Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
ŠOKIS

Už baleto ir Lietuvos ribų


Lietuvos baleto 85-mečiui


Audronė Žiūraitytė

Share |
G. Balanchine'o baletas „Aubade“ Valstybės teatre 1932 m. Nuotrauka iš Teatro, muzikos ir kino muziejaus.
Lietuvos baletas 85-mečio proga buvo pirmą kartą pasveikintas neįprastai, jam nebūdingu, specifiniu, už jo realaus egzistavimo ribų esančiu renginiu - tarptautine moksline konferencija. Natūralu, kad mokslininkų dėmesio sulaukė jubiliejinė data, o ne šokio, baleto meno apraiškos, siekiančios šimtmečių Lietuvos meno istoriją.

Dėl baleto, beje, kaip ir operos, meno „gimimo“ laiko Lietuvoje nuolatos diskutuojama - taip buvo ir šį kartą. Net ir 1925 m. gruodžio 4 d. datą, kai įvyko „Kopelijos“ premjera, galima pakoreguoti - perkelti į tų pačių metų gegužės 18 d., kai pirmą kartą įvyko teatro baleto trupės koncertas ir buvo parodytos miniatiūros, vienaveiksmiai baletai. Bet, kaip visi sutaria, to daryti neverta, nes trumpi pasirodymai neprilygsta vientisam baletui.

 

Natūralu, kad į baleto meną gilinosi įvairūs kultūros tyrėjai - teatrologai, istorikai, menotyrininkai, muzikologai, - visi kartu, kiekvienas savo indėliu prisidėdami prie šio nuostabaus meno, reikalaujančio interdisciplininio išmanymo ir išsilavinimo, adekvataus suvokimo. Tuo pasidžiaugė diskusijose pasisakęs baletmeisteris E. Bukaitis, o ypatingos visų, tarp jų ir baleto trupės meno vadovės T. Sedunovos, padėkos sulaukė menotyrininkas Helmutas Šabasevičius, pastaruoju metu baleto kritinės, teorinės minties Lietuvoje spiritus movens, šios konferencijos sumanytojas ir dalyvis.

 

Suburti kompetentingą, baletui skirtos konferencijos „komandą“ nėra taip paprasta, nes baleto, šokio meno įžvalgas komplikuoja jo sudėtinių dalių skirtingumas, šiuolaikinio baleto raidos tendencijos, sietinos su režisūros, atlikimo, vizualiųjų menų specifika. Artistiška konferencijos „publika“ (tarp klausytojų, be jau minėtų baleto pasaulio atstovų, matėme P. Skirmantą, šokio pedagogę J. Vymerytę, baleto kritiką Ž. Dautartą, LNOBT edukacinių projektų koordinatorę dainininkę S. Jonaitytę, M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus auklėtinius, baleto gerbėjus...) atgijo, gėrėdamasi I. Aleksaitės monospektakliu, kuriame buvo atskleistas groteskiškas režisūrinių choreografo K. Simonovo baleto „Dezdemona“ sprendimų turinys, priešinant jį su prasmingais „Kopelijos“ atradimais. Galima sakyti, „režisūriniu“ požiūriu Eglę Špokaitę išaukštino Rusijos valstybinio humanistikos universiteto (Maskva) profesorius Vadimas Gajevskis, kurio 1981 m. išleista knyga nerūpestingu pavadinimu „Divertismentas“ sukėlė audrą ramioje klasikinio baleto vertybių jūroje. Prelegentas pranešime „Eskizas portretui“ iškėlė santūrią ir pakylėtą, su europinėmis bei „dunkanizmo“ tradicijomis sietiną Dezdemonos interpretaciją E. Nekrošiaus spektaklyje „Otelas“, kai baleto artistės patirtis ne trukdė (kaip kitais išvardintais atvejais), o turtino E. Špokaitės vaidybą.

 

Su nepaprasta meile ir pagarba apie iki šiol neįvertintus Aleksandros Fiodorovos (1884-1972) nuopelnus Latvijos baletui kalbėjo rygietė, baleto istorikė ir kritikė Baiba Beinaroviča, džiaugdamasi pasitaikiusia galimybe su jais plačiau supažindinti. Šis iškilios baleto meno pasaulio asmenybės, Marijos, Rygos teatrų solistės, baletmeisterės, vadovės, pedagogės portretas, nupieštas „už Lietuvos ribų“, giliau įprasmina ir lietuvišką kontekstą - A. Fiodorova 1935-1937 m. dirbo Valstybės teatre, kaip ir P. Petrovas, V. Korali, J. Kiakštas, A. Obuchovas, V. Nemčinova ji dėstė baleto studijoje Kaune.

 

Garbingas, „pasaulinis“ Lietuvos baleto puslapis sietinas su ankstyvaisiais G. Balanchine'o kūriniais, nes 1932 m. G. Balanchine'o „Aubade“ (F. Poulenco muzika) pastatymas Kaune įvyko netrukus po jo pasaulinės premjeros Paryžiuje 1930 m. (Ballets Russes de Vera Nemchinova). Šio kūrinio svarba tarsi padidėja, kai jis gretinamas su kitu ankstyvuoju G. Balanchine'o darbu „Apolonas Musagetas“ (I. Stravinskio muzika, 1928), labiau vertinamu ir išpopuliarėjusiu visame pasaulyje. Apie tai kalbėjo Ina Skliarevskaja (Valstybinis menotyros institutas, Maskva), savo pranešime pažėrusi komplimentų to meto Lietuvos baleto kritikei V. Sotnikovaitei. Jos aiškiaregiškas „Aubade“ vertinimas pranoko to meto kritikos grandų recenzijas. Tenka tik apgailestauti, kad apsiribojame ankstyvais pasaulinio garso choreografo veikalais (1929 m. pastatytas „Sūnus palaidūnas“ (S. Prokofjevo muzika) mūsų teatre buvo parodytas 2004 m.), o brandžių G. Balanchine'o pastatymų LNOBT nematome.

 

Ypatingo susidomėjimo sulaukė N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos ir Valstybinės A. Vaganovos rusų baleto akademijos Sankt Peterburge docentės, kruopščios šaltinių tyrinėtojos Natalijos Dunajevos pranešimas (bei čia pat įsigyjamos jos knygos, tarp kurių - šiais metais išleistas straipsnių rinkinys „Iš rusų baleto istorijos“), parengtas pagal Mstislavo Dobužinskio laiškus apie žymaus dailininko darbą su Valstybės teatro baleto trupe. Malonūs buvo pagiriamieji, menininko sumanymams įgyvendinti palankūs atsiliepimai apie Kauno teatre buvusį požiūrį į jo darbą, vyravusią atmosferą, laiškų autoriaus ypač įvertintą kaip „savą“. Būta ir nusiskundimų, kai atsirado kliūčių 1935 m. M. Dobužinskiui vykti su trupe gastrolių į Monte Karlą ir Londoną, kur rodomiems pastatymams jo sukurtos dekoracijos teikė ypatingo meninio svarumo (A. Glazunovo „Raimonda“ Europai buvo pristatyta pirmą kartą). Vis dėlto į gastroles atvykęs dailininkas „pasitarnavo“ skubiai tvarkydamas drabužius, nes Londone „Alhambros“ teatro drabužinėje kilusio gaisro metu sudegė keli „Raimondos“ kostiumai. Komplikuotas, netikėtumų kupinas buitines ir menines baleto trupės gastrolių peripetijas 1935 m., svarbų Valstybės teatro balerinos Veros Nemčinovos vaidmenį jas organizuojant atskleidė H. Šabasevičius, remdamasis Lietuvos literatūros ir meno archyve išlikusiais laiškais bei apsilankymo Lietuvos baleto istorinėse vietose patirtimi.

 

Konferencijos turinys apėmė svarbiausius, gal kol kas punktyru nužymėtus, didesnio mokslininkų dėmesio pasigendančius profesionalaus Lietuvos baleto aspektus, aprėpiančius, be režisūros ir scenografijos, taip pat ir atlikimo meną, choreografiją, muziką. Tyrinėtojų plunksnos lauks turtingas baleto solisto Henriko Banio palikimas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, kurio didesnę dalį sukaupė ir šiais metais muziejui padovanojo primarijaus brolio žmona Aldona Banaitienė. Su fonde esančiomis relikvijomis, kruopščiai jas sugrupavusi, supažindino muzikologė Janina Stankevičienė, ilgametė šio muziejaus darbuotoja, dabar LNOBT Reklamos ir informacijos skyriaus vedėja, išskleidusi tyrimų perspektyvas. Rinkinį sudaro 900 eksponatų - greta programų (79) jame saugoma H. Banio biblioteka (100), afišos (16), dokumentinė medžiaga (143), memorialiniai daiktai, o gausiausią rinkinio dalį sudaro fotografijos (446).

 

Neįtikėtinus faktus atskleidė V. Markeliūnienė pranešime apie baletą Vilniaus operoje (1942-1944). Ji veikė tik pustrečio sezono, bet tapo svarbiu bei perspektyviu naujos, savarankiškos muzikinio teatro struktūros pajėgumo liudijimu. Vilniaus operai perėjus Vilniaus miesto teatro žinion, jau vokiečių okupacijos pabaigoje, 1944 m. balandį pradėjo veiklą ir savarankiška baleto trupė, kurios sudėtis „atgijo“ prelegentei vardijant iš Kauno į Vilnių perkeltų šokėjų vardus, pastatytų ir planuojamų kūrinių sąrašą. Apmaudu, kad tuo laiku subrandinta meninė jėga, anot V. Markeliūnienės, atstovaujama jaunosios kartos, nepriklausomybės augintinių, į Vilniaus operos ir baleto veiklą 1942-1944 m. sudėjusių savo profesinės kompetencijos syvus bei viltis, manifestuojančių tautinę savimonę, pasibaigus šiam laikotarpiui skausmingai turėjo atsisveikinti ir su visaverčiu, intensyviu sceniniu darbu.

 

Šiuolaikinės savimonės, savasties problemas kėlė šių eilučių autorė, bandžiusi atsakyti į retorišką klausimą, ar gali baletas būti lietuviškas ir (post)modernus? „Lietuviškumą“ (kultūrinio individualumo prasme), matyt, galima suvokti kaip asmeniškai suformuotą, įvairias meno šakas įtraukiančią kontekstualią vertybių visumą, jų sankaupą. Kultūrinį individualumą šiame Lietuvos istorijos ir muzikinio teatro raidos etape, manau, lemia natūralus europinės, pasaulinės modernios kultūros patirties ilgesys, galbūt sąlygotas ir posovietinio sindromo, neretai siejamo su „rusų kultūros invazija“. Todėl, mano supratimu, lietuviški ir drauge modernūs yra baletai „Aistros“ (A. Rekašius ir E. Bukaitis), „Makbetas“ (O. Balakauskas ir J. Smoriginas), „Acid city“ (M. Urbaitis ir K. Pastoras), lietuviški ir postmodernūs - V. Brazdylio pastatymai „Baltaragio malūnas“ (V. Ganelino muzika), „Amžinai gyvi“ (A. Rekašiaus muzika).

 

Gaila, kad į konferenciją laiku dėl oro sąlygų nesuspėjo atvykti viešnia iš Prancūzijos Laure Guilbert, pasigendanti išsamesnio kultūrologinio požiūrio į Paryžiaus operos baletą. Jos pranešimo „Kultūrinė Paryžiaus operos baleto istorija“ - su klaustuku - neišgirdome. Gal jis būtų sudaręs platesnį kultūrinį kontekstą, padėtų geriau ir mums susiorientuoti, „kur esame“. Kita vertus, simboliška, kad į konferencijos turinį, nors ir atsitiktinai, nepateko šiuolaikinė Europa ...ir prancūzų kalba, kalbėjomės lietuviškai ir rusiškai. Už Lietuvos ribų išgarsėję ir Lietuvoje nors trumpai dirbę rusų menininkai lietuviško baleto kelio pradžioje jam suteikė europinį mastelį, kurį turėtume grąžinti šiandien neapsiribodami vyraujančiomis mūsų teatre rusų statytojų, dailininkų, gastroliuojančių šokėjų pavardėmis, kad baleto kūrybinius procesus galėtume pavadinti jei ne lietuviškais, tai savais (kaip kadaise M. Dobužinskis). Jubiliejaus proga Lietuvos baletui norisi palinkėti dar daugiau kūrybinių ambicijų, saitų su tradiciškai vertingu bendru Lietuvos ir pasaulio kultūros kontekstu.



„7 meno dienos“ Nr.44 (920), 2010-12-10

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

nTVZdlZxH, 2011-06-23 06:00

Hey, good to find smooene who agrees with me. GMTA.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti