Kodėl toks pavadinimas ir ką jis reiškia, sužinojome atvykę į koncertą. Jau turbūt nieko nebestebina klasikos ir džiazo gretinimas. Ne vienas džiazo muzikantas ilgainiui atsigręžia į klasiką. Bet šiuo atveju viskas kiek kitaip. Pirmiausiai į akis krito du vienodi „Irmler“ firmos instrumentai, specialiai šiam koncertui atgabenti iš Lenkijos. Scenoje visą laiką buvo du pianistai – džiazo ir klasikos, tikslus atlikimas ir improvizacija, jaunystė ir patirtis, F. Chopino muzika autentišku pavidalu ir džiazo ritmu bei harmonija. Žinoma, abiejų pianistų sceninė ir gyvenimiška patirtis skirtinga, bet juos vienija meilė F. Chopino muzikai ir tikėjimas, kad būtent ji puikiai tinka improvizacijai. Štai kaip projektą apibūdina organizatoriai: „Projekto koncepcija – du pianistai, du instrumentai, perimantys vienas kito atliekamą muziką. Pavyzdžiui, klasikinis pianistas atlieka kūrinį taip, kaip užrašyta natose, o tuo metu džiazo pianistas jį savotiškai „komentuoja“. Kurį laiką abu groja kartu, vėliau klasikinę liniją perima džiazo improvizacija, kuri ir užbaigia kūrinį. Viso to idėja – sujungti skirtingus muzikos žanrus tokiu būdu, kad rezultatu įvardinti galėtume harmoniją, malonų bei įdomų klausymą.“

Daugiausia minėtu principu buvo atliekami F. Chopino preliudai, tačiau buvo labai įdomu išgirsti, kaip F. Chopino ar A. Makowicziaus muziką abu pianistai skambino drauge. A. Makowiczius –unikalus pianistas, improvizatorius, kompozitorius, labai tradicinis, bet kartu ir labai novatoriškas, pasižymintis tobula technika, mokantis konstruoti muzikinę formą, labai protingai apmąstantis kiekvieną improvizacijos momentą, išnaudojantis visas klasikinės ir džiazo harmonijos bei svingo priemones. Galbūt todėl, nors A. Makowiczius labiausiai žinomas kaip solo pianistas, jo instrumentas suskamba kaip didžiulis orkestras.

Po koncerto kalbėjomės su A. Makowicziumi.

A. K.: Kieno idėja buvo surengti tokio pobūdžio koncertą, kai klasikinis pianistas atlieka Chopino kūrinį taip, kaip jis parašytas, o kitas, šiuo atveju Jūs, groja džiazo maniera tą pačią kompoziciją. Programoje dalyvauja du pianistai. Gal jūs galėjote visa tai daryti pats, vienas – juk turite puikų klasikinį pasiruošimą?

A. M.: Na, vis dėlto aš esu džiazo muzikantas ir džiazą groju visą gyvenimą. Taip, mokiausi klasikos, bet jos grynu pavidalu negroju. Tam yra klasikinės muzikos žinovai. Aš šioje programoje improvizuoju džiazo stiliumi. Publika gauna originalą, o aš jo pagrindu improvizuoju. Taigi klausytojas gali išgirsti dvi versijas.

Šios programos atlikimo principą pasiūliau jau prieš dvejus metus. Tiesa, tai buvo kiti kūriniai, kitas pianistas, bet tas atlikimo nepertraukiamumo principas, kai aš įstoju be pauzės, iš karto po originalo, išliko. Publika, klausydama mano improvizacijos, gali prisiminti ką tik nuskambėjusią Chopino muziką, jausti, kaip aš ją plėtoju, vystau, lyg tęsiu jį šiame amžiuje.

A. K.: O jei tai būtų ne Chopinas, o kiti kompozitoriai, tarkime Bachas ar Mozartas?

A. M.: Taip, tai įmanoma. Esu tai daręs su vargonininku pagal J.S. Bacho kūrinius. Nuskambėjus paskutiniam akordui, pradedu improvizuoti. Bet tai vyksta kiek kitaip, nes Bachas – tai jau ne žaidimas. Tada improvizuoju labiau klasikiniu stiliumi.

A. K.: Vilniuje vedėte meistriškumo kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedros studentams. Ar dažnai tai darote?

A. M.: Žinoma, kai tik kas pakviečia. Mane organizatoriai dažniausiai iš anksto informuoja apie besidominčiųjų lygį ir į ką labiausiai reikėtų kreipti dėmesį. Svarbiausia, aišku, kalbėti apie džiazo elementus, jų panaudojimą improvizacijoje, apie techniką ir apie būdus, kaip mokytis ir tobulinti savo improvizaciją ir džiazo amatą.

A. K.: Tokių kursų metu turbūt pastebite ir jaunosios muzikų kartos meninį, techninį lygį, naujas muzikavimo tendencijas? Atsimenu lenkų džiazo žydėjimo laikotarpį. Kokia šiandien jaunimo situacija?

A. M.: Šiuo metu negyvenu Lenkijoje, tik kartais atvažiuoju ir, kiek žinau, dėstymo lygis yra profesionalus. Didžiųjų miestų aukštosiose mokyklose yra dėstoma improvizacija. Tai daro patyrę, žinomi džiazo muzikantai. Žinoma, kviečiami ir garsūs užsieniečiai. Jie savaitę ar dvi veda meistriškumo kursus džiazo fakultetuose. Man dažnai tenka tai daryti Kanadoje. Būnu su studentais ištisas dienas ir kursų pabaigoje drauge sugroju koncertą. Jaunam žmogui labai pravartu kartais susitikti su šiek tiek daugiau patyrusiu muziku. Svarbu atkreipti dėmesį į esminius dalykus, toks mokymasis yra daugiau patirties įgijimas. Aš nesikišu į jų išsilavinimą, techninius dalykus ir t.t. Tam yra jų nuolatiniai pedagogai, kurie tuos studentus ruošia. Mano sritis – improvizacijos tobulinimas ir lavinimasis. Žinoma, stengiuosi jiems perteikti dalį savo patirties, kaip lavinti muzikinę vaizduotę, formos, muzikinės fantazijos pojūtį.

A. K.: Kaip pasikeitė jūsų grojimo stilius nuo tų laikų, kai dar gyvenote Lenkijoje?

A. M.: Tai geriau galėtų įvertinti žmonės. Aš mokausi, groju, užsiiminėju visą laiką, visą gyvenimą. Keičiasi mąstymo stilius, atsiranda gyvenimiška ir profesinė patirtis. Jei muzikas nustoja dirbti, tai jis nustoja būti muziku, menininku.

A. K.: Ar skiriasi muziko darbas Amerikoje, Kanadoje, kur džiazo aplinka yra natūrali, nuo darbo specifikos Europoje?

A. M.: Žinoma, pirmiausiai yra kitas gyvenimo stilius, nors dabar tie skirtumai po truputį nyksta. Po to, kai Lenkijoje, kaip ir visoje Rytų Europoje, atsidarė sienos, žmonės pradėjo gyventi ir mąstyti kitaip. Tiek JAV, tiek ir Kanadoje socialiniai klausimai kiek kitaip sprendžiami, nors jau dabar skirtumų vis mažėja. Juk visur žmonės turi tokių pačių bėdų, ligų, pomėgių. Visur kuriamas ir menas.

A. K.: O ką jūs pats dabar naujo kuriate, gal pasirodė ar netrukus pasirodys kokių naujų įrašų?

A. M.: Baigiasi Chopino metai ir su tuo susiję darbai. Buvo tikrai labai daug koncertų ta proga ir ta tema. Dabar vėl grįšiu prie Bacho. Kitąmet yra Liszto metinės, taigi galvoju apie programą, skirtą šiam kompozitoriui. Yra ir nauja Kanadoje išleista kompaktinė plokštelė su improvizacijomis Chopino temomis, taip pat esu išsipirkęs teises Jano Ignaco Paderewskio muzikai atlikti. Principas panašus kaip ir šio Vilniaus koncerto, bet savo naujame albume naudoju originaliai įgrotus šio autoriaus kūrinius. Programa išdėstyta taip, kad tą patį kūrinį pirmiausia išgirstame atliekamą autoriaus, o po to jau mano improvizaciją. Paderewskis buvo puikus pianistas, taigi yra įgrojęs ir nemažai Chopino kūrinių, juos taip pat išgirsime. Jo Chopino interpretacijos dažnai gerokai skiriasi nuo šiandieninių pianistų atlikimo. Tai buvo XX amžiaus pradžios mokykla. Todėl norėjau, kad žmonės pažintų puikų Paderewskio grojimą. Žinoma, amžiaus pradžios įrašai garso užrašymo technikos prasme buvo gan primityvūs, todėl Anglijos firma padarė tikrai nuostabų darbą, išvalė, sutvarkė tuos įrašus ir dabar jie skamba visai šiuolaikiškai. Taigi manau, ši plokštelė klausytojams patiks.

A. K.: Ar turite kokią grupę muzikantų, su kuriais drauge muzikuojate?

A. M.: Groju daugiausiai solo, bet esu parašęs keletą kūrinių pagal Chopiną kamerinėms sudėtims. Dar šiemet juos atliksiu su kameriniu orkestru. O džiazo muzikus surenku, jei to reikalauja kokios nors programos koncepcija. Tai dažniausiai būna trio, jei yra toks poreikis.

A. K.: Dėkodamas už pokalbį, dėkoju ir už fantastišką koncertą, gilius ir ilgai išliekančius įspūdžius. Tai buvo gražiausia Kalėdų dovana.

„7 meno dienos“ Nr.45 (921), 2010-12-17