Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Vengiant piktžodžiauti


Jesperas Justas, Svajonė ir Paulius Stanikai parodoje „Artscape: Danija“ galerijoje „Vartai“


Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Share |
Svajonė ir Paulius Stanikai. Kūrinio „Alergija saulei“ fragmentas. 2010 m.
Paskutiniame 2010 metų „Artscape“ regimas iškilių menininkų trejetas - tarsi iškilminga projekto karūna, turint galvoje, kad Paulius ir Svajonė Stanikai yra retai Lietuvos galerijose pasirodantys pasaulinį pripažinimą pelnę menininkai, o Jespero Justo pavardė sukasi pasaulio menininkų šimtuko viduryje. Tai paroda, kurios atidarymo proga su malonumu išsitraukiau iš lentynos dvi pamirštas knygas: Charleso Baudelaire'o tomelį ir Vinco Pietario pasaką „Lapės gyvenimas ir mirtis“.

Kodėl paroda paskatino prisiminti Baudelaire'ą, turbūt nereikia daug aiškinti. Juk ne man vienai atrodo, kad tie patys fatališki žodžiai - grožis, erosas ir mirtis, nužymėję visą jo kūrybą, tinka Stanikų kūrybai apibūdinti. Gaivališkas, barokiškai tirštas, vešlus, prisodrintas kvepalų ir kūno aromato, sumišusio su purvu - toks man Stanikų grožio ir mirties tango. Tačiau kodėl „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1970)?

 

Lietuvių tautosakoje lapės yra blogiausi pasakų personažai, apdovanoti smerktiniausiais bruožais: suktumu, savanaudiškumu, žiaurumu, puikybe. Blogų jų poelgių pavyzdžiais iliustruojama auklėjamoji didaktika. Tačiau net visuotinai įtikinti lapės nedorybe, vis tiek ja žavimės, nes lapė graži ir klastinga, o jos gyvenimas stilingas. Sakytum, lapė - femme fatale įsikūnijimas pasakose. Tik jos egzistencija gali vadintis didingai: lapės gyvenimu ir mirtimi.

 

Taip didingai skamba ir vienas parodoje pristatomų Stanikų kūrinių pavadinimų („Lapės gyvenimas ir mirtis“, 2010). Keista, įmantri dviejų didžiulių fotografijų, kurių vienoje „lapė“ gyvena savo apetetingą gyvenimą, o kitoje guli mirties patale, įvairių daiktų ir videodarbo scenografijoje. Nuolatinis galerijos lankytojas iš karto atpažįsta tos scenografijos dalis - galerijos baldus. Ant stalo sustatyti daiktai - taburetė, kabykla, lempa, neaiškus objektas, menantis marmurinį biustą - apversti aukštyn kojomis, išlankstyti, deformuoti, nefunkcionalūs ir „apsimetinėja“ tuo, kuo nėra. (Taburetę iš pirmo žvilgsnio palaikiau veidrodžiu.) Prie sofos prisišliejęs gulsčias televizorius rodo videoįrašą iš kažkokios LTV laidos, kuriame arfininkė grakščiai skambina, matyt, lapės gyvenimą ir mirtį lydinčią melodiją. Visa ši mizanscena - kaip neįkyri ir reflektyvumo reikalaujanti didaktika apie nuodėmingą žmogaus būtį ir jos laikinumą, išsakyta ezopiška tarme, su savotišku humoru ir saviironija. Juk lapė - tai nuotraukose regima pati Svajonė, girta išsidrėbusi ant sofos apsmukusiomis pėdkelnėmis šalia „pošventinio“ stalo. Idėja atrodo kokčiai iliustratyvi žiūrint vien į fotografijas, o žvilgsniui aprėpiant instaliaciją su visais ją sudarančiais neracionaliai traktuotais daiktais lapės gyvenimas ir mirtis iškyla iki galingos, visa apimančios metaforos. Daiktai „užpainioja“ pagrindinės minties pėdsakus ir klaidina interpretatoriaus protą, nuvesdami tai vienur, tai kitur.

 

Kitas parodoje eksponuojamas Stanikų kūrinys - Liverpulio bienalėje dalyvavusi mišrių medijų instaliacija „Alergija saulei“ (2010). Ji sukurta pagal Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio žmonos Hannelore Kohl gyvenimo dramą: žavinga vidutinio amžiaus blondinė, susirgusi alergija saulei ir neištvėrusi skausmo bei izoliacijos, pati nutraukė sau gyvybę. Kaip ir ankstesniame kūrinyje „Nuopuolis“, kuriame buvo parafrazuojamos ikoninių porų - Clarettos Petacci ir Benito Mussolini, Evos Braun ir Adolfo Hitlerio, Elenos bei Nicolae Ceauscescu - mirties istorijos, Kohl istorija audžiamos plonytės asociatyvios linijos tarp kraštutinumų: istoriško ir asmeniško, gyvenimo ir mirties, galios ir bejėgystės, aistros ir nusivylimo, skausmo ir grožio. Instaliacijoje matomas besišypsančios Kohl portretas, apsuptas baltų šviestuvų, gąsdinančių iškrėsti piktą gyvenimo išdaigą - įsižiebti pačiu netikėčiausiu momentu, ir viršuje tvyrantis trijų dalių gaivališkas daugiafigūrių piešinių „debesis“, iš magnetofono trykštanti gyvybinga prancūziška melodija sukuria „svaiginimosi nelaime“ atmosferą, į kurią žiūrovas įtraukiamas be sutikimo.

 

Danijos atstovo Jespero Justo videodarbai taip pat geba įtraukti be sutikimo. Pirmiausia apsalsti matydama jų kokybę: dėmesys kadrų kompozicijai, personažų parinkimui, garso takeliui, iki tobulumo išlaikyta pasakojimo įtampa, lemianti videodarbo kinematografiškumą. Jausmo prigimties tyrinėjimas, atskleidžiant ją per detales ir sukurtos akimirkos užtęsimą, žiūrovo vertimas įsijausti ir išgyventi primena klasikinius kino sprendimus. (Ne veltui manoma, kad Justo meninei koncepcijai turėjo įtakos tokie režisieriai kaip Ingmaras Bergmanas, Bobas Fosse, Alainas Resnais, Alfredas Hitchcockas, Davidas Lynchas). Kartu nepaprastas formos grynumas pakelia kūrinį į simbolinę plotmę, o nutylėjimas, neišsisakymas iki galo palieka daug laisvės interpretacijai. Pavyzdžiui, videodarbe „Žiaurus atoveiksmis“ („A Vicious Undertow“, 2007) rodomas dviprasmiškas dviejų moterų (vyresnės ir jaunesnės) bei jauno vyro ryšys. Melancholišku personažų švilpavimu ir iškalbingais žvilgsniais, rankų prisilietimais tarsi nužymima jausminga dviejų moterų meilės ir neišsipildymo drama, nors paliekama laisvės ir kitokiam suvokimui. Tačiau apskritai po poetiškais ir kinematografiškais menininko sprendimais dažnai slypi užgauli identiteto, vyriškumo stereotipų ir lyčių vaidmenų klausimų styga.

 

Stebint „Artscape“ projektą nuolat atsinaujina klausimas, ar pakviesti autoriai lygiaverčiai, ar sudaro organiško derinio įspūdį, ar paroda „susiklijuoja“. Šį kartą, manau, Stanikų ir Justo derinys, nepaisant skirtingos raiškos, tarpusavyje susisiekia daugeliu aspektų. Tačiau pagrindinis jų - metaforiškas kalbėjimas apie žmogaus būtį, apie tokius fundamentalius dalykus kaip gyvenimas, mirtis, galia, jausmai ir grožis, išsakant tik visumos dalį, paliekant žiūrovui pačiam sujungti taškus. Nes, kaip sakė Baudelaire'as, palyginti su tyra svajone, su neanalizuotu įspūdžiu, griežtai apibrėžtas, pozityvus menas yra piktžodžiavimas prieš Dievą.

 

Paroda veikia iki vasario 4 d.

Galerija „Vartai“ dirba antradienį-penktadienį 12-18 val., šeštadienį 12-16 val.


„7 meno dienos“ Nr.1 (923), 2011-01-07

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

YXOIGabRAKBnVe, 2011-06-24 19:45

With the bases loaded you srutck us out with that answer!

tiRZAHunncAr, 2011-06-24 04:33

Ya learn smeotinhg new everyday. It's true I guess!

GNZTPGzzNpc, 2011-06-24 03:58

Kudos! What a neat way of tihknnig about it.

tai, 2011-01-08 16:47

patrauk link stoties........ten irgi susirasi girta,susivelusia,apsmukusiomis pedkelnemis .......matyt irgi kam nors atstovaujancia ''pasauliniame kontekste''.........ar vemt nesinori

Bromas, 2011-01-08 14:23

kaip įdomu: kuo smulkiau ir nuodugniau aprašoma paroda, tuo didesnis noras kyla ją pamatyti. Labai gerai, kai recenzijos adresatai vienu metu – ir realūs, ir potencialūs parodos lankytojai, ir patys kūrėjai

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti