Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 45 (921), 2010 gruodžio 17 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Kristina Stančienė: Jubiliejinis gausybės ragas(3)
Paroda „Nuo A iki 50“ Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“
Aldona Eleonora Radvilaitė: Žiemos švenčių belaukiant(2)
Koncertas Vilniaus kongresų rūmuose
Pianistų Adamo Makowicziaus ir Krzysztofo Trzaskowskio koncertas
Milda Brukštutė: Nakties vienatvėje(1)
Cezario Graužinio eskizas „Menų spaustuvėje“
Konstantynas Borkowskis: Lavinija ir demonai
Apie OKT premjerą „Prakeiktieji” – E. O’Neillo trilogijos „Gedulas tinka Elektrai” versiją
Pokalbis su Anna Fenčenko
Krėsle prie televizoriaus
Anonsas
Vyčio Jankausko šokio teatras pristato dešimtojo spektaklio premjerą
Festivalis „Kalėdiniai vakarai“ Lietuvos rusų dramos teatre
Paroda „Formalizmas: nesėkmės“ Šiuolaikinio meno centre

Erika Grigoravičienė

„Formalizmas: nesėkmės“ beveik tiesiogine prasme pribloškia, nes čia pusę didžiosios salės užima vienas milžiniškas objektas – oro pripūsta pagalvė, kone siekianti lubas, o palei ilgąsias sienas vien dėl savo išsipūtimo palikusi tik šiek tiek vietos žiūrovams praeiti. Pagaliau nuobodžiaujantiems ŠMC lankytojams ir amžinai burnojančioms viduriniosios kartos kritikėms suteikta proga pamatyti kažką išties įspūdingo, jusliškai patirti realioje ar virtualioje kasdienybėje neaptinkamą dirbtinę „stichiją“, tobulos formos „meno, mokslo ir technikos stebuklą“, kurį aprašyti galima įvairiausiais būdais – nuo fenomenologinių ar semiotinių interpretacijų iki fikcinių pasakojimų.


Pavyzdžiui, klausti, ar šis tuščiaviduris daiktas (šiuolaikiniame mene turįs nemažai formalių pirmtakų) simbolizuoja šiuolaikinį meną, saugo nepakartojamą ŠMC atmosferą, ar jis skirtas sušvelninti nuopuolio smūgį, kodėl nepasiūlyta ant jo užlipti kopėčiomis (o tenka stebėti iš „varlės perspektyvos“), kas būtų, jei jis sprogtų, kaip atrodytų pievoje (arba Vokiečių gatvėje), ar gera būtų ant jo šokinėti, gulėti ir pan.

 

Deja, atrodo, kad parodos rengėjams šis sėkmingas eksponatas – tai būtent nesėkmės simbolis. Nors nesėkmei šioje grupinėje parodoje kur kas geriau atstovauja pagrindinių ir paraštinių Lietuvos rašytojų atlikę tekstai (fragmentai, ištraukos, „draiskalai“, „nevykę siužetai“, dienoraščiai – „pagalvės knygos“), iškabinti salės pakrašty (dabar nenorėčiau svarstyti, ką šiuo požiūriu turėtų reikšti ant gretimos sienos kabančios pajuodintos vėliavos). Rašiniai tyčia sumaketuoti taip, kad būtų kuo sunkiau įskaitomi, tačiau pernelyg stengtis neverta, nes dauguma jų atrodo jau seniai skaityti arba labai panašūs į skaitytus, ypač pseudoistorijos iš krašto praeities, nesuprantamos nenutuokiantiems apie rašančiųjų dabartį. Sudominti gali nebent Herkaus Kunčiaus posovietinių visuomenių dresavimo metodika (kiek pamenu, autorius yra turėjęs bent du milžiniškus, agresyvius ir visiškai nedresuotus šunis, tad vadovėlio niekada nenaudojo pagal paskirtį), patiekalas „kiauliena žydiškai“ su grietine (ne sykį viešai kaltintas „antisemitizmu“, Kunčius pagrįstai įsitikinęs, kad šioje srityje turi ne mažiau teisių už Woody Alleną) ar Martos Vosyliūtės nelaimingų meilės istorijų nuotrupos (man sukėlusios rimtų įtarimų, kad ji ir aš bendraujame su tais pačiais vyrais). Tekstai nebuvo skirti oro pagalvei užkalbėti (autoriai iki parodos atidarymo jos nematė), priešingai – ji turėjo tapti universaliu bet kokios ženklų gamybos komentaru.

 

Svarbiausias projekto prasmės lygmuo, žinoma, – „institucinė kritika“, t.y. ŠMC savikritika (ši sąvoka pas mus šiaip veikiau reikštų, kad institucija dresuoja ir kritikuoja menininkus, o ne šie ją, tik šįkart ji nelauktai sukritikavo save). Pastebėjęs, kad po „dešimtmečio“ parodos dalies visuomenės susižavėjimas ŠMC kiek priblėso, parodos kuratorius, ilgametis direktoriaus pavaduotojas, architektas Valdas Ozarinskas nutarė jį atgaivinti pademonstruodamas ŠMC įprastus šiuolaikinio meno darymo būdus ir net iš jų pasišaipydamas. Jis ir jo kolega architektas Audrius Bučas ir yra pagalvės autoriai, o rašytojai į parodą pakviesti tik dėl to, kad jie – kuratoriaus draugai. Jis juos atrinkęs pagal savo mobiliojo telefono abonentų sąrašą, ir šiuo atveju išties jokio skirtumo – šie ar kiti rašytojai dalyvautų (kita vertus, jokio skirtumo, kur skaityti šių autorių tekstus – parodoje, jos kataloge ar kokiame nors tinklaraštyje). Ilgus metus ŠMC funkcionavo būtent taip – čia dirbantieji būdavo ir parodų kuratoriai, ir jose pristatomi menininkai, ir visai suprantama, kad čia užimdavo garbingas vietas – jų menai geriausiai atitiko šiuolaikinio meno kriterijus, kuriuos jie kaip kuratoriai ir vadybininkai patys ir nustatė. Antai parodoje „Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų“ didžiausia vaizdo projekcija (atskiroje salėje) buvo Ozarinsko su Aida Čeponyte pagamintas filmas „Vyras ir moteris“ (1999), Claude’o Lelouche’o perdirbinys (žavų prancūzišką širdžių paklydėlių susitikimą jie čia perdirbo į nykų lietuvišką šeiminį seksą, tarsi jau tuomet būtų numatę liūdnai pagarsėjusį „nacionalinį susitarimą“ šeimos klausimu), kurio garso takelis įkyriai persekioja parodos žiūrovus, kad ir kur jie atsidurtų. Jei ši institucinė kritika kam nors dar būtų ne visai suprantama, kuratorius dėl viso pikto įdavė raktą – lyčių tvarkos (savi)kritiką: Marta Vosyliūtė, vienintelė parodoje dalyvaujanti moteris, esą atrinkta „pagal grožį“ ir skirta papuošti „tokių žymių stiprių vyrų“ draugiją. Tačiau ši banali užuomina veikiau liudija, kad turime reikalą ne su savikritika ar juo labiau atgaila, o su tam tikru reiškiniu, kuris būdingas visiems galios subjektams (nuo eilinių vyrų iki abiejų lyčių valstybės pareigūnų) ir kurį pavadinčiau apsimetinėjimu idiotais, ir tai, neapsigaukite, – ne savikritikos, o atsiribojimo nuo tikrovės būdas.

 

Paroda veikia iki sausio 9 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius) dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.


...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru