Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
PARAŠTĖS

Savi vardai arčiau kūno


Naujametiniai palinkėjimai


Paulina Pukytė

Share |
Paulinos Pukytes nuotrauka

Artėjant Naujiesiems ne vienas(-a) užsibrėžiame tikslą: nuo kitų metų pradėsiu laikytis dietos, mesiu rūkyti, būsiu atidus(-i) savo artimui ir panašiai. Jei kas negalite sugalvoti sau tikslo, nesavanaudiškai pasiūlysiu labai gerą: vadinti daiktus (ir reiškinius) tikraisiais vardais. Ar tai svarbu? O gal nemandagu? O gal tiesiog mums nenaudinga? Kai prieš keletą metų Kristijono Vildžiūno filmas „Aš esi tu“ angliškame variante virto atvirkščiu „Tu esu aš“ („You am I“), didelės žalos filmo suvokimui gal ir nebuvo. Tačiau kai šiųmetiniame „Kino pavasario“ festivalyje - festivalyje, o ne kokiame „Akropolyje“ („Forum Cinemas“) - Jimo Jarmusho filmas „Kontrolės ribos“ („Limits of Control“) kažkodėl tapo „Kontroliuojamomis ribomis“, žiūrovas tikrai nukentėjo. „Kontrolės ribos“ yra apie tai, kad šio pasaulio galingieji gali kontroliuoti beveik viską, bet kūryba, fantazija, vaizduotė yra už jų kontrolės ribų. Tai optimistinis, kūrybos jėgą teigiantis filmas. O ką teigia filmas pavadinimu „Kontroliuojamos ribos“? Apie ką jis? Apie valstybės sienas? Neįmanoma suvokti. Sakysite, tai tas pats filmas? Nieko panašaus. Jei pavadinimas nebūtų svarbus, šis gana abstraktus filmas vadintųsi tiesiog Jarmusho Nr. 9 (ar kuris ten skaičius iš eilės). O jei filmo titruose jo režisierius būtų pavadintas ne Jarmushu, o Jarmalavičiumi (arba netgi Burokevičiumi), argi būtų tas pat?

 

Panašiai kyla ir štai toks klausimas: kodėl Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti „žymių Lietuvos architektų“ (t.y. Gedimino Baravyko kartos) paroda pavadinta „Našlaičiai“? Humoras? Paaiškinimas parodos anotacijoje, kad šis pavadinimas „tinka kartai, kuriai teko, laimei ar nelaimei, gimti tuo laiku“, neįtikina. Visi mes gimėme kokiu nors „tuo“, konkrečiu laiku, kuris turėjo vienokią ar kitokią savo specifiką. Populiariuoju aukos keliu anotacijoje einama dar toliau: „Ne visi buvo „individualistai“, kai kurie dirbo „komandose“, kur egzistavo tam tikras darbų pasidalijimas. Dar kitus jau buvo pagavęs baisusis (??? - aut. past.) kompiuterizacijos virusas. Tačiau visi jie buvo maksimalistai, dėl to - Našlaičiai, dėl to - Meistrai.“ „Našlaitis“ reiškia „meistras“?

 

Įvardijimo klausimą čia galima greitai ir sklandžiai persinešti į kitą salę, tai yra į kitą NDG parodą „Milijonas ir viena diena“, kurioje, anot anotacijos „išryškinamas vienas judančių vaizdų medijos aspektas - istorijų pasakojimas“, be to, pavadinimas turi aliuzijų į Šecherezados pasakas. Eidama į šitaip įvardytą parodą labai tikėjausi išvysti ir netgi pasimokyti, kaip, kokiais būdais, priemonėmis ir t.t. videomene gali būti sukuriamas, panaudojamas ir išnaudojamas naratyvas. Rėmiausi žiniomis, kad žodis „video-“ šiai priemonei, t.y. medijai, nusakyti jau yra pasenęs (asocijuojasi su analoginėmis technologijomis, palikdamas už borto 8 ir 16 mm juostos ir skaitmenines galimybes), videomenas jau kuris laikas yra vadinamas judančio vaizdo menu, taip atskiriant šią vaizduojamojo meno rūšį nuo kino. Tiesa, judančiais vaizdais dar vadinami ankstyvieji eksperimentai su šviesa ir šešėliais, iš kurių ilgainiui gimė kinas. Tačiau daugiau nei pusė šios ekspozicijos eksponatų yra būtent visiškai „normalūs“ kino filmai! Ši paroda dar vadinama tarptautine kino ir videomeno paroda, jungiant šias dvi kultūrinės veiklos ar kūrybos sritis judančio vaizdo terminu. Taip atsiranda painiava. Juk kinas, koks yra dabar, nėra judančio vaizdo medija, o istorijos pasakojimas yra ne kino aspektas, bet esmė. Tuo tarpu judantis vaizdas kaip vaizduojamojo meno rūšis arba kaip techninis eksperimentas gali būti naratyvus arba ne, iš tiesų tik nedidelė judančiu vaizdu sukurtų kūrinių dalis pasakoja istoriją, tačiau nėra tokio kino filmo, kuris nepasakotų istorijos.

 

Kita vertus, naracija kino filme gali būti įvairi: nuo istorijos pradžios iki pabaigos, nuo istorijos pabaigos iki pradžios, pasakojimas taip pat gali subyrėti į šukes arba dėliotis iš dalių kaip dėlionė. Tačiau šioje parodoje tokia pasakojimo įvairovė nelabai atsispindi. Čia rodomas tik vienas filmas (tiksliau, filmo ištrauka), atstovaujantis netradicinei naracijai kine, tai Paradžanovo „Kijevo freskos“, sukonstruotos iš „gyvųjų paveikslų“. O kur šioje parodoje atvirkštinis reškinys, tai yra, kur judantis vaizdas (ne kinas, o vaizduojamasis menas arba dailė), pasakojantis istoriją? Ar nebus parodos kuratoriai supainioję istorijos pasakojimo su laiko dimensija? Nes dauguma judančio vaizdo kūrinių čia arba fiksuoja performansą, arba aprašo (nupasakoja), ką matome, arba kuria kokią nors iliuziją, arba, geriausiu atveju, „reminicuoja“. Tokie judančio vaizdo korifėjai kaip Billas Viola ir Romanas Signeris šioje parodoje tik padidina painiavą - Billo Violos kūryba bene labiausiai nutolusi nuo naratyvo, o vietoje Romano Signerio vienkartinių akcijų tuomet jau būtų labiau tikęs Peterio Fischli ir Davido Weisso „Daiktų tėkmė“. O ką čia veikia puikios Hiroshi Sugimoto fotografijos iš ciklo „Teatrai“ (fotografuoti ekranai kino teatruose per filmo demonstravimą, išlaikymas - filmo trukmė)? Būtent - fiksuoja tam tikra prasme apibrėžto laiko dimensiją (nejudančiu vaizdu). Galbūt tuomet vertėjo rodyti ir Johno Waterso fotografijas, kuriose jis užfiksavo savo televizoriaus ekrane: įvairių filmų pradžią, vidurį ir pabaigą - po penkis fotokadrus vienam filmui? Tačiau ką čia veikia peizažai, at random iškarpyti iš lietuviškų filmų? Žinoma, yra šioje parodoje ir įdomių darbų, kuriuose žaidžiama istorijos sąvoka: vengro Tamas St. Auby filme (?) „Kentauras“ aštuntojo dešimtmečio liaudis darbe, troleibusuose ir užstalėje kalbasi tarpusavyje aukštomis temomis - ne tik istorija kaip anekdotas, bet ir tautos Istorija. Nors buvo žadėti ir Lietuvos videomenininkai (suprask, ne kino režisieriai), parodoje jų neaptikau. Tiesa, vienintelis Narkevičius buvo, kaipgi be jo...

 

Apskritai jokios parodos kritikuoti nesiruošiau. Nukrypau nuo temos. Mane domina vardai ir pavadinimai. Galų gale, „vardu gyva vakarykštė rožė, vien tik vardus teturim“.


 

 

„7 meno dienos“ Nr.46 (922), 2010-12-24

Versija spausdinimui

Komentarai

wqvuh1zG2n, 2015-09-21 09:55

Wow, Kayla, I'm a twin and can't imagine not spiendng my birthday (even now in my late 40s) with my twin sister. But we have always done that, so we never had the early experience that you had where maybe your brother didn't go to all the shows with you and your mom?!?How nice to have only been shooting pictures at this show and not been as busy with showing, etc.BTW, I'm one of Susan Chaney's sisters!Take care, Mary Ellen

KvuhLSFEFWQtSYw, 2011-06-23 07:41

That’s not just logic. That’s really sesbnile.

okei, 2010-12-29 13:59

vat kaip gerai Žmogus iš šalies. Nes man buvo nepatogu kritikuoti didelį NDG renginį, o jo esmės tai kaip ir niekaip nesupratau. NAšlaičiai - tai ir šiaip akivaizdi nesėkmė. Matyt visiem po vieną tenka. (nieko baisaus)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti