Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
LAISVOJI TRIBŪNA

Naujieji beraščiai ar naujas raštas?


OSFL projektai

Share |
Konstantinas Bogdanas (jaun.). „Nerealizuotas projektas“
Paplitus internetiniams tinklaraščiams, socialiniams tinklalapiams ir mobiliai komunikacijai, lietuvių kalba patiria milžiniškas transformacijas: dingsta diakritiniai ženklai, naudojami savadarbiai trumpiniai ir barbarizmai, rašymas tampa fragmentiškas. Popieriniuose ir virtualiuose rašto baruose bendradarbiaujančių kolegų prašėme pareikšti futuristines prognozes: kas bus mumis ir lietuvių kalbai po 20, 50, 100 metų?


Laurynas Katkus: Neabejoju, kad po 50 ar 100 metų lietuvių kalba bus gerokai pasikeitusi. Į kurią pusę? Manau, į gerąją. Literatūrinė kalba bus paprastesnė, aiškesnė, racionalesnė. Šnekamoji ir slengas bus išraiškingesni ir, ko gero, grynesni. Kad ir kaip ten būtų, mūsų amžiaus kalbą jie vis dar supras.

 

Solveiga Daugirdaitė: Esu mačiusi rankraščius, pavyzdžiui, Žemaitės ir Teofilijos Vaičiūnienės. Kokios pasakotojos, kokia kalba! Bet nosinių ir kablelių padėtis jų raštuose daug prastesnė negu dabartinių abiturientų. Tai man, gerokai šiandienybės išsigandusiai lituanistei, grąžina viltį. Šnekamoji (buitinė, žemoji) ir rašomoji (aukštoji) kalba gerokai skyrėsi iki pastarųjų visuotinio raštingumo laikų. Ateities kartų raštą taisys kompiuteris, todėl būtų svarbu mokyti ne rašomosios, o šnekamosios kalbos. Reikėtų atskirti kalbos mokymą nuo literatūros, mokyti lietuvių kalbos parodant, kad kitomis kalbomis to paties ir taip pat pasakyti negali. Po 25 m. tekstų fragmentiškumas mano kartai išnyks, nes, išėję į pensiją, pasimėgaudami skaitysim XIX a. romanus. Tikiuosi, kad rusiški keiksmažodžiai ir rusiškas žargonas jau bus išnykę ir dar bus likę žmonių, galvojančių lietuviškai.

 

Neringa Abrutytė: Su kalba kaip su maistu. Jos niekada netrūks. Žmonės žemėj badauja ne dėl maisto stokos, o dėl netinkamo jo paskirstymo. Lietuvių kalba nevirs kita, kol kalbininkai ją taisys. Rasis naujos programos, kuriose darbuosis kalbininkai, redaktoriai. Nes išnyks popierius. Žmonės miršta tik dėl trupučio maisto stokos. Maistas piliulėmis - gera idėja. Įvairiakalbės informacijos kiekis daugėja, jos virškinti nespėjama - ji tiesiog išvemiama nespėjusiais susiformuoti BLOGkAIS. Ateis laikas, kai bus steigiamos kalbininkų laboratorijos. Po 100 metų lietuvių kalba ištobulės. Pavyzdžiui, „Facebook'o“ kalba automatiškai bus redaguojama, kad būtų kitiems suprantama.

 

Andrius Jakučiūnas: Yra toks neformalus sambūris, kurio aktyvistai nuolat skalambija apie greitą lietuvių kalbos žūtį; tie asmenys nemirksėdami teigia: jei bus leista rašyti pavardes originalo kalba, lietuvių kalbai žūti prireiks nuo 50 iki 100 metų. Apie tinklaraštininkų ir SMS kalbą jie nedrįsta net prasižioti - turbūt gautų infarktą. Aišku, labai džiugu, kad yra apokalipsės troškulį Lietuvoje puoselėjančių žiniuonių, gal pranašų, bet jų nuomonei pritarti sunkoka - neatrodo, kad kalbai artimiausiu metu kas nors grėstų. Ji, be abejonės, kis - nemenkai pakito ir per pastaruosius dvidešimt metų (ir - į gerąją pusę), taigi po 50 ar 100 metų dabartinė kalba atrodys archajiška, netašyta ir, be abejo, labai sudėtinga. Kalba prisiderina prie poreikio kuo greičiau ir tiksliau išsakyti mintį, todėl ji pasmerkta paprastėti. SMS, beje, jokios įtakos jai daugiau neturės, nes pats SMS principas dėl savo nepatogumo veikiausia neišgyvens nė artimiausių 5 metų. Diakritinių ženklų reikšmės pervertinti taip pat nederėtų - nereikia užmiršti, kad, sakykim, paukščiukus esame neatlygintinai pasiėmę iš čekų kalbos, todėl jie nėra jokia žodžio lietuviškumo kvintesencija; rašydamas vietoj žodžio „šautuvas“, žodį „szautuwas“ (mano „Samsung'as“ apskritai neturi lietuviško raidyno), jaučiuosi netgi archajiškesnis, nes atiduodu pagarbą senesnei lietuvių rašybos tradicijai. Šiek tiek sudėtingesnis, agresyvesnis dalykas - paauglių mėgstamos santrumpos, angliški intarpai, tinklaraštininkų naujakalbė. Betgi įaugę į vartoseną jie labiau skurdina pačių tų jaunuolių mąstymą (nes kalbiniai gebėjimai yra mąstymo pagrindas), o ne kalbą apskritai, nes realybėje „bekalbė“ (bent kol kas) turi rimtą atsvarą - t.y. rašytinę, „aukštąją“, literatūrinę kalbą. Žodžiu, aš manau, kad dera džiaugtis dėl sąlygiško kalbos suklestėjimo (nežinau, ar buvo kada lietuvių kalbai geresni laikai), o ne braukti ašarą dėl to, kad ji kada nors pražus. Šiaip ar taip, visos kalbos kada nors pražūva. Lietuvių kalba šiuo atveju yra net sėkmingesnė už daugelį kitų - dėl savo archajiškos struktūros ji ir mirusi bus studijuojama viso pasaulio filologų.

 

Vytas Dekšnys:

 

Po 20 metų - daug šnekų apie būsimą lietuvių kalbos išnykimą ir knygos mirtį.

 

Po 50 metų - daug šnekų apie būsimą lietuvių kalbos išnykimą ir knygos mirtį.

 

Po 100 metų - daug šnekų apie būsimą lietuvių kalbos išnykimą ir knygos mirtį.

 

Ilzė Butkutė: Prisimenu „Byvio ir Tešlagalvio“ seriją, kurioje jie užėjo pas ateitį buriančią bobelę. Ji leido vaikinukams patiems paburti iš krištolinio rutulio. „Ką matai?“ - klausia Tešlagalvis. Byvis žiūri į krištolinį rutulį ir sugniaužęs kumštukus, išpūtęs akis pasakoja: „Matau dūmus... Karą... Žmonės šaudo, bėga... Kažkur potvynis, verkia vaikai... Sprogimai! Riksmai!“ - „Tu regi pasaulio pabaigą!“ - už galvos susiėmusi rypuoja raganaitė. O Byvis krištoliniame rutulyje iš tiesų mato tik atsispindintį televizoriaus ekraną - naujausių žinių transliaciją.

 

Jeigu taip pat į vieną vietą surinkčiau visas lietuvių kalbos bjaurystes ir pažvelgčiau į jas per krištolinį rutulį, turbūt irgi kudakuočiau, kad mūsų kalba jau dabar gargaliuodama raitosi agonijoje ir regime greitą, bet labai skausmingą jos saulėlydį. Nereikia nei 20, nei 50, nei 100 metų. Tarkim, eilinis dialogas sms'ais (atsiprašau - trumposiomis žinutėmis):

 

„KA VEIKSI SVTGL? BUSI VLN?“

 

„NZN. GAL KLP. LOL.“

 

Atrodytų, kad čia vienas kitam burkuoja sutrikusio intelekto paaugliai atkampiuose globos namuose. Tačiau nebūtinai! Taip lakoniškai bendrauti gali ir gimnazistai, kurie iš pažiūros lyg ir nėra sulėtėjusio mąstymo. Gerai tai ar blogai - sąlyginis dalykas. Jei žodžių trumpiniai padeda sutaupyti centą kitą, per dieną išsiunčiant paranormalų kiekį žinučių, - gal ir gerai (tiems, kurie už jas moka). Tačiau jei tie lakoniški gimnazistai deda į kelnes atsisėdę rašyti rašinėlio, tai gal ir derėtų pamąstyti, kaip tą optimizuotą kalbą šiek tiek praturtinti.

 

Man ši žodžių atrofija yra gerokai liūdnesnis reiškinys nei varnelių, taškelių ir nosinių dingimas tekstinėse žinutėse ar elektroniniuose laiškuose. Dar labiau nei balsių kastravimas mane trikdo naujos šlykščios kalbos gimimas, kur akivaizdžiai mutavęs mažybinių maloninių formų genas. „Labukas“, „žmogeliukas“, „liūdesiukas“, „ikiukas“ ir „sėkmiukas,“ - mano draugų rate taip nebent keikiamasi. Vienas žmogus į tokį seiliojimąsi mėgsta atsakyti vienu taikliu žodelyčiu: „fakofiukas“ (nuo angliško „f*ck off“).

 

Sąmoningai vengiu įvairių interneto forumų. Tačiau, kiek žinau, dabar didžiausias kalbinio blogio ir žodyno parazitų lizdas yra liūdnai pagarsėjęs tinklalapis supermama.lt. Ten taškomasi triaukščiais mažybiniais žodelyčiais ir tik vienoms supermamos perekšlėms suvokiamais emocijas iliustruojančiais burtažodžiais. Dar blogiau: ten labai mėgstama pirmojo asmens daugiskaita, pasakojant, ką nuveikė atžala. „Šiandien gėrėm sultyčių.“ „Šią naktelę nemiegojom, nes paleido viduriukus.“ „Ką tik padarėm negražios spalvos kakutį! Liūdesiukas!“ Man išties užverda kraujas skaitant tokius sapaliojimus. Kaip atkirtį tokiai pezėjimo manijai su draugais viename socialiniame tinkle sukūrėme grupę super-katė.lt ir ten tokia pat maniera rašinėjome apie savo kačių ir kačiukų kakus ir kakučius. Tiesa, linksma buvo tik pirmą savaitę.

 

Taigi, pabandę taip ir neišsiaiškinome, kas veža tas moterėles ir tuos vyrukus. Ir kol kas nė nemėginom aiškintis, kaip jų iščiūčiuotos išpopintos atžalos - tie sultyčių gėrėjai ir kakučių darytojai - kalba paaugę? Irgi vien mažybiniais žodžiais? Pirmojo asmens daugiskaita - už savo tėvelius? Antros klasės rašinėlyje šleiva rankele raizgo, „per Kalėdytes išgėrėm daug močiutės brendžiuko ir tėtukas kitą rytelį leido tualete, o mamytei buvo liūdesiukas“?

 

Tiesą sakant, nenoriu spėlioti, kaip dar gali išsigimti kalba dėl tokių interneto tinklalapių ir tokių bendravimo tendencijų. Sutinku, kad kalbininkų pastangos saugoti mūsų kalbą kartais atrodo juokingos. Jau penktus metus dirbu reklamos srityje, ir tikrai ne visi kolegos žino, kad prisegtukas - tai attachment'as. Ir vis dėlto jei ne kalbininkai, tai sauskelnes tebevadintume pampersais.

 

Norėčiau tikėti, kad ateityje žmonės gebės pajusti kalbos skonį. Ją degustuoti, kiekvienas atsirinkti savo prieskonius, improvizuoti ir reikštis - kalbėti, rašyti - savaip. Nes greita kalba - kaip ir greitas maistas ar greitos santuokos - turi tam tikrą šalutinį poveikį.

 

Linkiu šiemet skirti nors kelias minutes kalėdiniams atvirukams ir savo artimiausiems sugalvoti po nenuvalkiotą šventinį sveikinimą.

 

Domėjosi Laima Kreivytė


 

 

„7 meno dienos“ Nr.46 (922), 2010-12-24

Versija spausdinimui

Komentarai

NfNl7RcYe, 2016-05-02 17:31

Free knowledge like this doesn't just help, it promote deorcmacy. Thank you.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti