Jei reikėtų rinkti ryškiausiai nekomercinio kino tendencijas atspindintį metų filmą, be abejo, tai būtų danų režisierės Susanne Bier „Geresniame pasaulyje“ („Haeven“, „In the better world“, Danija, Švedija, 2010). Uždaręs šiųmetę „Scanoramą“ ir jos žiūrovų išrinktas populiariausiu, filmas pasiekė Lietuvos kino teatrų ekranus spėjęs pelnyti kelis tarptautinius prizus ir „Auksinio gaublio“ geriausio užsienio filmo nominaciją.
Kol bandžiau suprasti, kodėl lietuviai taip mėgsta skandinaviškus filmus, tokius kaip „Adomo obuoliai“ ar „Repriza“, pasirodo, pasaulis juos taip pat spėjo pamilti. Įdomu pasiaiškinti, kodėl.
„Geresniame pasaulyje“ autoriai bando įvardyti svarbiausias šių dienų problemas. Jų galva, tai nepakantumas kitaip mąstantiems ar tikintiems, agresija, nemeilė ir žmonių nesugebėjimas susikalbėti ir atleisti. Šias problemas iliustruoja kelios siužetinės filmo linijos. Pagrindiniai filmo herojai yra du berniukai, išgyvenantys dramą. Elijo tėvai skiriasi, o jį patį nuolat skriaudžia mokykloje. Kristiano motina mirė, jis kartu su tėvu atvyko iš Londono pas močiutę į mažą danų miestelį. Čia mokykloje Kristianas užstoja Eliją ir berniukai susidraugauja. Kristianas nebijo būti agresyvus, bet tai kertasi su pagrindine Elijo tėvo - gydytojo Antono - nuostata nesipriešinti blogiui. Antonas yra idealistas. Jis dirba Afrikos pabėgėlių stovykloje ir nori visur ir visada būti teisingas. Gyvenimas ir jam pametės kelis išbandymus. Elijas žavisi savo tėvu, bet negali susitaikyti su jo pasyvumu, kai tėvas nusprendžia neatsakyti agresija į chamo išpuolį. Kristianas siūlo Elijui atkeršyti už tėvą. Vaikai tiki, kad agresyvų mušeiką reikia nubausti. Jie nutaria susprogdinti chamo mašiną.
„Geresniame pasaulyje“ daug konfliktų, kurie akivaizdžiai turi stiprinti filmo dramatizmą. Konfliktas tarp Elijo tėvų susijęs su šeimos moralės problemomis - Antonas, matyt, buvo neištikimas, tai įskaudino žmoną, nors pora gyvena atskirai, jie myli vienas kitą. Konfliktas tarp Kristiano ir jo tėvo taip pat remiasi į šeimą - berniukas kaltina tėvą, kad nepadėjo mamai sergant vėžiu, gulint mirties patale. Konfliktas tarp Antono ir vietinio mušeikos ne tik susijęs su požiūriu į agresiją, bet dar atskiestas „kito“ motyvo - Antonas kalba daniškai su akivaizdžiu švedišku akcentu. Dar filme yra konfliktas tarp Elijo mamos ir Kristiano. Vėliau ir tarp berniukų kyla konfliktas. Dar prisideda vidinis Antono konfliktas tarp jo moralinių nuostatų ir teisingumo, kurį afrikiečiai suvokia šiek tiek kitaip.
Kita vertus, režisierė nuolat pabrėžia, kad filmo herojai nėra blogi žmonės, jie tiesiog turi problemų ir į jas reaguoja. Bet „Geresniame pasaulyje“ įpusėjus pradėjau prisiminti sovietinius filmus, kur geri personažai konfliktuodavo su dar geresniais. Visus savo personažų konfliktus Bier „atriša“ taip, kaip liepia šių dienų moralė ir politkorektiškumo taisyklės. Triumfuoja prikišamas didaktiškumas, todėl finalas nuspėjamas jau nuo pirmųjų filmų epizodų. Bet filmo kūrėjams reikia į viską pabaksnoti pirštu. Todėl finalas atrodo nepakeliamai ilgas, jis trunka beveik trečdalį filmo. Pabaigoje viskas išrišama, paaiškinama, žiūrovas gauna didaktišką problemų sprendimo pamoką. Pasirodo, svarbiausia yra meilė, ji ir kuria geresnį pasaulį. Žinoma, svarbu dar ir rasti savo vietą tame geresniame pasaulyje.
Vis dėlto ta pamoka spalvingai ir patraukliai įpakuota. Konfliktų monotoniją „atskiedžia“ dviejų erdvių - saulės išdegintos Afrikos ir vėjų nugairintos žalios Danijos - sugretinimas. Puikūs aktoriai Mikaelis Persbrandtas ir Trine Dyrholm padaro viską, kad herojų kančios ir dvejonės atrodytų tikros, gražūs interjerai ir poetiški gamtos intarpai glosto žiūrovo akį. „Geresniame pasaulyje“ viskas pavyzdinga - su aiškiais akcentais papasakota istorija, tam tikras moralines nuostatas reprezentuojantys personažai, filmų kūrėjų žiūrovams siunčiama žinia. Manau, kad tai - pagrindinė filmo sėkmės priežastis: jis visiškai aiškus kiekvienam, o kartu suteikia žiūrovui iliuziją, esą jis prisilietė prie kažko ypatingo ir svarbaus, ir tai jį, žiūrovą, iškelia virš kino pramogautojų minios, daro intelektualesnį ir jautresnį didžiosioms pasaulio problemoms.
Prisipažinsiu, tokiuose filmuose jaučiuosi lyg spąstuose, nes jų autoriai nesuteikia erdvės savarankiškiems pamąstymams ir vertinimams. Čia viskas aišku iš pat pradžių - ir autorių intencijos, ir jų intelektualinės bei meninės spekuliacijos. Jei jos nepriimtinos, vadinasi, esi nepažangus žmogus, retrogradas, tau nerūpi pasaulio problemos. Tokio filmo pasaulį visada galima paaiškinti racionaliai, sudėlioti į lentynėles, grožėtis teisingais jausmais ir, žinoma, savimi. Nekomercinis kinas (dažniau vadinamas art house) tampa toks pat demagogiškas kaip ir tas, prieš kurį maištavo didieji kino autoriai, padėję šio kino pagrindus. Todėl noriu kuo ilgiau likti senamadiška ir renkuosi filmus, kurių pasaulis - iracionalus, nepaaiškinamas ir greičiausiai niekad netaps geresnis.
„7 meno dienos“ Nr.46 (922), 2010-12-24
|