Įdėmus žvilgsnis
Vladas Drėma. „Stikliorius“. 1929 m. Ne vienai mūsų menotyrininkų kartai, ypač tų, kurie pasirinko dailės istorijos specializaciją, yra gerai pažįstamos Vlado Drėmos (1910-1995) parengtos knygos. Ne tik monumentalusis leidinys „Dingęs Vilnius“ (1991), bet ir monografijos, skirtos Kanutui Ruseckui (1996), Pranciškui Smuglevičiui (1973), Vincentui Smakauskui (2001), knygos, kuriose išsamiai nagrinėjami žymiausi Vilniaus architektūros paminklai - „Vilniaus Šv. Jono bažnyčia“ (1997), „Vilniaus Šv. Onos bažnyčia“, „Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1801 metais“ (1991), studija apie architekto Fulgento Rimgailos kūrybą (1993).
Tačiau V. Drėmos veikla neapsiribojo moksliniais darbais, dailės pedagogika, muziejininkyste, teoriniais senosios Lietuvos dailės ir architektūros tyrinėjimais. Kaip žinia, V. Drėma buvo profesionalus dailininkas, Vytauto Kairiūkščio (1890-1961) mokinys, vienas iš jo novatoriškų meninių ieškojimų bendražygių, svarbi tarpukario Vilniaus modernaus meno proveržio figūra. Šio talentingo žmogaus meninis palikimas buvo iš naujo prisimintas 2010 m. vasarą...
|
Išskiemenuotas vaizdais
Eglės Kuckaitės kūrinys „J. J.“ Atidengiant paminklus ar kitaip minint šviesius ir reikšmingus praeities žmones dažniausiai sakomos pakylėtos kalbos, taip pat dažnai tokius renginius lydi didesni ar mažesni skandaliukai, mat pamirštama, jog dabar kuriami atminties ženklai ateityje rodys mūsų laiko sugebėjimą būti šviesiam. Turiu galvoje pastaraisiais metais atsiradusius paminklus Vilniaus mieste, kurių kultūros bendruomenė gėdijasi dar prieš jiems pasirodant. Tačiau pasitaiko ir stebuklų.
Vietoj dar vienos brangiai atsieinančios ir abejotinos meninės vertės statulos mieste, Lietuvių kalbos instituto Kalbos muziejuje ant vienos iš sienų atsirado šiuolaikine meno kalba kalbantis Eglės Kuckaitės darbas, skirtas žymiausio bendrinės lietuvių kalbos ugdytojo, jos pagrindų kūrėjo Jono Jablonskio 150-osioms gimimo metinėms. Menininkę pasisakyti ir pamąstyti apie Jablonskį paskatino Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretorius Andrius...
|
Debiutų vieta
Jurge Pociūte-Skiauteriene ir „Antigalerijos” ekspozicija Gruodžio 17-19 d. atsitiktinai užsukę į Barboros Radvilaitės g. 7 namo antrąjį aukštą, galėjote atsidurti jaukioje meno mugės atmosferoje. Ten buvo įsikūrusi „Antigalerija“ - mažomis kainomis stebinanti jaunų nežinomų menininkų darbų mugė.
Projekto organizatorė Jurgė Pociūtė-Skiauterienė, ilgą laiką dirbusi kaip interjero dizainerė, pastebėjo liūdną tendenciją, kad žmonės, užuot pirkę patikusį menininko darbą, įsigyja plazminį televizorių ir geriausiu atveju ant sienos užsiklijuoja žaismingą lipduką su drugeliais. „Antigalerijos“ ekspozicija-pardavimas siekė išsklaidyti mitą, kad gražūs ir vertingi darbai būtinai turi būti brangi investicija.
Ar pavadinimas...
|
Elenos Kniūkštaitės tapybos paroda
Elena Kniūkštaitė. „Giminės“. 1975 m. Lietuvos dailės muziejus kartu su „Eglės galerija“ sausio 14 d., penktadienį, 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaro retrospektyvinę Elenos Kniūkštaitės tapybos parodą, kuri veiks iki kovo 20 d.
Atidaryme dalyvauja tapytoja Elena Kniūkštaitė, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė, „Eglės galerijos“ vadovė Eglė Mickutė. Muzikuoja dainininkė Asta Krikščiūnaitė ir pianistė Audronė Kisieliūtė.
Vilniaus paveikslų galerija šiuos metus pradeda Elenos Kniūkštaitės tapybos darbų paroda, kuri dar visai neseniai buvo eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje. Vilniuje lankytojams pristatoma...
|
Šeima muziejuje
Eksponatas iš parodos „Bernardinės” Bažnytinio paveldo muziejuje Sausio 15 d. 12 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) vyks edukacinis užsiėmimas šeimoms „Vilniaus bernardinių kasdienybė ir šventės“.
Bažnytinio paveldo muziejus vykdo edukacinę programą „Šeima muziejuje“, padedančią atrasti paslaptingą bažnytinio meno pasaulį, ir kviečia tėvus kurti kartu su vaikais. Renginio dalyviai, apžiūrėję parodą „Vilniaus bernardinės: kasdienybė ir šventės. Archeologinių tyrimų medžiaga“, turės galimybę patys lieti žvakes.
Maldai atsidėjusios vienuolės gyveno uždarą, prašalaičio akims neregimą gyvenimą. Kas dėjosi už storų vienuolyno...
|
|