Monika Meilutytė: Pokalbį norėčiau pradėti klausimu apie pradžių pradžią. Kaip atsiradote Gintaro Varno „Publikos“ repeticijose?

Martynas Nedzinskas: Varnas man paskambino ir pakvietė vaidinti „Publikoje“. Sureagavau labai entuziastingai. Buvau matęs jo „Nusikaltimą ir bausmę“, „Tolimą šalį“, „Nusiaubtą šalį“, „Gyvenimas - tai sapnas“. Supratau, kad tai geras režisierius.

Gytis Ivanauskas: Prieš porą metų grįžtant iš gastrolių Prancūzijoje Varnas pasakė, kad žada statyti Garcîa Lorcos „Publiką“. Džiūgavau gavęs naują vaidmenį. Paskui Varno vis paklausdavau, kada. Jis atsakydavo: nėra pinigų. Pagaliau šį pavasarį Varnas pasakė, kad pradedame. Paklausiau, kurį man tekstelį mokytis. Varnas pasakė: Režisieriaus. Tada paklausiau, kas vaidins mano meilę. Sužinojau, kad Martynas Nedzinskas. Martyno nepažinojau nei kaip žmogaus, nei kaip aktoriaus. Ir tada Varnas labai gražiai pasakė, merkdamas vieną akį: „Labai neblogas. Labai įvairus.“ Turbūt jau buvo matęs Martyną ne viename spektaklyje.

M. M.: Kokia buvo judviejų reakcija, kai perskaitėte pjesę?

M. N.: Nieko nesupratau. Net pjesės siužeto negalėjau suvesti.

G. I.: Man buvo panašiai kaip perskaičius pjesę „Tolima šalis“ - gražu, bet nieko nesupranti. Vis dėlto sceninė praktika ir patirtis atpalaidavo vaizduotę, todėl skaitydamas „Publiką“ kai ką galėjau nujausti.

M. N.: Pirminis pajautimas dažniausiai būna teisingas, o supratimas paprastai apgauna žmogų.

G. I.: Labai daug kas priklauso nuo partnerio. Gali savo personažą įsivaizduoti vienaip, o partneris įsivaizduos kitaip ir nepasiduos tavo provokacijoms. Beje, per repeticijas aš labai savanaudiškai provokavau Martyną, norėjau jį išsibandyti, pasitikrinti, kiek galiu savo partneriu pasitikėti, kad suvaidintume duetą, meilės duetą, ir suvaidintume jį gerai.

M. M.: Kas jums buvo nauja Gintaro Varno „Publikos“ repeticijose?

G. I.: Repeticijos vyko labai sklandžiai. Varnui už tai medalį reikia duoti. Anksčiau dirbant būdavo visko - ir pykčių, ir kivirčų, ir keiksmažodžių. O dabar staiga - nebeatpažįstu Varno! Galvojau, arba „pjaunu“ visiškai pro šalį ir neįsivaizduoju vaidmens... Arba darau jau taip gerai, kas truputėlį abejotina, kad Varnas nieko nebesako.

M. N.: Man buvo taip pat. Aš pripratęs, kad režisieriai dažnai sako pastabas. O čia... vaidini vaidini - ir tyla. Jei kažką pakeiti, tai nebent po kokios savaitės ar pusantros Varnas pasako: „Daryk, kaip darei anksčiau.“

M. M.: Kuo skiriasi ir kuo panašūs Enrikė ir Gonsalas?

G. I.: Abu myli teatrą... Man atrodo, kad gali būti kaip gyvenime: du labai skirtingi žmonės, kuriuos kas nors sieja, supanašėja. Taip, Enrikė ir Gonsalas yra ispanai ir juos sieja teatras. Klausimas tik, kaip kiekvienas jų supranta teatrą. Labai gera [Almos Braškytės - aut. past.] recenzija, kurioje lyginami ankstesnis ir naujas „Publikos“ pastatymai. Joje mūsų Enrikė ir Gonsalas buvo įvardyti labai tiksliai - „Profesionalas ir Idealistas“.

M. M.: Pjesė „Publika“ siurrealistinė. Siurrealistiniam menui ypač svarbūs žmogaus pasąmonės vaizdiniai... Ar susapnavote ką nors, kas padėjo sukurti vaidmenis „Publikai“?

M. N.: Gal kažką ir sapnavau, bet daug dėmesio į tai nekreipiau. Tačiau perskaityta buvo visko daug. Tokie dalykai gal ir padeda, bet dažniausiai yra nepastebimi.

G. I.: Pasąmoniniai dalykai išlenda per sapnus ar kaip kitaip. Bet aš jų nesureikšminčiau. Artėjant premjerai jauti įtampą ir turbūt nėra buvę, kad nesapnuotum, juk visą laiką gyveni spektakliu. Bet jeigu iš kiekvieno sapno darysi išvadas...

M. N.: ...tai bus kur kas lengviau gyventi.

M. M.: Lorcos kūryboje poezija ir drama labai susijusios. Kaip vertinate Lorcą kaip poetą? Kiek jums artima jo kūryba?

G. I.: Vertinu puikiai.

M. N.: Po šio spektaklio įsimylėjau Lorcos poeziją. Keista, po premjeros grįžęs namo į Klaipėdą savo knygų lentynoje radau gal šešias knygas, kuriose - Lorcos eilėraščiai ir pjesės rusų kalba. Dabar, skaitydamas Lorcos kūrybą, atpažįstu ženklus, daug ką suprantu. Labai gražu. Ir liūdna...

G. I.: Lorcos tekstai pilni kažkokio šviesaus skausmo, kuris man labai artimas. Skaitydamas juos, jaučiu kažką giliai savyje... Gerai, kad tas skausmas šviesus.

M. M.: Repeticijose režisierius Gonsalą pavadino radikaliu idealistu. Kaip manote, kas paskatina radikalų idealizmą?

M. N.: Kad suvoktum, kaip žmogus tampa radikaliu idealistu, reikia gilios analizės... Radikalus idealizmas yra riba, pats kraštas... Žmogus turi būti sukaupęs daug skaudžių patirčių ir apskritai tiek visko daug... Nes visų pirma tai yra kraštutinumas.

G. I.: Be Gonsalo, man atrodo, apskritai nebūtų šitos pjesės. Be Martyno nebūtų šito spektaklio.

M. M.: Gonsalą, manau, būtų galima vadinti „idėjos apsėstuoju“. Panašūs veikėjai buvo Gyčio Raskolnikovas „Nusikaltime ir bausmėje“, „Švyturio“ Berniukas, Persifalis „Nusiaubtoje šalyje“. Ivanauskas perleido „savo vaidmenį“ Nedzinskui?...

M. N.: Nesutinku. Enrikė VI „Publikos“ paveiksle atsiveria. Jis ne visą laiką pataikauja. Taip, jis ilgą laiką slėpėsi, elgėsi, kaip jam buvo patogiau. Bet paskui jo idealizmas, gal net radikalus, prasimušė. Man atrodo, kiekvienas iš mūsų turi idealizmo.

G. I.: Enrikės idealizmą atskleidė Gonsalas.

M. N.: Gonsalas neturėjo ko prarasti. Manau, jeigu kiti žmonės neturėtų ko prarasti, jie irgi pasirinktų būtent tokį...

G. I.: ...ėjimą va bank.

M. N.: Taip, ėjimą va bank. Arba viskas, arba nieko.

M. M.: Sigita Ivaškaitė savo recenzijoje („7md“, Nr. 41, 2010 11 19) „Publiką“ „apkaltino“ perdėtu teatrališkumu. Ar nejaučiate pavojaus, kad spektaklio forma gali užgožti turinį? Kaip manote, kada, pavyzdžiui, Juozo Statkevičiaus kostiumai gali nustelbti vaidybą, o kada jie - pagalbinė priemonė personažui kurti?

M. N.: Aš nejaučiu pavojaus.

G. I.: Jeigu aktorius vaidina tiksliai, įtaigiai, supranta, ką daro, joks kostiumas jo neužgoš. Kad ir kiek ten būtų briliantų, deimantų, auskarų, žiedų... „Publikos“ komanda, man atrodo, tai labai gerai supranta. Kostiumai, vaidybos maniera - jie tik sustiprina vaizdą, emociją, nuotaiką. Kita vertus, man visiškai nerūpi recenzijos, kuriose dėstoma subjektyvi nuomonė. Jokia recenzija niekada gyvenime neprilygs jausmui, kurį aš patyriau per „Publikos“ repeticijas.

M. N.: Nedaug tokių spektaklių būna, po kurių galėtum taip sakyti.

G. I.: Vienetai. Prisimenu, Martynas sakė: „Gaila, rytoj premjera ir viskas, nebebus to kolektyvinio darbo“. Supratau, kad jam svarbus tas esmės ieškojimas, vidinis teatro kapstymasis. Širdyje tokie dalykai išlieka visada, o laikraščiai sudega, kompiuteriai „užlūžta“...

M. M.: Kai prieš devynerius metus pasirodė spektaklis „Tolima šalis“, Rasa Paukštytė rašė, kad Gintaras Varnas - vienintelis režisierius Lietuvoje, homoseksualus pristatęs kaip „bendros mūsų būties dalį“. Vis dėlto, palyginti su „Tolima šalimi“, naujoje „Publikoje“ homoseksualumas rodomas drąsiau, atviriau. Kaip manote, teatro publika jau tapo atviresnė homoseksualams?

G. I.: Nelyginčiau tų dviejų spektaklių. „Tolima šalis“ buvo pastatyta iš meilės, o „Publika“ - iš meilės teatrui. Man atrodo, visuomenė labai sureikšmina homoseksualius santykius. Pirmiausia yra jausmas. Žmogus netampa blogesnis, jei jo odos spalva juoda arba jei jis myli vyrą. Varnas tai supranta ir todėl į sceną visų pirma atneša jausmą ir išgyvenimą, o ne kokį nors akibrokštą.

M. N.: Kiekvieno individualus reikalas, kaip jis į visa tai žiūrės - smerks ar priims. Kiekvienas žmogus pirmiausia yra žmogus. Ne heteroseksualas, ne homoseksualas ar koks kitoks, bet žmogus. Žmogus, mylintis kitą žmogų. Spektaklis nėra apie dviejų vyrų meilę, tai visų pirma apie meilę. O meilė neturi sąlygų.

M. M.: Lorcos „Publikos“ IV paveikslas dingęs. Kaip, jūsų manymu, jame galėjo vystytis Gonsalo ir Enrikės linija?

G. I.: Aš nemėgstu spėlioti. Man atrodo, geriau palikti daugtaškį, kurį, beje, taip mėgsta Varnas.

M. N.: Tas dingęs IV paveikslas pripildo aktoriaus vaizduotę daugybe neatsakytų klausimų. Gal tai sąmoningas Lorcos ėjimas?...

G. I.: Varnas sakė, kad į šį spektaklį reikia sudėti labai daug savo patirties. Net nežinau kurios - gyvenimiškos, asmeninės ar sceninės. Arūnas Sakalauskas kažkada vaidino tą patį vaidmenį, kurį dabar vaidinu aš. Kartą per repeticiją Arūnas sako man: „Žinai, praeis dvidešimt metų ir koks nors režisierius, galbūt pats Varnas, pakvies tave Fokusininko vaidmeniui, perduosi tas mirties vadeles kažkokiam kitam jaunam žmogui.“ Spektaklyje tiek daug dugnų, antrų planų... Man atrodo, šis spektaklis išvis yra teatro, kaip esmės, kaip visumos pajautimo įnešimas į sceną. Ačiū Lorcai, sugebėjusiam taip parašyti, kad žmogui dar lieka apie ką pagalvoti.

M. M.: Dėkoju už pokalbį.

„7 meno dienos“ Nr.44 (920), 2010-12-10