Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
OSFL projektai: Kaimynas ir kitas (3)
Pokalbis apie Lietuvos ir Baltarusijos kultūrinius, akademinius ir meninius ryšius
Monika Meilutytė: Apie šviesų skausmą (1)
Pokalbis su Gyčiu Ivanausku ir Martynu Nedzinsku
Audronė Žiūraitytė: Už baleto ir Lietuvos ribų (1)
Lietuvos baleto 85-mečiui
Dalios Dūdėnaitės ir Elenos Narbutaitės paroda „Planeta" Šiuolaikinio meno centro vitrinoje
Amsterdamo tarptautiniam dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus
Krėsle prie televizoriaus
Živilė Pipinytė: Bandymai su žiūrovais (3)
Michaelio Haneke's filmas „Baltas kaspinas“
Austėja Adomavičiūtė : Nesėkmingai ieškant teatro(3)
Stanislovo Rubinovo spektakliai „Be galo švelni žmogžudystė“ ir „Hitleris ir Hitleris“
Premjera
7MD informacija: Savaitės filmai(1)
Gruodžio 10-16
Paroda „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“ Šiuolaikinio meno centre

Monika Krikštopaitytė

„No news from Belarus“ - taip vadinasi Aleksanderio Komarovo darbas - tai faksograma, ant kurios tik tiek ir parašyta. Tačiau šio užrašo visiškai užtenka, kad apibendrintum šalies situaciją, taip pat ir parodą Vilniuje.

Kaip tik prieš šios atidarymą klausiausi radijo laidos. Vienas kalbėtojas dėstė, kad jei mes, Lietuva, norime būti įdomūs pasauliui, galėtume domėtis dar labiau rūpesčio stokojančiomis šalimis. Pavyzdžiui, rengti pasaulinius kongresus Albanijos, Čečėnijos, Afrikos šalių, Šiaurės Korėjos ir panašiais klausimais. Kiek tai sutelktų veiklos ir dėmesio! Juk ir patiems mums dar dabar ypač švelnius jausmus sukelia Islandijos vardas, nes ji pirmoji pripažino mūsų Nepriklausomybę. Sąmoningumas, dalyvavimas šalių bendruomenėje pagaliau nuvilktų mums tuos aukos ir pagalbos prašytojos drabužėlius, paverstų aktyviais dalyviais, ką jau kalbėti apie lėšų pritraukimą. Sakysit, pritrauktų ir pavojų. Galbūt, tačiau kam gi įdomūs mes, o juo labiau mūsų problemos? Visi jų turi.

 

Todėl išgirdusi apie Šiuolaikinio meno centre rengiamą Baltarusijos šiuolaikiniam menui skirtą parodą labai nudžiugau, kad, regis, tai galėtų būti žingsnis link aktyvaus dalyvavimo. Kokia didinga pasirodė galimybė suteikti progą išsisakyti pridusintiems. Tačiau organizatorių pozicija kiek nuvylė. Kuratorius Kęstutis Kuizinas parodos katalogo įžangoje prisipažino, kad vargu ar mums rytiniai kaimynai tikrai rūpi, „bent jau ne per daugiausiai. (...) galėjo susidaryti įspūdis, kad lietuviai neturėjo nei laiko, nei noro atsigręžti į savo klaidingus žingsnius ir prisiminti tuos, kurie dingo pakeliui. Mums rūpėjo paprasčiausiai bėgti į priekį - ir greitai - tam, kad pagaliau prasidėtų mūsų nauji gyvenimai“. Kuratorius nesidomėjimą tarsi įvardija praeities klaida, bet nežada užsiimti kylančiais klausimais. Anot projekto asistentės Julijos Fominos, vaizdas gana homogeniškas: „Parodos kūriniuose nerasime privačių erdvių, subkultūrų fragmentų, „nematomų vietų“ (...) - nieko, ko negalėjome įsivaizduoti apie Baltarusiją. Tačiau žiūrėdami į kūrinius galime pasitikrinti, ar tai, ką mes žinojome apie šią šalį, yra tiesa.“ Kitaip tariant, kūriniai rodomi tie, kurie atliepia stereotipišką Baltarusijos suvokimą: tai uždara, represuota, įbauginta ir cenzūruojama visuomenė. Iš menininkų tikimasi intelektualinės ir jausminės rezistencijos bei apgailestaujama, kad šie jos mažokai rodo. Kuizino nuomone, matyt, menininkai nedrįsta ir saugosi ar tiesiog nėra įpratę. Galbūt. O ar nekilo klausimas, kad galbūt šiuolaikiniam Baltarusių menui rūpi visai kas kita? Na, tarkim, ne tai, kas, mūsų nuomone, turėtų rūpėti.

 

Kitą dieną po atidarymo gerą pusdienį vyko susitikimas su parodoje dalyvaujančiais menininkais. Keista, o gal ir nekeista, kad klausytojų atėjo itin negausiai. Gal jiems iš parodos pasirodė, kad nieko naujo nesužinos? O veltui, iš menininkų pasakojimų galima buvo sužinoti, kad nepaisant gana homogeniško parodos turinio (kuris tiesiogiai ar metaforomis pasakoja, kaip Baltarusijoje blogai), menininkų ir menininkių kūryba yra kur kas įvairesnė ir aktualesnė pasauliniu aspektu. Temos kur kas įvairesnės, o į atrinktus panašūs darbai yra gana reti bendrame kūrybos kontekste.

 

Tuomet ėmiau mąstyti, kas vis dėlto yra tribūnos suteikimas? Ar konstruojanti kuratoriaus strategija neįspraudžia represuotos dailės į naują - egzotizuojantį stereotipo rėmą? Ar baltarusiai yra tokie paslankūs konstravimui, ar proga visgi nebuvo suteikta? Negi baltarusiai turi tik du veidus - vieną užčiauptą, o kitą nukentėjusiojo? O gal politiškai svarbiausia padaryti pirmą žingsnį, kad ir tokį? O gal kaip tik pirmasis žingsnis turi būti skundas ar bent jau aimana? Bet kodėl tada toks didžiulis susidomėjimas paroda iškart atslūgo vos tik jai atsidarius? Straipsnis, kaip ir paroda, anot Kuizino, „neatsakys į visus šiuos klausimus“.

 

Kritikui ir žiūrovui belieka ne susidaryti įspūdį apie dar nepažintą baltarusių šiuolaikinį meną, o tyrinėti ir sverti, kam geriausiai pasisekė demaskuoti ar įgelti režimui, kas sklandžiau ir elegantiškiau kelia gailestį ar susirūpinimą, o gal kam pavyko sukelti bent lengvą šoką, gal bent prajuokinti. O Lietuvos menininkai, planuojantys karjerą užsienyje, netgi gali pasimokyti, kaip patraukliau save pristatyti kaip auką. Juk kai kurie iš mūsų vis dar apsisprendę likti ant šios aukso gyslos. Kataloge baltarusių kuratorė ir meno istorikė Lena Prents retoriškai domisi, ar pasaulinėje meno sferoje tokia traktuotė dar ilgai turės paklausą? Tai įdomu ir man. Bent jau kol neturėsim alternatyvios savivokos formos, Rytų Europos eksporto menininkų temos tikrai nesikeis. Tuo mes su baltarusiais labai panašūs.

 

Todėl buvo neapsakomai džiugu atrasti vieną iš konteksto iškrentantį kūrinį - Lenos Davidovič „Žmonos pasakojimas. Projektas „Prisikėlęs iš numirusių“, II dalis“ (2005-2006), kuriame pasakojama apie pastorių iš Nigerijos, kuris numirė ir prisikėlė. Kūrinys sužiba, nes čia baltarusė kalba apie Kitą šalį ir vienintelė iš saviškių tai daro optimistiškai. Beje, ji puikiai jaučia mastelius ir formą. O iš baltarusiškų „atodūsių“ serijos rafinuočiausiu išskirčiau Maksimo Tyminko instaliaciją „Penkios lyrinės dainos apie fiziką. Penkiasdešimt vizualiųjų menininkų ir du meno kritikai dainuoja akomponuojant fortepijonui ir termenvoksui“ (2010). Įspūdį daro į vieną krūvą suėję menininkai, jų kiekis - tokio masto performanso nesu mačiusi. Greta videoprojekcijos, kur perrengti choristais jie dainuoja visokias nesąmones apie fiziką, yra padėtas katalogas su atlikėjų paprastai kuriamų darbų dokumentacija. Nesulyginamos raiškos menininkai sutinka šiame projekte tapti vientisa mase, kad taptų savo pačių padėties metafora. Visai kaip ir parodoje dalyvaujantys menininkai. Grupė žmonių vykdo kažkieno nurodymus, o tai kelia keistą nedarnos jausmą.

 

Nors ir apie tą patį - sunkų kapanojimąsi sistemoje, - bet su praplėtimu į moters klausimų diskursą kalba Annos Školnikovos instaliacija „Aukštakulniai“ (2010). Vienas siauresnis ŠMC koridorius padengtas grubiomis grindų plytelėmis. Jų paviršius t...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru