Petras Geniušas. Nuotrauka iš LNF archyvo
Šįmet bemaž sutapo ir advento, ir tikros žiemos pradžia, kai įprastą, o retsykiais gal ir inertišką norą kažko pasiklausyti, spėti nulėkti dar į kokį koncertą, spektaklį nustelbia ramios rimties būsena. Ir tada žvalgaisi po praėjusių ir besibaigiančių pastarųjų metų tėkmę, galvoji, ką pirmiausia apsakytum iš čia išvykusiam žmogui, kuriam svarbu, kaip klostosi muzikinio gyvenimo versmė brangiuose namuose. Ar ji tebesrauni, o gal sutinka pavojingų slenksčių, ar sūkuriuoja vis atsikartojančiais gestais?
Žinoma, kad ji pakankamai srauni, kad jaučiamos pastangos tą sraunumą palaikyti. Daug įvairovės, iš tikro. Tačiau ar jos buvimas kartais nevirsta įvairovės monotonija (tai iš Edmundo Gedgaudo pasiskolinta mintis), kuri skatina veikiau pasilikti namie ir pasiklausyti susiklosčiusią nuotaiką atliepiančios muzikos įrašo ar įdomios radijo „Klasika“ transliacijos, o gal tiesiog ramiai paskaityti knygą? Iš lentynos nedvejodama pirmiausia imu ilgai lauktą, bet visai neseniai (šį gruodį) pasirodžiusią kompaktinę plokštelę, kurioje skamba Roberto Schumanno fortepijoninė muzika, interpretuojama pianisto Petro Geniušo. 2002-ųjų kovą Schumanno ciklas „Margi lapeliai“ skambėjo šio pianisto rečitalyje Vilniaus filharmonijoje. Minėto kompozitoriaus muzika ir vėliau dar nekart sugrįš į P. Geniušo koncertus, bet įrašui per bemaž 10 metų subrendo du jo tolimų opusų kūriniai - Fantazija, op. 17, ir „Margi lapeliai“, op. 99, tarpusavy užmezgę artimą ryšį (beje, neilgai trukus, kovo 2 d., juos išgirsime ir šio pianisto rečitalyje Filharmonijoje). Šis monografinis leidinys pretenduoja į rimtą pianisto studiją, kuri klausytojui suteikia skaitomos knygos pojūtį. Ne tiek jau daug tokių turime lietuvių atlikėjų diskografijoje.
Kažkodėl atskuba ir kitas prisiminimas iš ankstyvo pavasario. Tai - Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos paskambinti 16 preliudų ir fugų iš J.S. Bacho „Gerai temperuoto klavyro“ II tomo. Padedamas mokinių, Bachas panoro ne tik į apibrėžto formato visumą surinkti per keletą dešimtmečių parašytus preliudus bei fugas, išsibarsčiusias rankraščiuose, bet kai ką praplėsti, perkomponuoti, patobulinti, suteikti tinkamą išbaigtą formą. Klavesinininkė G. Lukšaitė-Mrazkova, drąsiai ir argumentuotai išsirinkusi savąjį preliudų ir fugų „rinkinį“, pasiūlė ir atitinkamą jo perskaitymo logiką, o kulminacijai pasirinko Preliudą ir fugą b-moll, kontempliuojančius Kristaus kančių kelią. Šio koncerto prieigose profesorė dalijosi ir savo ilgamečių Bacho muzikos studijų atradimais, kuriuos nuolat skatino siekis iššifruoti fugų temų intonacinę bei prasminę prigimtį, jų giminystę su visą Bacho gyvenimą ir kūrybą lydėjusiais choralais. Kad šis gilus įspūdis nėra vien subjektyvus šių eilučių autorės išgyvenimas, dar neseniai paliudijo ir keletas kitų paskaitoje bei koncerte dalyvavusių asmenų, linkusių Bacho muzikoje brandinti savuosius grožio idealus.
Atmintyje iškyla ir šios vasaros kaitroje įvykęs koncertas, įmagnetinęs Nidos evangelikų liuteronų bažnytėlėje susirinkusią publiką. Kauno kvartetas - Karolina Beinarytė, Dalia Terminaitė, Eglė Karžinauskaitė, Saulius Bartulis - drauge su Dovile Sauspreikšaityte ir Edmundu Kulikausku tąsyk pagriežė Arnoldo Schoenbergo opuso „Pragiedrėjusi naktis“ originalią versiją. Šis ansamblis ją atliko pirmą kartą, bet tai tarytum tapo formalia faktine detale. Skambėjo ypač darnus, plastiškas, įtaigus šešių stygininkų ansamblis, virš materijos pakylėjęs sudėtingą muzikinę partitūrą, regis, tiesiog jiems sukomponuotą. Betgi tokios mintys piršosi ir klausant kauniečių griežiamo Grażynos Bacewicz Ketvirtojo styginių kvarteto, R. Schumanno Kvinteto Es-dur, op. 44 (drauge su pianistu Jurgiu Karnavičium).
Gebėjimas nepasiduoti interpretacinėms klišėms, labai gyvai alsuoti, kiekvienai partitūrai suteikti iš nuoširdžios pasisakymo reikmės gimusią vis kitokią interpretacinę idėją - manding tai Kauno kvarteto gyvybingumą ir ypatingą muzikalumą paliudijantys bruožai. O šis kvartetas jau beįžengiantis į 30-uosius gyvavimo metus. Stebėtina savybė - iš patirties vis semtis atsinaujinimo ir gyvybės dovanų...
Tai tik keletas ryškiausių pastarųjų metų muzikinės atminties arabeskų. Jų būta, žinoma, gerokai daugiau. Tačiau artėjančių Šv. Kalėdų ir atsisveikinančių 2010-ųjų proga norėjosi pasitelkus atrankos principą stabtelėti prie to, kas metų muzikinę patirtį padabino unikaliomis, nepamirštamomis šventėmis. Ačiū tiems, kurie jas dovanoja.
„7 meno dienos“ Nr.46 (922), 2010-12-24
|