgsnio, kuris gal ir negali sustabdyti neišvengiamų procesų, bet su metraštininko tikslumu fiksuoja permainas ir praradimus.
Paroda veikia iki vasario 28 d. Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius) dirba antradienį-šeštadienį 11-18 val., sekmadienį 12-17 val.
„7 meno dienos“ Nr.2 (924), 2011-01-14
|