Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 45 (921), 2010 gruodžio 17 d. > Teatras > Nakties vienatvėje
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Nakties vienatvėje


Cezario Graužinio eskizas „Menų spaustuvėje“


Milda Brukštutė

Share |
Cezaris Graužinis. D.Matvejevo nuotr.
Kai kurie dalykai tyliai ateina ir praeina, tarytum bijotų sugriauti jau nusistovėjusią įvykių eigą, savotišką trumpalaikiškumo harmoniją.

Spektakliai, vis keičiantys vienas kitą, ilgai neužsibūnantys scenoje, gal tiesiog kaip teatrui ir dera, atspindi šį vienkartinių daiktų metą. Tokiais pavieniais išnykimais ir atsiradimais niekas nebesistebi ir tai tikrai ne vien teatro problema, lygiai tas pats vyksta ir kitur. Net žmonių tarpusavio santykiuose, kai draugystė branginama tik kurį laiką, o paskui pamirštama, nė nesusimąstant, kas gi tai buvo, juk dar tiek naujų žmonių reikia spėti pažinti.

 

Prieš naujas premjeras dažniausiai pranešama, ko žiūrovui tikėtis, kas tai bus, bet, atrodo, dažnas režisierius suvokia, ką sukūręs, tik praėjus nemažai laiko, juolab kad tos kalbos retai kada sutampa su pamatytu reginiu. Tačiau žiūrovas dėl tokių aprašymų bent jau gali nujausti būsimo spektaklio žanrą ir idėją. Apie Cezario Graužinio eskizą „Miego namai“ pagal jo paties specialiai šiai aktorių trupei sukurtą pjesę tebuvo parašytas vienas sakinys, ir tas pats tik „Menų spaustuvės“ repertuare, tad net ir šį turbūt ne kiekvienas teatro mėgėjas spėjo pastebėti. Kaip sakė režisierius kelias minutes prieš būsimo spektaklio pristatymą, jis pats dar neįsivaizduoja, ką publika išvys scenoje, be to, norėjęs, kad žiūrovai bent kartą ateitų nė kiek nežinodami, ko tikėtis. Prisipažinsiu, toks pasisakymas man skambėjo kaip kūrėjo bandymas užimti įdomesnę poziciją tam tikra kuklesne reklamos forma.

 

Stebint veiksmą pasirodė, kad tas „nežinojimas“ pasirinktas dar tikslingiau, nes pjesė kaip tik apie jį ir apie jau žinomų dalykų trapumą. Čia ne tik žiūrovai nežino, kur atsidūrę, bet ir scenoje veikiantys asmenys. Vienas kitam jie nei artimesni, nei tolimesni negu bet kuriam, sėdinčiam salėje. Vienintelė veikėjų jungtis yra kambarys, į kurį kiekvienas iš jų, vedini skirtingų poreikių ar aplinkybių, pakliuvo.

Šiame kūrinyje svarbiausia atrodo atmosfera: nežinojimo, sapno, pasimetimo, taip pat bendras žiūrovų ir aktorių buvimas miego namuose. Čia žmonės bendrauja, apsikabina, miršta, bet visa tai vyksta tarytum pro rūką, pridengiama tam tikra sapno migla, todėl čia nesinori ieškoti logiškų siužeto vingių, veikėjų poelgių motyvacijos, nors, manau, norintys galėtų visa tai atrasti arba susikurti pagal savo pageidavimus. Režisierius, kaip ir ankstesniuose savo pastatymuose, palieka labai daug atvirų taškų bei erdvės žiūrovo fantazijai, čia net ir pagrindinę spektaklio temą kiekvienas galėtų atrasti skirtingą.

 

Tokiam buvimui kartu taikliai pasirinktos laiko aplinkybės – gili naktis. Tai tampa savotiška veikėjų jungtimi, nes vėlus metas kuria dar neužmigusių žmonių ryšį, bendrumą. Jų juk yra gerokai mažiau nei tų, kurie dabar miega. Be to, pro scenoje esančias duris (tai visa scenografija) veikėjai įeina vilkėdami žieminius paltus. Taigi lauke žiema, o šaltis irgi suartina. Tokiu metu žmonės tampa vienišesni ir atviresni, trapesni, bet kartu ir linkę priimti tai, kas vyksta natūraliai, nors paprastą dieną greičiausiai to niekaip nepajėgtų suprasti. Tokiomis aplinkybėmis ne tik fantazijai, bet ir tikrovei daug daugiau leidžiama, tad fantazija ir tikrovė susipina ir jau vargu ar galima atskirti, kurią iš jų matome scenoje.

 

Taigi, šiame kambaryje visi nepažįstami, bet jie apsikabina, šoka su matomomis arba nematomomis moterimis, net prisipažįsta meilę. Būna čia ir dabar, palikę už durų savo gyvenimą, praeitį ir planuojamą ateitį. Tai tiesiog paprastas vyksmas, nepažįstamų žmonių vienatvei naktį (kaip vėliau paaiškėja, tikrosios buto gyventojos dėka) susidūrus toje pačioje vietoje ir tapus viena bendra vienatve, nežinant ir neklausiant, kiek laiko tai truks, nors anksčiau ar vėliau išnykimas yra garantuotas. Čia viskas sukasi kaip sapne, kartais kartojasi, kartais neturi logikos, kelia nostalgiją, primena gyvenimą, o dar labiau tai, kas yra už jo ribų. Veiksmas kyla labiau iš pasąmonės nei iš logiškų suplanavimų, kaip ir veikėjų tariami žodžiai, labiau vidiniai, nei ištarti garsiai, nors mes juos girdime.

 

Kaip Cezario Graužinio trupei jau tapo įprasta – scena beveik tuščia, o visas vyksmas paremtas vien tik penkiais aktoriais ir jų išsakomu tekstu. Atmosferą padeda kurti minimalistinė, mistiška naktinė muzika. Dar nesinori kalbėti apie aktorių darbus, turint omenyje, kad tai tik eskizas, o dalis tekstų buvo skaitoma iš lapų. Nors nuo eskizo pradžios scenoje esanti trijulė (Vilma Raubaitė, Vytautas Kontrimas ir Julius Žalakevičius), regis, jau atrado savo charakterius, nėra ko stebėtis, kad veiksmui vietomis pritrūko organikos, ypač antroje dalyje, pasirodžius ketvirtajam veikėjui Mikiui (Paulius Čižinauskas), į veiksmą įnešusiam kiek daugiau žemiškumo, o pabaigoje – buto savininkei (Brigita Arsobaitė), kurios pasirodymas lyg ir turėjo sustatyti viską į savo vietas. Veiksmo persikėlimas iš vaiduokliškos į kiek žemiškesnę sferą neišvengė eklektikos ir priminė paprastą vienišos mergaitės svajonių žaidimą, griaunantį nuo eskizo pradžios plečiamą fantaziją. Net jeigu kaip tik taip ir buvo sumanyta, ši mergina, kad ir kokia paprasta, turėtų būti ir kažkuo ypatinga, kad sugebėtų susikurti tokius savitus ir individualius vaiduoklius.

 

Visus nesklandumus nubraukia neįpareigojantis žodis – eskizas, taigi tam tikru metu tai buvo spektaklis, tam tikru – pjesės skaitymas, nelygu, kaip atrodė žiūrovams ar kaip susiklostė aplinkybės. Išbaigtumo ir tikslesnių režisūrinių akcentų, kartu ir tikslesnės recenzijos (nes kol kas dar iki galo neaišku, kur gali pakrypti spektaklis) galima bus reikalauti tikroje spektaklio premjeroje, kuri, tikiuosi, greitai pasirodys scenoje.


„7 meno dienos“ Nr.45 (921), 2010-12-17

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

VAMrgSdMbNqOWUqDre, 2011-10-23 14:32

Son of a gun, this is so hleupfl!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti