„Dokumentinio kino režisieriaus pozicija yra kukli. Jis tik stebėtojas, kuriam personažai atsiveria tiek, kiek jis to nusipelno, kiek atvirai ir nuoširdžiai stengiasi atskleisti personažą, išryškinti jo savitumą“, - kalbėjo vienoje festivalio diskusijų suomių dokumentininkė Pirjo Honkasalo, šių metų Amsterdamo tarptautinio dokumentinių filmų festivalio (IDFA) garbės viešnia.
Vienas svarbiausių kasmetinių dokumentinio kino renginių pasaulyje IDFA pristato daugiau kaip 300 filmų, leidžia apčiuopti dokumentinio kino pulsą ir kartu braižo savitą svarbiausių šių dienų pasaulio dilemų žemėlapį. Į festivalį vykstu ne tik pasižiūrėti geros kokybės dokumentikos. Per filmus tikiuosi suaktyvinti ryšį su pasauliu, užmegzti emocines jungtis su vietomis, kuriose nebuvau, ir žmonėmis, kurių nesutikau. Mane veda smalsumas, noras suvokti sudėtingą šių dienų pasaulį, pamatyti įvairias reiškinių spalvas ir jų pustonius.
Viena ryškiausių 2010-ųjų festivalio temų - karas. Filmai pateikia liudijimus iš intensyviausių šių dienų konfliktų zonų ir ieško būdų atsverti neišvengiamą masinės žiniasklaidos priemonių tendenciją pateikti karą kaip ideologinį, politinį reiškinį, kelti žinių stebėtojo nuovargį (compassion fatigue, kaip rašo Susan Sontag), kai sunku pajausti paprastą žmogišką užuojautą karo aukoms.
Norvegės režisierės Vibeke L¸kkeberg filmas „Gazos ašaros“ („The tears of Gaza“) - vizualiai šokiruojantis realybės terapijos filmas. Režisierė buvo sukrėsta 2008 gruodį - 2009 m. sausį vykusių Izraelio atakų Gazos ruože, per kurias žuvo apie 1500 žmonių, buvo sužeista daugiau kaip 5000, daugiausia nukentėjusiųjų - moterys ir vaikai. Vykstant atakoms žurnalistai nebuvo įleidžiami į Gazos ruožą, tad pasaulis pamatė labai nedaug. Filme daugiausia naudojama palestiniečių, fiksavusių, kas vyksta aplink, filmuota medžiaga. Paklaikę žmonės bėga iš sprogimo vietos, tačiau Gazos zona uždaryta, bombos krenta visur, nėra kur pabėgti ar pasislėpti. Kelios moterys su vaikais nubėgo slėptis į Jungtinių tautų mokyklą. Po kurio laiko matome, kad ji irgi susprogdinta. Iš siaubo klykiančių žmonių minia bėga ant ką tik sugriauto didžiulio gyvenamojo namo griuvėsių ir desperatiškai bando iš po nuolaužų traukti žmones. Ištraukia tik sumaitotus apdegusius kūnų likučius.
L¸kkeberg filmu bandė atsakyti į klausimą, kaip gyvena žmonės, ypač vaikai, po tokių įvykių. Palestiniečių kasdienybė po atakų persmelkta baimės. Jie nuolat žiūri į dangų, kur patruliuoja Izraelio sraigtasparniai. Šūviai iš Izraelio laivų įspėja žvejus jūroje neperžengti ribos. Filmo herojai - trys per antpuolius netekę šeimų arba sužeisti vaikai - pasakoja savo istorijas. Šešerių metų berniukas galiausiai sako, kad užaugęs norėtų būti gydytoju ir teikti pagalbą sužeistiesiems, vienuolikos metų mergaitė norėtų būti teisininke, aštuonerių metų mergaitė, vis bandydama sulaikyti ašaras, sako, kad gyvenimas yra labai sunkus. Režisierė sąmoningai vengė politinių komentarų - filme nėra užkadrinio balso, nesimato kareivių, nesigirdi žinių pranešimų. Tik fizinis skausmas, kančia, baimė, žuvusių artimųjų ilgesys, nevaikiškos vaikų svajonės ir klausimas: „Dieve, už ką?“
IDFA puikus tuo, kad pateikia galimybę rinktis, lyginti įvairias pasakojimo apie tuos pačius reiškinius strategijas. Dviejų prancūzų kūrėjų Monchovet Alexis ir Stephane Marchetti darbas „Abu Jamilo gatvė“ („Abu Jamil Street“) pasakoja apie tunelių tarp Gazos ir Egipto kasėjus. Alexis daug laiko praleido Gazoje filmuodamas jų kasdienybę. „Abu Jamilo gatvė“ - vienas iš trijų filmų, sumontuotų iš 600-700 valandų filmuotos medžiagos.
Per 2008-2009 metų antpuolius buvo sunaikinta dauguma tunelių, į juos taikosi ir kasnaktiniai Izraelio lėktuvų reidai, tad kasėjai turi daug darbo. Filmas - savotiška nuotykių komedija, pasakojanti apie tunelio kasėjų kasdienybę, pavojingas sąlygas atstatant bombų sugriautus tunelius ar sunkumus gabenant prekes, diskusijas dėl uždarbio pasidalijimo. Nepaisant visų sunkumų, šviesi filmo herojų gyvenimo filosofija nepalaužiama. Jie įsitikinę, kad palestiniečių niekas nepalauš. Kita vertus, filme nuolat juntama klaustrofobiška tunelio atmosfera, kamera seka paribio gyventojų šeimas, kurios naktį prasidėjus bombų atakoms priverstos bėgti iš namų. Vietiniai pyksta, kad jiems tenka kentėti dėl tunelių kasėjų veiklos. Absurdiškiausias filmo herojų padėties aspektas - jie gabena dėl Izraelio embargo deficitinėmis tapusias kasdienio naudojimo prekes ir neturi nieko bendra su „Hamas“ grupuotėmis, kurių tuneliais keliauja ginklai, todėl juos ir bombarduoja Izraelis. Paskutiniame filmo epizode tuneliu vedama lama, skirta Gazos zoologijos sodui.
Filmo „Šventi karai“ („Holy wars“) režisierius kanadietis Stephenas Marshallas ketverius metus filmavo fanatiką krikščionį Aaroną Taylorą iš misionierių šeimos Misūryje ir keistomis aplinkybėmis (po įkalinimo vienoje islamiškų šalių) į islamą atsivertusį airių kilmės londonietį Khalidą Kelly. Abu herojai panašūs tikėjimu šventojo karo neišvengiamumu, misionieriškų praktikų anachronizmu ir tam tikru požiūrių naivumu. Aaronas leidžiasi į pavojingas misionieriškas keliones Pakistane ir kituose „karštuose tašuose“, o Khalidas pasijunta nepageidaujamas Londone ir reikalingas tikėjimo broliams islamo šalyse. Porą metų filmavęs personažus atskirai, Marshallas sumanė surengti jų susitikimą. Nuo šio momento filmas tapo socialiniu eksperimentu. Režisierius sąžiningai suteikė galimybę herojams paaiškinti savo pozicijas. Taip atsirado ir proga pasitelkus jų patirtį atskleisti Šventojo karo teorijos trapumą.
Po „Šventojo karo“ mūšių galimybę atsipūsti suteikė brito Philo Grabsky filmas „Berniukas Miras“ („The Boy Mir“), pristatytas festivalio „Meistrų“ programoje. Berniuko šeima pabėgo iš savo namų Afganistano šiaurėje ir prisiglaudė olose, kur skurdus kasdienis gyvenimas sukosi apie maisto ir vandens paieškas. Nurimus kovoms, šeima grįžta į gimtąjį kaimą. Gyvenimas gerėja, bet nepakeliamai lėtai. Padedamas dėdės berniukas iš pradžių nusiperka dviratį, po kelerių metų - net motociklą, galiausiai - mobilųjį telefoną, su kuriuo tenka lipti porą kilometrų į kalnus, kur kartais atsiranda ryšys. Režisierius filmavo Mirą ir jo šeimą dešimt metų. Jis stebėjo, kaip aštuonmetis guvus berniukas, svajojantis tapti prezidentu arba mokytoju, tampa jaunu vyru, kurio ateitis neaiški. Jo galimybės lankyti mokyklą buvo ribotos, nes nuolat teko dirbti - piemeniu, šakų rinkėju ar anglies kasėju. Filme nėra religinių elementų (režisierius aiškino, kad tame kaime žmonės tiesiog nedaug meldžiasi), nėra talibų - tik viename epizode pasirodo tarptautinių pajėgų kariai, nevyksta susišaudymai - tik kartais girdime žinių reportažų nuotrupas. Pagrindinė filmo realybė - skurdas. Kartu filmas kupinas humoro ir dvasios šviesos. Režisieriui pavyko prisijaukinti Miro šeimą bei kaimelio bendruomenę ir papasakoti kuklų jų paprasto gyvenimo Afganistane epą be karų peripetijų ir patrankų griausmo.
Danų režisieriaus Jano Metzo filmas „Armadillo“ buvo parodytas „Best of Fests“ programoje, tai - „realybės šou“, atskleidžiantis šių dienų karo antropologiją. Režisierius su filmavimo grupe gavo leidimą lydėti grupę karių į misiją Armadillo karinėje bazėje. Tikslas - reaguoti į visuomenės kritiką dėl karinių misijų įslaptinimo, į abejones panašių misijų prasmingumu. Tačiau filmo poveikis daugialypis. Į misiją vykstantys kariai neslepia, kad tikisi „karšto veiksmo“, o grįžę iš budėjimo žaidžia kompiuterinius karo žaidimus. Kareivių kalbinami vietiniai afganai atsisako bendradarbiauti ir linkę veikiau saugoti santykius su talibais, kurie, jų įsitikinimu, liks ir tada, kai tarptautinių pajėgų kariai pasitrauks. Daugiausia dėmesio sulaukė ir aštrias diskusijas Danijoje sukėlė susirėmimo su talibais epizodas, kai du kariai „pribaigė“ granatos sužeistus talibus. Vėliau filmo herojai gyvai aptarinėjo mūšio pasiekimus, juokavo, buvo apimti pergalės euforijos, vadai jiems teikė apdovanojimus. Žiūrint filmą prieštaringai skamba politikų ir žiniasklaidos skiepijami apibūdinimai „taikos palaikymo misija“, „demokratijos plėtra“, „afganų valstybės kūrimas“. Pasak režisieriaus, filmuodamas karą susiduri su stipriomis karių emocijomis, kurioms sunku atsispirti. Kūrėjų uždavinys - nepasiduoti, nesusitapatinti su kariais, suteikti jų elgesiui platesnį kontekstą.
Paradoksalu, bet filmą bandė pasisavinti dvi priešingų pažiūrų politinės partijos. Viena norėjo jį panaudoti kaip antikarinį, kita - kaip karo Afganistane apologiją. Tai galima laikyti komplimentu režisieriui: filmas atspindi reiškinio prieštaringumą.
Filmas „Žalioji banga“ („The Green Wave“), sukurtas Vokietijoje gyvenančio iraniečio Ali Samadi Ahadi, pasakoja apie 2009 m. vasaros įvykius Irane. Filmo istorijos sudėliotos iš interneto tinklaraščių, „Facebook“, „Twitter“ žinučių medžiagos, internete paskelbtų vaizdo įrašų (dažnai filmuotų mobiliaisiais telefonais), televizijos įrašų ir animacijos, kurią kūrėjai įvardija motion comic. Tokia forma pasirinkta, nes prieinama tik fragmentiška vaizdinė įvykių medžiaga, o paveikiausios istorijos papasakotos tinklaraštininkų tekstuose. Režisierius sakė, kad abstraktūs animuoti vaizdai jam padėjo išryškinti filme cituojamų tekstų galią. Prieš rinkimus kandidato į prezidentus Mir-Hosseino Mousavi rėmėjai, jungiami žalios spalvos kaip pokyčių galimybės ženklo, išėjo į gatves ir patys nustebo, kad jų tiek daug. Kupinos vilties ir euforijos dienos skatino taikios revoliucijos dvasią. Tačiau rinkimų dieną paskelbta, kad daugumą balsų surinko konservatyvus autokratas Mahoudas Ahmadinejadas. Žmonės vėl išėjo į gatves klausdami: „Kur mano balsas?“ Į šį klausimą vyriausybė atsakė agresijos banga. Teherano gatvės virto kovų lauku, praeiviai buvo mušami, suimtieji kankinami ir prievartaujami, žuvusiųjų kūnus iš ligoninių paimdavo slaptoji policija, neleisdama nustatyti jų tapatybės. Viena filmo herojų išėjusi iš kalėjimo pamatė minią motinų, laikančių rankose dingusių vaikų portretus ir klausiančių, ar jų nėra kalėjime. Ji prisipažino: „Mane išleido iš mažo kalėjimo į kur kas didesnį, kuris vadinasi Iranas.“ Filme pabrėžiami žmogaus teisių pažeidimai, įvykius komentuoja žmogaus teisių ekspertai, žurnalistai, iš Irano pabėgę įvykių liudininkai.
Tikra dovana festivalio žiūrovams buvo galimybė pamatyti naujausią režisieriaus Fredericko Wisemano, kuriam pernai pirmajam IDFA įteikė „Gyvosios legendos“ apdovanojimą, filmą „Bokso klubas“ („Boxing Gym“). Jame režisierius, kaip visada, rodo institucijos, šiuo atveju nedidelės bokso mokyklos Teksase, portretą. Filme nėra komentarų ar muzikinio fono, tik bokso treniruočių garsai, pertraukiami atsitiktinių pokalbių, atskleidžiančių boksininkų motyvus ir filmavimo laiko aktualijas. Kamera ramiai seka klubo kasdienybę. Klubo lankytojai - nuo vaikų iki įvairiausių profesijų suaugusiųjų: interneto verslo milijonierius, kareivis, namų šeimininkė. Stebime savotišką bokso anatomijos studiją. Kad ir kaip būtų paradoksalu, tai estetiškai įspūdingiausias iš visų matytų festivalio filmų.
Negalima nepaminėti danų režisierės Evos Mulvad filmo „Geras gyvenimas“. Jo herojė 56-erių Anne-Mette ir į aštuntą dešimtį įžengusi jos mama gyvena Portugalijoje ir kasdien galvoja, kaip sudurti galą su galu, nes vienintelis jų abiejų pajamų šaltinis - mamos pensija. Klausantis gyvų pokalbių ir nesibaigiančių diskusijų išaiškėja, kad jos kilusios iš turtingos šeimos, tačiau dabar nieko neliko. Jos ilgesingai žiūri vaizdajuostę apie šeimos prabangų gyvenimą Paryžiuje, apsilanko buvusioje šeimos viloje. Visa tai byloja apie prarastą karalystę. Tačiau Anne-Mette teigia nė nemananti dirbti, nes tai esą prieštarauja jos būčiai. Ji skundžiasi sunkia buitimi ir nepritekliais, bet dėl to kaltina (dažnai grubiai ir nerinkdama žodžių) mamą, kuri esą suteikusi jai nepagrįstų vilčių, neparengusi sunkiam gyvenimui. Anne-Mette lieka ištikima savo „mažosios princesės“ vaidmeniui ir nesiliauja svajojusi apie prarastą rojų.
Turiu pridurti, kad mano aptarti filmai beveik nesutampa su žiūrovų išrinktų geriausių filmų sąrašais, nė vienas iš jų nebuvo apdovanotas (ne visi ir dalyvavo konkursinėje programoje). Tai rodo, kad IDFA tik pateikia žemėlapį, o koordinates ir maršrutą gali pasirinkti pats.
„7 meno dienos“ Nr.44 (920), 2010-12-10
|