Diana Galvydytė. Herkaus Milaševičiaus nuotrauka
2010-ieji – Lietuvos žymiausių kolektyvų bei muzikos mokyklų sukakčių metai. 70-ąjį jubiliejų švenčia Nacionalinė filharmonija ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (vadovaujamas dirigento Juozo Domarko), Lietuvos kamerinis orkestras mini 50-mečio jubiliejų (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas). Sunkiais 1945 metais įsikūrė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla (tuomet ji vadinosi Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla), nuo 2001 metų tapusi Nacionaline M.K. Čiurlionio menų mokykla.
Ne vienas žymus menininkas savo kūrybinį kelią pradėjo būtent šioje mokykloje: Jonas Aleksa, Davidas Geringas, Gintaras Rinkevičius, Feliksas Bajoras, Mūza Rubackytė, Aldona ir Jurgis Dvarionai, Petras Skirmantas, Jurijus Smoriginas, Nerijus Juška ir kiti. Daugelis žymių atlikėjų garsina Lietuvos vardą svetur, koncertuoja įvairiose pasaulio koncertų salėse, pelno laurus respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose. 65 metų sukakties proga inicijuotas ne vienas koncertas, dailės paroda.
Vienas iš jubiliejinių koncertų įvyko lapkričio 24 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, „čiurlioniukai“ jame buvo ir solistai, ir dauguma orkestro bei ansamblio narių, ir net kompozitorius. Šventinio vakaro koncerte solistų partijos buvo patikėtos itin talentingiems ir išraiškingiems šios mokyklos absolventams. Tai smuikininkė Diana Galvydytė (Didžioji Britanija), pianistas Petras Geniušas, violončelininkas Davidas Geringas (Vokietija), pianistė Evelina Puzaitė (Didžioji Britanija). Kartu su jais muzikavo dirigento („čiurlioniuko“) Roberto Šerveniko vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras bei Valstybinis Vilniaus kvartetas. Ypatingu virtuoziškumu nustebino D. Galvydytė, pagriežusi Henryko Wieniawskio Variacijas originalia tema smuikui ir kameriniam orkestrui. Jau pirmieji smuikininkės įstojimai pareikalavo preciziškos technikos ir subtilaus melodingumo. Visą kūrinį klausydama gėrėjausi atlikėjos siekiu perteikti žanrinį variacijų nuotaikų charakteringumą: nuo graudulingo pirmosios variacijos pasakojimo, antrosios lengvo šmaikštumo iki aukštus griežimo technikos reikalavimus įprasminančio finalo. Atlikėjai sunkumų nekėlė gausūs virtuoziški pasažai, kurie skambėjo žėrinčiai ir lengvai. Verta paminėti, kad lenkų smuikininkas virtuozas H. Wieniawskis 1851–1852 metais ne kartą koncertavo Vilniuje. Puiku, kad šį kartą kompozitoriaus kūrinys buvo atliktas lietuvių smuikininkų virtuozų kalvės jubiliejaus koncerte.
Ne menkiau intrigavo kitas koncerto „numeris“ – Nacionalinės premijos laureato Petro Geniušo susitikimas su W.A. Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 20 d-moll partitūra. Dramatinė orkestro įžanga pravėrė klausytojams vėlyvojoje Mozarto kūryboje taip įspūdingai atsidariusius minorinius skliautus, po kurių visuomet lauki egzistenciškai talpios, net mistiškos solisto pagrindinės partijos įstojimo. Atrodo, išoriškai itin paprasta, su pabarstytais taškuoto ritmo „žiupsniais“, kas suteikia grakštaus jausmingumo, pagrindinė partija šįkart suskambo neįprasmintu „valdišku“ garsu, neperteikė temos dramaturginės gelmės, o kartu Mozarto stiliaus, kuris iš atlikėjo reikalauja grakštaus jautrumo ir kone anapusiško muzikos skaidrumo. Pianisto santykyje su Mozarto koncertu nesijautė taip laukto žavėjimosi ar gėrėjimosi skambinama muzika, tos „užsidegimo liepsnelės“, be kurios gana nesudėtingas muzikinis tekstas praranda grožio ir gyvybės sąlygą. Atrodė, kad net ir šalutinėje partijoje trūksta dainingumo ir mocartiškos melancholijos. Antroje koncerto dalyje pasigedau minties nuoširdumo, svajingumo, kuris šioje dalyje turėjo neprilygstamai karaliauti. Koncerto finale jautėsi intensyvesnės minties plėtros bei pabrėžtino dramatizmo stoka.
Kita vertus, galiu galvą dėti, kad nė vienas klausytojas tąvakar negalėjo suabejoti P. Geniušo technika, dvasinių ieškojimų muzikoje intensyvumu, puikiu muzikiniu skoniu. Tačiau šie puikūs pianisto privalumai negalėjo paslėpti staiga iš kažkur į sceną prasibrovusio amatininkiško apatiškumo. Atrodė, kad Mozarto genijus su savo mistišku d-moll koncertu P. Geniušui tąvakar buvo tiesiog „per lengvą“ ir nelabai įdomią muziką kūręs kompozitorius. Taip žvelgiant į atliekamą muziką ir nuobodžiaujant scenoje sunku uždegti susižavėjimo ugnį klausytojų širdyse.
Kitas šio vakaro svečias violončelininkas Davidas Geringas neleido suabejoti nė viena pagriežta gaida, nė viena muzikoje perteikta emocija. Kartu su Valstybiniu Vilniaus kvartetu, kurio gretose taip pat yra „čiurlioniukų“, D. Geringas atliko jam dedikuotą Nacionalinės premijos laureato, buvusio M.K. Čiurlionio menų mokyklos ugdytinio Anatolijaus Šenderovo kūrinį „David’s Song“ („Dovydo giesmė“) violončelei ir styginių kvartetui. Šio kūrinio pavadinimas tarsi nukreipia į Dovydo Psalmes, kartu ženklina pagarbą garsiam violončelininkui ir bičiulystę su juo. Vos suskambėjęs violončelės solo išradingai perteikė niūrų ekspresyvumą. Niekas negalėjo paneigti, kad nuo pirmos kūrinio sekundės buvo jaučiama nepaprastai įtaigi D. Geringo muzikinė išraiška, minčių sintezė. Atlikėjų muzikinės emocijos bei kūrinio interpretavimas nejučia įtraukė klausytojus į skambančią muziką. Įdomus kompozitoriaus sprendimas – šūksniai – lengvai ir neatsiejamai įsilieja į bendrą kūrinio visumą. Išraiškingas styginių pizzicato epizodas dar labiau praturtina visą kūrinį. „Dovydo giesmėje“ subtiliai jaučiama ironija, kurią dar labiau pabrėžė atlikėjų interpretacija bei solisto charizma. Ryškių ir skirtingų emocijų A. Šenderovo kūrinį patys atlikėjai scenoje pavertė šedevru.
Jubiliejinį vakarą pabaigė solistės karjerą užsienyje tęsianti pianistė Evelina Puzaitė, atlikusi Dmitrijaus Šostakovičiaus Koncertą fortepijonui, trimitui ir orkestrui Nr. 1 c-moll (trimito solo partiją atliko Igoris Kramarevas). Šioje muzikoje gražiai susitiko kompozitoriaus ir pianistės jaunystė, ir šis pasimatymas klausytojams pažėrė gaivią nuotaikų įvairovę: XX a. lyrizmą ir veržlumą, kuris vėliau pritvinks D. Šostakovičiaus kūrybai taip būdinga satyra. Smulkutė pianistė pranoko klausytojų lūkesčius atlikdama daug ištvermės ir net fizinės jėgos reikalaujantį kūrinį. Evelina sužavėjo puikiu virtuoziškumu, muzikinės minties bei linijos raiškumu, kartu geležine gimstančio XX a. konstruktyvizmo logika, ir visa ši darni sumaištis buvo išreikšta aiškiai bei tiksliai. Itin muzikaliai atlikėja perteikė antrosios Koncerto dalies romantines emocijas, modernesnės muzikinės kalbos lyriką. Koncerto trečioje ir ketvirtoje dalyse techniškai suskamba šioms dalims būdingas minčių lakoniškumas, „sarkastiškas“ muzikinis charakteris. Aksominis fortepijono skambesys ir skaidrus trimito tembras nepaliko klausytojų abejingų ir leido pasidžiaugti intriguojančiu retai skambančiu kūriniu bei atlikėjais.
Smagu, kad iš daugelio „čiurlioniukų“ išaugo profesionalūs meno meistrai, kurie tarsi paukščiai išplasnoja į pasaulį, taip garsindami šalies vardą, kūrybą. Maždaug prieš 100 metų M.K. Čiurlionis, žvelgdamas į muzikos kūrybos situaciją, publikos skonį, lietuvių atlikėjus, rašė: „Lietuvos muzika turi ateitį prieš save, bet šiandien jos dar visai nėra. Pasilikome toli nuo visų. Žmonės žino apie tiroliečių, čigonų, turkų, arabų, ukrainiečių muziką, bet apie lietuvių muziką joks prancūzas ar anglas net sapnuoti nesapnavo.“ Nuostabu yra tai, kad pastarasis šimtmetis nenuėjo veltui ir M.K. Čiurlionio menų mokykla puoselėjo tautines kultūros tradicijas, ugdė menininkus, kurių patirtis orientuota ne tik į Vakarų Europos meną. Pasididžiavimo ir optimizmo jausmą kelia mokyklos auklėtiniai, kurie savo darbais puošia ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio meno panoramą.
„7 meno dienos“ Nr.43 (919), 2010-12-03
|