Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 46 (922), 2010 gruodžio 24 d. > Muzika > Apie istoriją ir dabartį
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Apie istoriją ir dabartį


Interviu su Juozu Domarku


Rasa Aukštuolytė

Share |
Dirigentas Juozas Domarkas.
D. Matvejevo nuotr.
Gruodžio 18 d. iškilmingu koncertu Nacionalinėje filharmonijoje paminėtas pirmojo ir ilgiausiai gyvuojančio Lietuvoje simfoninio orkestro - Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro - 70 metų jubiliejus. Apie sudėtingą kolektyvo kelią ir laimėjimus kalbamės su orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu profesoriumi Juozu Domarku.

1962 metų gegužės 31 dieną, būdamas Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) konservatorijos antro kurso studentas, debiutavote su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Kokie prisiminimai, įspūdžiai liko iš šio pasirodymo? 

 

Detalių atmintyje neliko dėl to, kad per 46 mano vadovavimo orkestrui metus buvo tūkstančiai koncertų. Žinoma, atsimenu koncertą, jo programą, solistą - tuometinį Leningrado konservatorijos rektorių, pianistą Pavelą Serebriakovą (1964-aisiais dar kartą su juo koncertavome Vilniuje). Dabar suprantu, kad konservatorijoje buvau vertinamas, jei žymus artistas, labai populiarus pianistas (netrukus gavęs ir Tarybų Sąjungos liaudies artisto vardą), konservatorijos rektorius P. Serebriakovas vyko į Vilnių koncertuoti su antrakursiu studentu. Tada, dar jaunas būdamas, nesugebėjau šito reikiamai įvertinti. Taigi tokie prisiminimai. O kaip ten buvo su pačia muzika, žinoma, nebeprisimenu.

 

Nacionaliniam simfoniniam orkestrui vadovauti pradėjote 1964 metais. Kokį atsimenate 1964-ųjų orkestrą?  

 

Buvau pradėjęs mokslą penktame Leningrado konservatorijos kurse, kai tuometinio Lietuvos kultūros ministro Juozo Banaičio potvarkiu buvau pakviestas į Vilnių perimti vadovavimo simfoniniam orkestrui. Mokslus baigiau važinėdamas į atsiskaitymus ir egzaminus. Tuo metu kolektyve buvo daug bėdų. Jokia paslaptis - mūsų orkestras atrodė labai silpnai. Ne be reikalo taip desperatiškai buvo kreiptasi į mane, nes, matyt, ministrui tada pasirodė, kad aš esu bene profesionaliausias iš tuometinių pretendentų į šias pareigas.

 

Šiandien jauni žmonės nelabai supranta tuometinės situacijos. 1964 metais sukako 20 metų, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Kai aš pradedu kalbėti, kad tai buvo pokario metai, man sakoma: „Klausyk, Domarkai, kokie pokario metai, juk praėjo 20 metų.“ Tada turiu priminti, kad Vilnius yra buvęs lenkų ir žydų miestas. Lenkai, tarp kurių buvo ir muzikantų, ir mokytojų, dėstytojų, vienokiu ar kitokiu būdu pasitraukė. Žydų nelaimė prasidėjo atėjus karui. Karo ir pokario metais likome be muzikantų ir be muzikos mokytojų – tuščioje vietoje. Muzikantai neatsiranda greitai. Galima kelis pakviesti į orkestrą iš svetur. Jeigu gerai sumokėsi, suteiksi atitinkamas sąlygas - atvažiuos, gal „prigis“. Tačiau praktika man parodė, kad „prigijimo“ laipsnis labai menkas. Negalime lygintis su Vakarų šalimis, kur muzikantas gauna tokį atlyginimą, kad gali bet kur įsikurti, nusipirkti butą, patogiai pragyventi ir senatvei susitaupyti. Šito nebuvo, o ir dabar dar nėra. Muzikantų nebuvo dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, nebuvo sutvarkyta muzikinio mokymo sistema. Kol tokios mokyklos kaip Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla, B. Dvariono muzikos mokykla, J. Naujalio muzikos gimnazija, E. Balsio menų gimnazija nepradėjo ruošti vaikų, būsimų muzikantų, tol nebuvo ką priimti į Muzikos akademiją. Lietuvoje reikėjo ir mokytojų. Tuomet tai vienas, tai kitas vyko į Maskvą, atsirado visa plejada tokių mokytojų, kurie tobulinosi, važinėjo, baigė aspirantūrą Maskvos konservatorijoje ar kitur. Susiformavo jaunų muzikantų ruošimo sistema, kuri, deja, veikti pradėjo praėjus tiems mano minėtiems dvidešimčiai metų po karo.

 

Kokius planus ir kūrybines idėjas puoselėdamas ėmėtės šių pareigų? Ką orkestre norėjosi keisti?  

 

Kūrybinis procesas labai glaudžiai susijęs su praktiniu, darbiniu procesu. Tarkime, turi namuose pianiną ir jame neveikia kokie penki klavišai - juk net ir eilinės Beethoveno sonatos nepavyks paskambinti, juo labiau atlikti, ir tuo labiau - pateikti pasiklausyti kitam žmogui. Taigi, koks galėjo būti mano noras kažką keisti, jeigu aš neturėjau kuo keisti? Juk dirigentas pats negroja, jis tik „orą kapoja“, o garsus turi išgauti kiti žmonės, kuriems jisai vadovauja. Kol aš neturėjau visų surikiuotų instrumentų, kol neveikė visi klavišai, visos oktavos, kol nesutvarkyti visi rezonatoriai, reikalingi tam „pianinui“, tol aš negalėjau nieko keisti. Pirmas mano tikslas buvo ką nors groti, atlikti nesudėtingus kūrinius. Dirbau labai laipsniškai, sistemingai, neforsuodamas repertuaro. Žinoma, reikėjo ieškoti daugiau muzikantų. Būdavo, kad ruošiant kokią nors programą kviesdavome „į talką“ studentus iš akademijos, iš kitų orkestrų, nes tiesiog fiziškai trūko žmonių, nebuvo kas groja. Ir tas laikotarpis tęsėsi 20 metų.

 

Pasirodymų esate surengę bene visose Europos šalyse ir už jos ribų, tačiau galbūt galėtumėte išskirti kelias įsimintiniausias keliones?  

 

Kiekviena kelionė turi savo specifinių bruožų. Reikėtų paminėti pirmąsias gastroles. Dar mano darbo pradžioje, pirmaisiais metais mes važiuodavome į Rygą, į Minską ar kitas šalia esančias respublikas, tos gastrolės visos įsimintinos. Negalima nepaminėti gastrolių Maskvoje ir Leningrade, jų turėjome labai daug. Pagrindinėse šių miestų salėse buvome labai laukiami ir vertinami. Tai buvo labai svarbūs koncertai, po truputį orkestras pasiekė pripažinimą ir įvertinimą. 1968 metais pirmą kartą išvažiavome į užsienio gastroles Lenkijoje. Gastrolės iš tikrųjų buvo labai sėkmingos. Įsimintina 1986 metų kelionė į Prancūziją, kur su didžiuliu pasisekimu grojome bene 12 koncertų (Paryžiuje, Bordo, Grenoblyje, Tulūzoje, Lione). Grojome Saint-Saenso operą „Samsonas ir Dalila“ su dviem prancūzų chorais ir su rinktiniais Europos solistais. 1987 metais, gastroliuodami tuometinėje Čekoslovakijoje, buvome pakviesti IX Beethoveno simfonija užbaigti tuo metu jau 22-ąjį „Prahos pavasario“ festivalį. Tai milžiniškas festivalis, sutraukiantis daugybę geriausių pasaulio meninių pajėgų. Mums buvo suteikta išskirtinė galimybė, nes paprastai festivalį IX Beethoveno simfonija užbaigdavo Čekų filharmonijos orkestras ir choras. Tai buvo labai ryškus akcentas mūsų biografijoje. Paskui, jau vėlesniais dešimtmečiais, buvo labai daug gastrolių ne tik po Europą, visų nė neišvardinsi. O kiekvienos istorinės gastrolės, kai mes tik bandėme „apsiplunksnuoti“, įgyti sparnus skrydžiui, buvo labai atsakingos ir svarbios.

 

Kuriuos orkestro užsienyje pristatomus lietuvių kompozitorių kūrinius išskirtumėte kaip užsienio publikos favoritus?  

 

Privalome būti patriotai, turime puoselėti savo kompozitorių kūrybą. Su orkestru visose gastrolėse grodavome lietuvių kompozitorių kūrinius. Dažnai atlikdavome Čiurlionio „Miške“ ir „Jūrą“, nes tai klasika ir žmonės žino šį autorių. Pokario lietuvių kompozitorių kūriniai priklauso vadinamajai „šiuolaikinės muzikos“ rubrikai, o konservatyvūs klausytojai (tokių yra visur) nelabai mėgsta modernią muziką. Bet, nepaisant to, repertuare visą laiką turėdavome Osvaldo Balakausko, Jurgio Juozapaičio, Eduardo Balsio, Algirdo Martinaičio, Antano Rekašiaus ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinių.

 

Viena yra diriguoti klasikų, romantizmo atstovų veikalus, jau turinčius tam tikras susiklosčiusias interpretavimo tradicijas, o visai kas kita - gyvų, šiuolaikinių autorių premjeras. Jūsų praktikoje tokių atvejų, ypač turint omenyje lietuvių autorius, būta išties daug. Kas, Jūsų nuomone, yra svarbiausia, siekiant autoriaus ir dirigento bendros kūrinio vizijos?  

 

Kompozitorius savo viziją užrašo natose, o dirigentui reikia tą viziją perskaityti. Tačiau jeigu kompozitorius ne visai „įtikinamai“ užrašo savo viziją, jei yra klaidų instrumentuotėje ar panašiai, tenka ir pasiginčyti, padiskutuoti su kompozitoriumi, kažką sutvarkyti. Nė vienas kūrinys nebuvo išmestas, visi - daugiau ar mažiau pavykę - buvo atlikti. Labiau pavykę grojami dažniau, mažiau pavykę atgula į lentyną.

 

Kaip vertinate šiandien Lietuvoje kuriamą simfoninę muziką ir jos ateities perspektyvas?  

 

Įvairiai vertinu. Juk Bachas savo eilės laukė 100 metų, o kodėl mes dabar turime dar rašalui nenudžiūvus jau vertinti lietuvių kompozitorių kūrinius ir gretinti su Bacho, Mozarto muzika? Palaukime - ateis naujos kartos, pasikeis interpretaciniai uždaviniai, skoniai, ir mūsų ateities kartos visas vertybes sudėlios į lentynas. Galbūt tai, ką mes dabar vertiname lietuvių muzikoje, ateities kartoms pasirodys nevertinga, sakys „jūs beskoniai, tai, ko negrojote, ir yra tikra muzika“. Kam gi taip rizikuoti? Būkim lojalūs ir patriotiški, pagrokim, įrašykim, propaguokim tą muziką. Ir palaukim.

 

Su kokiais profesiniais iššūkiais susiduriate vadovaudamas LNSO? Jei turėtumėte galimybę akimirksniu kažką pakeisti, kas tai būtų?  

 

Orkestrą sudaro gyvi žmonės, bemaž 100 muzikantų. O žmogaus tobulėjimui ribų nėra. Jeigu yra puikus atlikėjas, gerai paieškojus atsiras ir dar geresnių. Pirmiausia, ką aš norėčiau keisti, tai yra ne orkestre. Trokštu, kad Lietuva pasistatytų normalią koncertų salę. Juk filharmonijos salė, net būdama puikios akustikos, nesutalpina didesnės sudėties orkestro. Tai yra mano viso gyvenimo svajonė, tik nežinau, ar sulauksiu jos išsipildymo... Dar norėčiau pakeisti senus, blogus instrumentus naujais ir gerais. Ypač mušamuosius, pučiamuosius, kurie greitai dyla. Nepakenktų ir vienas kitas geresnis styginis instrumentas. Bet tam reikalingi rimti valstybės pinigai. Jeigu pačiame Nacionaliniame orkestre reikėtų kažką keisti personalo srityje, pakeitimai būtų nežymūs. Dabar pagal esamas sąlygas ir finansines galimybes orkestras yra toks, kokio reikia.

 

46 metus vadovaujate tam pačiam kolektyvui, kas padeda išvengti rutinos, inercijos?  

 

Kada joji ant žirgo, joti išglebusiam ar užmigti nepatartina – žirgas gali numesti į pelkę. Bet kokį darbą dirbdamas, jeigu nebūsi pasitempęs, reiklus sau ir kitiems, visada gali būti panašiai. Per 365 dienas metuose yra galimybių kokiems nors nesusipratimams, ginčams, kivirčams, aistroms kilti. Pageidautina turėti sveiko proto visa tai valdyti, nedaryti kvailysčių. Labai svarbus dalykas yra darbinė ir kūrybinė drausmė, kurią, manau, man pavyko išlaikyti ir be kurios tokio Nacionalinio simfoninio orkestro, koks jis yra dabar, nebūtų.

 

Kokiais orkestro laimėjimais Jūs, kaip orkestro vadovas, šiame 70 metų jubiliejaus kontekste labiausiai džiaugiatės?  

 

Pirmiausiai džiaugiuosi tuo, kad mūsų simfoninis orkestras yra tokio lygio, kokiu džiaugtis tikrai verta.

 

Kokie yra patys maloniausi Jums, kaip LNSO vadovui, kada nors girdėti žodžiai?  

 

Esame girdėję labai daug gerų žodžių, bet, deja, geriausi žodžiai mus pasiekdavo iš užsienio. Kažkodėl gimtinėje tokių sulaukiame gerokai rečiau.

 

Kas lemia repertuaro pasirinkimą?  

 

Repertuarą lemia labai įvairūs dalykai. Pirmiausia tai, kad jis nesikartotų per dažnai. Antra - programos dirigento pasirinkimas: vienas mėgsta Čaikovskį, kitas - Rachmaninovą, trečias - Beethoveną... Koncerto solistas taip pat įneša savo pasiūlymus. Iš šių sudedamųjų ir gimsta koncerto programa. Man teko diriguoti visokią muziką, tik viena darau su didele meile, kita - tiesiog su meile.

 

Kaip įsivaizduojate orkestro ateitį? Kokių planų turite 2011-iesiems?  

 

2011-ieji - eilinis mūsų koncertinis sezonas su įdomiais atlikėjais bei dirigentais. Dirbam, grojam, ir siekiam, kad mūsų repertuaras publikai būtų įdomus.

 

Ačiū už pokalbį. Sveikindama su Lietuvos Nacionalinio simfoninio orkestro jubiliejumi, linkiu kuo sėkmingiausių ateinančių metų.  

 

Pokalbį parengė Rasa Aukštuolytė

„7 meno dienos“ Nr.46 (922), 2010-12-24

Versija spausdinimui

Komentarai

mrBbYeJpU, 2012-02-19 07:11

No wlasnie, pisalem kiedys maila do firmy Proszynki Media. Wydawca Wiedzy i Zycia, Swiata Nauki, Nowej Fantastyki nie jest zsrnteieaowany i nie planuje :-(OK, rozumiem ze WiZ ma troche kolorowych rysunkow, ale Fantastyka?

uMGVKAUKCMLd, 2012-02-17 09:09

ZKeDMBdT, 2011-12-01 13:14

Last one to utilize this is a rttoen egg!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti