Labai norėjosi pasiklausyti Vytauto Labučio, Eugenijaus Kanevičiaus ir jų kolegų iš Austrijos – pianisto Eliaso Stemesederio ir būgnininko Maxo Santnerio, bet vos atsiradus prie muzikos klubo „Tamsta“ durų pasirodė, kad tai bus sunku įvykdyti. Bandžiau išgirsti bent vieną kompoziciją, bet dėl jaunųjų džiazo gerbėjų šurmulio ir labai prasto įgarsinimo (iškraipymai, gaudimai, fonai) negalėjau to padaryti. Klubuose įprasta, kad muzika yra tik fonas, todėl gerą džiazą reikėtų groti kitur, ten, kur jo klausosi. Kitaip gaila muzikantų.

Iš Rusų dramos teatre vykusių koncertų pakomentuosiu tuos, kurie patiko labiausiai arba tiesiog pasirodė kažkuo labiau patrauklūs ir išskirtiniai.

„Mama jazz“ festivalis tikrai yra stilistiškai margas ir pristato įvairiausių džiazo krypčių kolektyvus. Štai viename koncerte buvo suporuotos dvi visiškai skirtingos grupės. Pirmoje koncerto dalyje pasirodę vibrofono meistras Dave’as Samuelsas ir „Nikolai Panov Alliance. Organik Band“ laikyti šio festivalio favoritais. Diplomuotas psichologas, puikus muzikantas D. Samuelsas iš tiesų nuostabus, muzikantai – klavišininkas Ronas Oswanskis ir būgnininkas Marko Marcinko taip pat puikūs. Geras susigrojimas, ritmo pojūtis tiesiog užburdavo, kai scenoje nebuvo ketvirtojo šio projekto nario, saksofonininko Nikolajaus Panovo. Visą laiką tvyrojo toks jausmas, kad nei stilistiškai, nei tembriškai šis muzikantas niekaip neprisitaiko prie kitų trijų. Tiesą sakant, jis ir nelabai stengėsi. Atvirkščiai, atrodė, kad „madą“ diktuoja jis. Ir tada muzika, kaip sakė vienas džiazo grandas, panėšėjo į muzikinį foną Maskvos restoranuose, arba, kaip pasirodė man, į „muziką prie kotleto“.

Iš tiesų tokiems skirtingiems tiek požiūriu, tiek gyvenimo ir edukacijos sąlygomis muzikantams turėjo būti nelengva drauge muzikuoti. D. Samuelsas yra subūręs ne vieną originalią grupę, tai vienas ryškiausių vibrafono meistrų, grojęs su Gerry Mulliganu, Stanu Getzu, Chetu Bakeriu, Oscaru Petersonu, Pat Metheny, Carla Bley ir nesuskaičiuojama daugybe kitų. Pamuzikavęs drauge, Frankas Zappa jį kvietė prisijungti prie savo legendinės grupės „Mothers Of Invention“. Nepamirštamas vibrofono ir marimbos duetas su Davidu Friedmanu. Su garsiąja fusion grupe „Spyro Gyra“ D. Samuelsas bendradarbiavo nuo 1997 iki 1994 metų, drauge įrašė apie 20 muzikinių albumų, o kur dar projektas „Caribbean Jazz“ su Paquito D’Rivera, „Organik Vibe Trio“ ir kitas.

N. Panovas gimė ir užaugo Sovietų Sąjungoje, grojo gana gerai žinomoje Germano Lukjanovo grupėje „Kadans“, tapo solistu ir aranžuotoju garsiame Olego Lundstremo orkestre. Jis pasižymėjo ir kaip dėstytojas – mokė garsios Gnesinų muzikos mokyklos studentus, yra parašęs vadovėlių. 1999-aisiais N. Panovas persikėlė gyventi į JAV, kur koncertavo su savo grupe „Jazz Gallery“, rengė užsienio atlikėjų gastroles Rusijoje.

Taigi koncertas Vilniuje – labai logiškas rezultatas.

Visai kita nuotaika sklandė ir kitokia muzika skambėjo antroje šio vakaro dalyje. Gitaros virtuozas ir technologijų meistras iš Norvegijos Eivindas Aarsetas scenoje darė stebuklus. Iš tikrųjų, susidomėjimas roko muzika jaunystėje nepraėjo be pėdsako, sakyčiau, atvirkščiai – muziko veide atsiranda šypsena ir sublizga akys, kai muzika krypteli į roko pusę. O tokių kryptelėjimų buvo ne taip jau mažai. Žinoma, juk gitarą į rankas E. Aarsetas pirmą sykį paėmė dvylikos metų, kai išgirdo Jimio Hendrixo įrašus. Tada užgimė nuoširdi meilė roko muzikai.

Jau prieš 25 metus E. Aarsetas garsėjo kaip vienas gabiausių laisvai samdomų Norvegijos gitaristų, talkinančių įvairių stilių žvaigždėms. Jo gitara skamba Ray Charleso, Cher, grupės „A-ha“ vokalisto Morteno Harketo ir kitų garsenybių plokštelėse. Muzikuoti jam yra tekę su Django Batesu, Dee Dee Bridgewater, Billu Laswellu, Janu Garbareku, Larsu Danielssonu ir daugeliu kitų džiazo grandų. Jo muzika sujungia džiazo, roko, new age, ambient, elektroninės muzikos elementus, stilistiką į visai naują, sunkiai apibrėžiamą muzikinę visumą. E. Aarsetas, kaip gitaros solistas, yra labai techniškas, natų kaskadas nežmonišku tempu grojantis muzikantas, bet tai būtų bereikšmis švaistymasis, jei ne visai nestandartinė jo kūryba, dėmesys melodijai, ritmui ir improvizacijai. Jo gitara gali tyliai šnabždėti, garsiai, intensyviai ir išraiškingai rėkti, ramiai kalbėti, įtaigiai pasakoti, net hipnotizuoti.

E. Aarsetas yra parašęs daug muzikos kino filmams, tokią muzikos stilistiką taip pat buvo galima pajusti kai kuriose Vilniuje skambėjusiose jo pjesėse. Beje, prie nuostabaus grupės skambesio labai daug prisidėjo Bjoernas Charlesas Dreyeris ir jo pedal steel gitara.

Ir dar du nuostabūs pianistai iš JAV. Pirmasis jų – Robertas Glasperas, kiek šiuolaikiškesnis, naujoviškesnės kūrybos, nors taip pat labai techniškas, kaip ir paskutinę festivalio dieną grojęs Geraldas Claytonas.

R. Glasperas gimė Teksase, kuriame populiaresnė kantri muzika, bet nuo mažens buvo arti džiazo, nes jo motina buvo džiazo bei bliuzo vokalistė ir dažnai sūnų vesdavosi drauge į koncertus. Pianinu Robertas pradėjo groti bažnyčiose, vėliau baigė muzikos mokyklą ir persikraustė į Niujorką. 2003 metais R. Glasperas išleido pirmąjį solinį albumą „Mood“ („Nuotaika“).

Visada elegantiškas ir pagavus menininkas R. Glasperas ir Vilniuje pademonstravo esąs labai jausmingas. Jo muzika, originali kūryba, derinama su džiazo klasikų melodijų, harmonijų, ritmo elementais, ištrina džiazo ir kitų stilių ribas. Tai unikali, kartais net visai netikėta sintezė. Kiekvienas kūrinis yra staigmena.

„Nesu iš tų, kurie pirmadienį atlieka džiazą, o antradienį – repą. Mano galvoje hiphopas – ne tik džiazo atšaka. Šie stiliai gali visiškai susilieti“, – apie savo stilistinį pojūtį teigia pats pianistas.

R. Glaspero trio nepaprastai lengvai balansuoja tarp klasikinio ir modernaus džiazo, hiphopo ir free, lyrinių baladžių ir gan griežtos ritmikos.

Geraldo Claytono muzika buvo aiškesnė ir suprantamesnė didesnei daliai klausytojų. Vienas džiazo žinovas net pavadino ją trivialia. Gan įprasta, artimesnė tradiciniam džiazui ritmika, melodija ir harmonija man vis dėlto skambėjo gan šiuolaikiškai ir maloniai glostė ausį. Gal čia „kalta“ Europa, kurioje jis gimė, ir klasikinės fortepijono muzikos studijos vaikystėje. O džiazą groti, ko gero, paskatino tėvas, žinomas džiazo bosininkas, „Grammy“ apdovanotas Johnas Claytonas.

Mano supratimu, G. Claytonas yra ne tik labai techniškas ir labai protingas, bet ir labai jausmingas pianistas, sugebantis kiekvieną kompoziciją paversti mažu stebuklu, tobulu perliuku. Negaliu nepacituoti šio menininko: „Esu tikras, kad tradicijos ir naujovės gali gyvuoti kartu ir sudaryti puikų derinį.“

Sunku nepritarti.

„7 meno dienos“ Nr.43 (919), 2010-12-03