Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
LAISVOJI TRIBŪNA

Kaimynas ir kitas


Pokalbis apie Lietuvos ir Baltarusijos kultūrinius, akademinius ir meninius ryšius


OSFL projektai

Share |
Almira Usmanova, Lena Prenc ir Julija Fomina
Nuo 2005 m. Lietuvoje veikia iš Minsko persikėlęs Europos humanitarinis universitetas (EHU), Šiuolaikinio meno centre dabar vyksta baltarusių meno paroda „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“.

Esame kartu ir kaimynai, ir kiti. Kartais žiūrime ne vieni į kitus, o stengiamės kurti savo santykius pagal įsivaizduojamą „Vakarų“ žvilgsnį. Kokios bendradarbiavimo strategijos produktyvios, kokie projektai pavyko? Kalbamės su vizualiosios kultūros ir kino tyrinėtoja, EHU profesore Almira Usmanova, parodų kuratore iš Berlyno Lena Prenc ir ŠMC kuratore Julija Fomina. Pokalbio dalyvės dėsto Europos humanitariniame universitete.

 

Almira Usmanova: Mano nuomone, geriausiai pavykęs bendras projektas yra EHU. Jis nebūtų įvykęs, jei ne Lietuvos parama - ne tik valstybės, Užsienio reikalų ministerijos, bet ir mūsų kolegų. Po penkerių metų gyvenimo Vilniuje EHU pagaliau pradėjo jaustis kaip namie - jau ne kaip universitetas tremtyje, o kaip aukštoji mokykla, kuriai atsirado vietos Lietuvos kultūrinėje ir akademinėje terpėje. Kol nebuvo EHU, Vilniuje nebuvo tokios platformos, kurioje galėtų vykti įvairaus pobūdžio kultūriniai mainai. Jei EHU šią funkciją vykdo, tai tikriausiai tokia ir yra pagrindinė mūsų buvimo Vilniuje prasmė. Pažįstu daug žmonių, kurių kelias į Lietuvą, arba atvirkščiai - lietuvių kelias į Baltarusiją, ėjo per universitetą. Kad stiprėtų mūsų kultūriniai ir akademiniai ryšiai, turi būti tokių susitikimo platformų. O kaip jums tai atrodo?

 

Laima Kreivytė: EHU pastebimas Lietuvos kultūriniame kraštovaizdyje: jis ne tik sustiprino lietuvių ir baltarusių ryšius, bet ir praplėtė tarptautinį kontekstą. Pavyzdžiui, į vizualiosios kultūros seminarus Šiuolaikinio meno centre jūs kviečiatės Jamesą Elkinsą, Jeanette Wolff, Levą Manovičių. Ir mes kartu diskutuojame aktualiomis temomis. EHU rengia ne tik edukacinius projektus: universitete įkurtas projektų centras „LitPro“ organizuoja seminarus, parodas, susitikimus su menininkais. Tie ryšiai jokiu būdu nėra vienpusiai.

 

Lena Prenc: Vilniaus meninis gyvenimas, meninė aplinka pastaraisiais metais kaip tik išsilaisvino iš vakarietiško žvilgsnio. Po „perestroikos“, 9-ojo dešimtmečio pradžioje, visos Rytų Europos šalys, tarp jų turbūt ir VDR, buvo menkai susipažinusios su šiuolaikiniu Vakarų menu. Norėjosi užpildyti spragas, pažiūrėti, kas gi yra už „geležinės uždangos“. Todėl organizuota tiek daug Amerikos, Vakarų Europos meno parodų. Ir kai tos intelektualios tam tikrų meno krypčių ir temų spragos buvo užpildytos, tada nukreipėme žvilgsnius vieni į kitus. Tas buvo jaučiama gal prieš 8 metus. Aš tuo metu dirbau Leipcigo Šiuolaikinio meno muziejuje, projekte „Kultūros teritorijos“ - jie rodė Rytų Europos meną dvejus metus iš eilės. Tie menininkai, kurie buvo pristatyti kaip kažkas nepaprastai naujo, po kelerių metų buvo įrašyti į tarptautinio šiuolaikinio meno kontekstą. Tada per asmeninius kontaktus, per ryšius tarp kuratorių, menininkų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje susidomėta Baltarusijos menu.

 

L. K.: Dabar vadovauji Šiuolaikinio meno studijų centrui EHU, kokios yra jo kryptys?

 

L. P.: Mes jį pavadinome Šiuolaikinio meno studijų centru, nes, visų pirma, neturime savo patalpų, antra, net nebandome konkuruoti nei su ŠMC, nei su numatomais šiuolaikinio meno centrais Minske. Mes kalbame apie tyrimus ir apie tai, kokias mūsų pačių spragas reikia užpildyti. Trūksta teorinės medžiagos, kuri jau yra virtusi šiuolaikinio meno kanonais, studijų ir kuratorinės veiklos praktikos. Tą norėtume padaryti per paskaitas, dirbtuves, susitikimuose su žmonėmis. Siekiame baltarusių menininką pakviesti ne vieną, o kartu, pavyzdžiui, su lietuvių fotografu. Arba gal pasižiūrėti, kodėl baltarusių fotografijoje yra vienos tendencijos, o Lietuvoje orientuojamasi į kitą estetiką. Jei artimiausiu metu pas mus bus tokių susitikimų, tai būtent lyginamajame kontekste. Dar norėčiau, kad EHU ir Šiuolaikinio meno studijų centras taptų pirmąja Baltarusijoje institucija, kuri tyrinėja Baltarusijos TSR neoficialųjį meną - juk tai mūsų vizualinės istorijos puslapis.

 

A. U.: Norėčiau papildyti ir pasakyti, kad vakar EHU atidarėme medijų laboratoriją, kurioje įdiegtos paskutinės technikos naujovės. Viliuosi, kad ji taps centru, kuris suvienys bendrai medijų politikos ir švietimo veiklai. Jau anksčiau pradėjome rengti įvairius edukacinius projektus - pavyzdžiui, Andrejus Gornych sukūrė įdomų tyrimų filmą apie televiziją, kaip žinių gaminimo būdą, ir kitą apie karo reprezentacijas 5-7-ojo dešimtmečių sovietiniame kine. Norėtume ateityje sukurti tokį beveik gamybinį susivienijimą, kuris dirbtų panašiai kaip Atviras universitetas (Open University) su BBC televizija. Sukurti panašų „serialą“ kaip Atviro universiteto parengtas „Kalbantys paveikslai“ („Talking Pictures“). Man tai pavyzdys, kokiu būdu akademinis žinojimas gali išeiti už universiteto ribų ir pavirsti stilistine prasme kokybišku vizualinės kultūros gaminiu.

 

L. K.: Ar jau kuriate bendrą projektą su BBC?

 

A. U.: Taip. Jis skirtas televizijos žurnalistikai: kad mūsų universitete susiformuotų nauja profesionalų karta, kuri būtų pasiruošusi dirbti šiame medijų konvergavimo pasaulyje. Programa, kuri susiformuos kaip šio projekto su BBC rezultatas, vadinsis „Žurnalistika ir naujosios medijos“.

 

 

L. K.: Man įdomu sužinoti ir Julijos nuomonę. Kai važiavai į Baltarusiją žiūrėti meno, ar turėjai daug stereotipų?

 

Julija Fomina: Parodos „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“ kuratorius yra Kęstutis Kuizinas, jis važiavo į Minską kokius tris kartus. O aš jam padėjau vykdyti projektą vietoje ir sudaryti parodą. Nesu kompetentinga kalbėti apie visą šiuolaikinio meno Baltarusijoje lauką, bet konferencija, kuri įvyko ŠMC po atidarymo, labai praplėtė mano akiratį. EHU studentai truputį niekinamai žiūri į viską, kas liko Baltarusijoje. „Matote, kaip jūs šauniai tvarkotės, mes viso to neturime. Gal po universiteto grįšime ten ir dirbsime, kad būtų geriau.“ Ir tas „kad būtų geriau“ vertė mane suklusti. Konferencija parodė, kad ne viskas taip ir blogai, kad yra su kuo dirbti, kaip minėjo Almira ir Lena. Galbūt viskas plėtojasi pagal kitokius dėsnius, negu esame pripratę, bet vis dėlto plėtojasi. Ir vienintelis dalykas, kurio trūksta - tai pastangų vieningumas. Kalbu apie šiuolaikinį meną. Labai akivaizdžiai tą parodė Olgos Šparagos pranešimas apie šiuolaikinio meno institucijos steigimąsi Baltarusijoje. Jos hipotezė tokia, kad tos institucijos nėra, nes visi šios srities agentai dirba atskirai, pavieniui, grupelėmis, neturi bendros strategijos, ir kol nepradės kartu dirbti, kad autonomizuotų tą sritį, šiuolaikinio meno institucija neegzistuos. Manau, kad ši paroda gali tapti žingsniu autonomizavimo link, nes tas laukas iš tikrųjų egzistuoja, bet dedama labai mažai pastangų, kad jis taptų bendras, būtų teoriškai apmąstytas, užbaigtas. Tas negausias pastangas deda žmonės, vėlgi susiję su EHU.

 

L. K.: Įdomu būtų išplėtoti nacionalinių kontekstų temą ir pakalbėti apie tautinės tapatybės (de)konstravimą mene ir šioje parodoje.

 

L. P.: Jei į „Google“ paieškos sistemą įvedi frazę „nacionalinis menas“, tai Vokietijoje „Google“ iš karto pateikia nuorodą į neonacių, skustagalvių meną. Rusijos „Google“ paieškoje tai bus dekoratyvinis ir taikomasis menas, anglų - Nacionalinis Vašingtono muziejus. Yra nacionalinis muziejus ar nacionalinė biblioteka, bet „nacionalinis šiuolaikinis menas“ visiškai neskamba. Turbūt dėl to, kad šiuolaikinis menas kelia asociacijas su ieškojimais, neišbaigtumu, atvirumu, meno sąsajų su išoriniu pasauliu aiškinimusi. Štai nacionalinė biblioteka - mūsų nacionalinis turtas. O šiuolaikinis menas netelpa į tokią dėžutę.

 

L. K.: Šioje parodoje mačiau nemažai darbų, kuriuose reaguojama, bandoma perprasti, kas gi yra tas baltarusiškumas. Kaip manote, kuo remiantis kuriama šiuolaikinė baltarusių tapatybė?

 

A. U.: Aš nesutinku, kad menas turi būti talpinamas į nacionalinius rėmelius. Baltarusijos meno savireprezentacija svarbi tik ta prasme, kad ji suteikia nominalią vienybę labai atsietiems dalykams. Kol kas Baltarusija europiečių sąmonėje egzistuoja kaip „juodoji skylė“ ar „balta dėmė“. Kai šios parodos plakate matau kartu ir „baltą dėmę“, ir „juodą skylę“, suprantu, kad tai yra bandymas kažkaip užfiksuoti tai pačiai erdvei priklausančių menininkų grupę. Tačiau apskritai manau, kad mintis apie nacionalinį meną yra visiškai atgyvenusi, ji galėjo būti aktuali ankstyvuoju nacionalinių valstybių formavimosi laikotarpiu. Tačiau tai niekaip nesusiję su transnacionalumo padėtimi mene, susiklosčiusia XIX amžiaus pabaigoje. Galime prisiminti sovietmečio marksistinę-lenininę formuluotę: „Nacionalinė forma, socialistinis turinys.“ Kas tai yra nacionalinis Baltarusijos ar Lietuvos menas - „nacionalinė forma“? Ar tai geštalto, dekoratyvumo atkūrimas? Ar ištikimybė tautinei tematikai? Pavyzdžiui, Alesis Puškinas - nacionalinis menininkas, nes jo mintyse tik Baltarusija, ir jis vaizduoja vien tik Baltarusiją? Ar yra prasmės kalbėti apie nacionalinę idėją, jei daugelis mūsų mano, jog pati nacionalinės tapatybės idėja tam tikra prasme yra anachronizmas?

 

L. K.: Gal svarbi ne „nacionalinė forma“, o šiuolaikinės Baltarusijos kasdienybė? Šiaip ar taip, kažkuo remdamiesi tą savo tapatybę kuriame. Vieta, kurioje gyveni, valstybės politika daro įtaką, ir menininkai tą reflektuoja.

 

A. U.: Jie samprotauja apie pagrindinius tapatybės „mazgus“. Pavyzdžiui, Lukašenkos atvaizdai. Tai yra vienas iš referencijos taškų šiuolaikinio baltarusio tapatybei. Kitas - partizano tema, tai gerai parodyta žurnale „Partizan“ ir mūsų knygelėje „BelFormat“. Trys, keturios temos, kurias galima įvardyti kaip tam tikrą „baltarusiškumą“. Tačiau vėlgi - ne visi su tuo sutinka.

 

L. P.: Įsivaizduoti nacionalinę idėją labai sudėtinga.

 

A. U.: Geriau jos neturėti.

 

L. P.: Niekas iš menininkų neneigia, kad yra gimęs Baltarusijoje, kad ten užaugo, kad jie persismelkė ta kultūra, kuri yra su jais - ji juk ne lagaminas, kad padėtum ant žemės ir išeitum. Ji tebėra su jais, tiesiog kiekvienas savaip ją interpretuoja. Kai kam iš išvykusių tai išliko labai svarbus dalykas, kai kam - nelabai, kai kas tiesiog vertina patį tokių diskusijų kūrybinį impulsą. Net jeigu jie gyvena skirtinguose miestuose, dirba skirtingomis kryptimis ir nesilaiko įsikibę tos diasporos, vis tiek kartą per mėnesį susiskambina. O iš dirbančių Baltarusijoje galima paminėti Igorį Savčenko. Viena vertus, gali sakyti, kad jo menas būtų priimtinas bet kurioje šalyje. Tačiau jam įdomu tai, kad tik Minske jis gali surasti tam tikro 8-ojo dešimtmečio gamybos fotopopieriaus ar tirpalų, kurie mena fotografijos saulėtekį. Tai svarbus prisirišimas prie konteksto.

 

L. K.: Nutiesei konceptualią jungtį nuo nacionalumo apmąstymų iki laiko. Įdomu, kaip įvykus politinėms permainoms keitėsi laiko režimas. Ar vis dar egzistuoja konceptualus skirtumas tarp menininkų, dirbančių Baltarusijoje ir svetur? Vienas iš jų gali būti jautrumas tokiems laiko ženklams.

 

L. P.: Per susitikimą su menininkais supratau, kad kai kurios mano interpretacijos skiriasi nuo minčių, kurias turėjo omenyje patys menininkai. Pavyzdžiui, parodoje yra „Polaroid“ nuotraukų, kurias autorius aprašė kaip norą parodyti visiškai objektyvų požiūrį į aplinką. Dėl to iš karto kilo daug diskusijų. O aš supratau, kad „Polaroid“, kaip medija, išeina iš apyvartos, ir taip jis norėtų įamžinti Minsko miesto erdves, kurios šiuo metu taip pat keičiamos, ir galbūt išnyks per šią baltarusių visuomenės transformaciją.

 

J. F.: Apie tai rašau tekste katalogui. Pamėginau atskleisti, kokią tapatybę formuoja ši paroda. Jei pažvelgsime į visus kūrinius parodoje ir palyginsime su tuo, ką menininkai turėjo omeny savo pareiškimais, tampa aišku, kad skirtumas tarp tų baltarusių menininkų, kurie gyvena Baltarusijoje, ir tų, kurie gyvena kitur, praktiškai neegzistuoja.

 

A. U.: Baltarusijos menas neįtrauktas į tarptautinį kontekstą. Man rūpi ta „nematomumo“ problema, taip pat ir tarptautinėje meno scenoje. Net nebūdama parodoje eksponuojama menininkė, jaučiuosi dėkinga ŠMC už tai, kad organizavo šią parodą - po dešimties metų nuo „Pelkės“ (baltarusių meno parodos Ukrainoje), tai yra pirmoji baltarusių šiuolaikinio meno eksponavimo patirtis užsienyje, svarbioje institucijoje. Apskritai nieko nėra, yra atskiri menininkai, tokie kaip Klinovas ar Savčenko, kurie kažkokiais būdais yra žinomi. Tačiau bijau, kad jie yra visiškai atskirti - patys niekada neįsiliejo į kritinį kontekstą, į tarptautinius „tinklus“, kur daromi dideli, konceptualiai „įkrauti“ bendri projektai. Juk Baltarusijoje daug kitų veiksnių: nuo užsienio kalbų nemokėjimo iki nesugebėjimo konceptualiai suformuluoti savo viziją. Vis dėlto tokia problema yra. Galbūt technikos ar meninio mąstymo, meninės formos paieškų prasme tie menininkai niekuo nesiskiria nuo išvažiavusiųjų į Vakarus, tačiau, be abejo, jie skiriasi egzistavimo institucinėje meno terpėje prasme.

 

L. K.: Man šioje parodoje patiko moterys menininkės, ypač Lena Davidovič ir Anna Školnikova. Prisiminiau, kaip 1999 m. Venecijos bienalės spaudos konferencijoje kuratoriaus Haroldo Szeemanno kažkas paklausė, kodėl atstovauti Italijai jis pakvietė penkias menininkes. O jis atsakė: man atrodo, kad šiuolaikinės moterys menininkės įdomiau dirba. Jei taip būtų pasakęs ne Szeemannas, o kokia feministė, ją būtų suėdę gyvą. Beje, tada italų menininkės gavo „Auksinį liūtą“ už geriausią nacionalinį paviljoną. Ar pastebite feministinių tendencijų šiuolaikiniame baltarusių mene ar kultūroje?

 

A. U.: Davidovič ir Školnikova jau gyvena Vakaruose. O Baltarusijoje susidomėjimo feminizmo ar lyčių problematika nėra. Yra menininkių, pavyzdžiui, Olga Sazykina, kurias galima būtų pavadinti profeministėmis. Ne dėl jų lyties, o dėl to, kad eksperimentuoja su technikomis, su subjektyvumo mene ar kūniškumo problema. Yra daug jautrių temų, kurių jos nebijo ir stengiasi artikuliuoti. Tačiau jos nenorėtų savęs priskirti prie feminisčių meno, nebent jei būtų įtrauktos į kokią nors parodą. Šia prasme mes vykdome tam tikrą teorinės prievartos aktą, kai įtraukiame jas į to diskurso erdvę. Man labai gaila, kad kol kas nesusiformavo tokia tendencija, nėra žodyno ar menininkių grupės, kuri sąmoningai referuotų į feministinę problematiką. Manau, kad tai ir kuratorių bei kritikų problema, nes Lietuvoje feministinis diskursas egzistuoja ne tik todėl, kad menininkės yra aktyvios, jos domisi, dalyvauja tarptautiniuose projektuose, bet ir dėl to, kad yra žmonių, žinančių, kaip tą meną galima pristatyti - padedančių įvardyti, parodyti ir teoretizuoti.

 

L. P.: Juk kalbama taip pat ir apie moterų meno kokybę: pati minėjai, kad kūriniai, kurie čia pristatyti, buvo atrinkti ne dėl to, kad juos padarė moterys, o todėl, kad tai iš tikrųjų stiprūs darbai. Baltarusijoje šiuo metu yra daug įdomių menininkių. Galbūt jos nedirba taip kryptingai kaip Anna Školnikova, Lena Davidovič ar Marina Napruškina, bet susidomėjimas jų kūryba auga.

 

L. K.: Almira minėjo šiuolaikinio Baltarusijos meno „nematomumą“ tarptautiniame kontekste. Kaip įsivaizduotumėte - futuristiškai ar žvelgiant į dabartines aplinkybes - Baltarusiją Venecijos bienalėje

 

J. F.: ŠMC konferencijoje Pavelas Voinickij, kuratoriaus, Menų akademijos rektoriaus Boroznos asistentas, minėjo, kad vyksta darbo grupės posėdžiai, atrenkami menininkai. O kai parodos dalyviai ėmė konkrečiai klausinėti, išgirdo atsakymą: „Negaliu nieko komentuoti.“

 

A. U.: Tai skausmingas klausimas. Demokratinėse šalyse, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Latvijoje, tokie dalykai aptariami viešai. Juk tai galiausiai nacionalinio prestižo (dažnai - ir politinės reputacijos) klausimas. Ar dalyvavimas tokio lygio tarptautiniuose renginiuose turi būti remiamas valstybės, ar privačiai? Tai taip pat susiję su tuo, kas lems pagrindinę kryptį ar koncepciją. Baltarusijoje atsitiko taip, kad, be to pavienio dalyvavimo bienalėje, kuris įvyko prieš dvejus, trejus metus, toliau tą idėją ėmėsi rutulioti patys menininkai, tokie kaip Ruslanas Vaškevičius. Dabar valstybė „pagrobė“, pavertė šią temą savo nuosavybe. Galima įsivaizduoti, kaip vyks atrankos procesas: menininkai bus skirstomi pagal principą „lojalus valstybei - nelojalus valstybei“, todėl visą undergroundą galime tiesiog pamiršti. O dar tas valstybės aparato, įskaitant ir Menų akademiją, surambėjimas ir patirties tarptautiniuose renginiuose stoka, nejautrumas svarbioms temoms. Manau, viskas bus gana archajiška. Todėl nieko gero, kad valstybė patikėjo baltarusių paviljono Venecijos bienalėje organizavimo idėja. Geriau jau to nebūtų.

 

J. F.: O ar galėjo įvykti kitaip? Iš Olgos Šparagos teksto supratau, kad apskritai daugelį iniciatyvų Baltarusijoje nusavina valstybė.

 

A. U.: Kuriami grandioziniai planai Minske įkurti kelis šiuolaikinio meno centrus, ketinama į juos investuoti gana daug pinigų. Dabartinis kultūros ministras paskatino teigiamus šiuolaikinės Baltarusijos įvaizdžio kine, mene, literatūroje pokyčius. Kita vertus, visa tai kyla iš valstybės, o tai kažkuria prasme yra pavojinga - niekad nežinai, kur tos pastangos „aproprijuoti“ erdves ir idėjas nuves.

 

L. P.: Aš taip pat nemanau, kad projektas bus sėkmingas. Jei pirmą kartą darai baltarusių paviljoną, reikėtų parodyti visą Baltarusijos padėties, ir pačios meno padėties sudėtingumą - turint omeny, kad vis dėlto dauguma mūsų menininkų gyvena užsienyje. Netylėti apie tuos konfliktus, o atvirai parodyti: štai kas mus jaudina. Kad tai būtų gerai padaryta apipavidalinimo, dizaino, teminių blokų prasme, reikia labai daug laiko. Dabar gruodis, o koncepcijos, regis, dar nėra...

 

J. F.: Gali būti, kad jos ir nebus.

 

L. K.: O kokios buvo jūsų idėjos Venecijai? Svarbu jas aptarti, nes tai, kas tampa diskurso dalimi, virsta ir realybės dalimi. Nesvarbu, kad idėja tuoj pat nepavirs paviljonu, bet kai sumanymas įvardijamas, jis tampa pasiūlymu.

 

L. P.: Pirmiausia turbūt yra įdomus dialogas tarp skirtingų menininkų, skirtingų kartų ir galbūt skirtingų mokyklų: pavyzdžiui, tų, kurieliko Baltarusijoje, ir tų, kurie įgijo išsilavinimą Vakaruose. Tie konfliktai tarp baltarusių tradicionalizmo ir naujųjų judėjimų, pati visuomenės transformacija yra aktualūs. Įdomu parodyti visą dabartinę baltarusių padėtį. Tema sudėtinga, bet tai svarbiausia šiuolaikiniame mene: jis nebijo gvildenti sunkių temų. Norėtųsi, kad tam būtų laiko, kad menininkams būtų leista pamąstyti ir padirbėti ta kryptimi, o ne daryti tokią „liaudies ūkio pasiekimų“ parodą.

 

A. U.: Galima būtų net šį kultūrinį, tiksliau, estetinį nevienalytiškumą, net tam tikrą polemiką paversti pagrindine tema: paradoksaliai polemika ar skilimas galėtų būti mus vienijančia idėja. Tačiau mane labai slegia baltarusių menininkų nejautrumas socialiniam kontekstui ir politinei problematikai. Man atrodo, kad jei šiandien menas apskritai turi teisę vadintis menu, jis turi vienokia ar kitokia forma artikuliuoti skausmingas socialines problemas, traumas, konfliktus.

 

L. P.: Aš tai ir turėjau omenyje.

 

A. U.: Norėjau pasakyti, kad šiuo požiūriu nelabai yra ką rodyti.

 

L. K.: Iš EHU kolegų esu girdėjusi ir kitokių nuomonių: kad šiuolaikinis Baltarusijos menas (kokį matome ŠMC) yra net per daug socialiai ir politiškai angažuotas: niūrūs vaizdai, pilkai aprengti žmonės. Nacionaliniuose paviljonuose Venecijoje grupinės parodos rengiamos itin retai, dažniausiai rodomas vienas menininkas. Kaip tą suderinti?

 

L. P.: Bet tai juk yra bienalės koncepcija, kiekvieno paviljono koncepcija. Galbūt pavyktų, pavyzdžiui, pakviesti tris menininkus, kurie sukurtų vieną projektą.

 

A. U.: Reikėtų pradėti nuo menininkų, kurie jau pelnė tarptautinį pripažinimą. Neatradinėti pasauliui naujų „žvaigždžių“, o nauju rakursu pristatyti žmones, kurie jau kažką nuveikė. Tarkime, Ruslaną Vaškevičių ar Arturą Klinovą - žmones, kuriems nuolat kyla naujų idėjų, kurių darbai menine ir socialine prasme yra įdomūs. Manau, kad yra labai daug būdų pristatyti socialines problemas gana abstrakčiai, estetiniu pavidalu.

 

L. P.: Daugelis Baltarusijos menininkų mano, kad jei pereis į socialiai angažuoto meno pozicijas, tai bus jau nebe menas. Tarsi tokiame mene svarbu tik jo idėja, „moralumas“. Tačiau turime kreipti dėmesį į viską: temą, kontekstą, meninį gestą, formą, kaip ir vertinant kitus meno kūrinius.

 

A. U.: Man atrodo, kad svarbiausia yra adekvačios meninės kalbos paieškos. Kitaip menas tikrai gali būti suvoktas per daug tiesmukai: kaip tas Repino paveikslas, vaizduojantis bažnytinę procesiją Rusijos provincijoje. Turėtų atsirasti ir kitokios, šiuolaikiškos socialinių temų artikuliavimo strategijos.

 

L. K.: Šia prasme šiuolaikinio baltarusių meno pristatymas Lietuvoje pavyko, nes tai nėra egzotika, skirta kažkam parduoti. Apibendrinant diskusiją, man atrodo svarbu, kad mes kalbame apie bendras problemas, nežvelgiame vieni į kitus iš „teisingo žvilgsnio“ pozicijų, nebandome kažkam patikti, kažkuo save pavaizduoti.

 

Ačiū, kad dalyvavote pokalbyje.

 

Parengė Laima Kreivytė ir Aliaksandra Baravykova, iš rusų kalbos vertė Aleksandra Fomina


„7 meno dienos“ Nr.44 (920), 2010-12-10

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

VBKIJ6aZ, 2014-08-08 01:56

Smagu, kad patiko! O kas liečia pagrįstumą, tai būtų gamila pasakyti, kad tas buvo tiesa iki tol, kol atsirado blogosfera. Dabar daug teorijų (pvz. MMT) gali stumti save į priekį internetu, nes jie yra ignoruojami akademinėje erdvėje. Ką MMT sėkmingai daro jau kurį laiką.

qsQQMXdkbOHAB, 2012-08-16 04:59

Audra, yra ir tavo nuopelno, kažkada idėją metselėjai Po poros dienų kepiau dar sykį, viską dėjau tą patį, bet storesniu sluoksniu, kaip ne keista viskas sultyse skendėjo. Vandeningos tos cukinijos besą.

Vijay, 2012-06-06 01:27

kodel emigravau as: a)valstybes ttuars isprivatizuotas b)valstybes skolos auga progresiskai c)biurokratu aparatas irgi d)EU tuoj paprasys grazinti saibas e)EU lesos neisisavintos f)Lietuvoi nera istekliu ir t.t.nusikaltimai ir nelaimes tai tik (kaip sakei) besivazymas tarp dibilu zurnalistu. Teliko ir spaudos pries isvaziuodamas neskaiciau ir neziurejau pora metu deja nepadejo. Gal kitur laimes ir nera daugiau bet likes tikejimas ir pagarba ko Lietuvoje nebera ( tebunie tai (g))

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti