Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 42 (918), 2010 lapkričio 26 d. > Muzika > Tarptautinis operos kritikų dialogas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Tarptautinis operos kritikų dialogas


Seminaras „Nuo „Traviatos“ iki „Valkirijos“...“


Rasa Aukštuolytė

Share |
Mikusas Čežė, Borisas Kehrmannas, Vytautė Markeliūnienė, Živilė Ramoškaitė, Jonas Bruveris ir Beata Baublinskienė
Jau devyniasdešimt metų Lietuva gyvuoja oficialiai turėdama savo operą ir (dar tik) du dešimtmečius mes džiaugiamės atkurta šalies nepriklausomybe. Šių dviejų reikšmingų datų proga Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras bei žurnalas „Bravissimo“ lapkričio 20-ąją surengė V tarptautinį operos kritikų seminarą „Nuo „Traviatos“ iki „Valkirijos“...“. Didžiąją dienos dalį praleidusiems tarp kompetentingų operos žinovų buvo suteikta proga prisiminti Lietuvos operos istorijos detales ir išgirsti įdomius svečių iš užsienio pasisakymus.


Seminarą pradėjo LMTA profesorius muzikologas Jonas Bruveris („Operos vaidykla: keletas įsteigimo štrichų“), jis klausytojams pristatė išsamią, anksčiau neviešintomis detalėmis papildytą Nacionalinio operos teatro (pradžioje vadinto Operos vaidykla) įsteigimo istoriją. Pataisęs kai kuriuos nusistovėjusius ir ilgą laiką teisingais laikytus faktus (pavyzdžiui, kad žymusis tenoras Kipras Petrauskas yra nacionalinės operos „tėvas“), profesorius apžvelgė tuometinę politinę, socialinę, kultūrinę Lietuvos padėtį. Pateikdamas ne vieną aptariamo laiko atmosferą atskleidžiančią citatą iš to meto spaudos, J. Bruveris labai preciziškai ir nuosekliai (savaitės dienos tikslumu suminėdamas datas) pristatė Nacionalinio operos teatro kūrimosi aplinkybes, prie to prisidėjusių asmenų (Stasio Šilingo, Juozo Tallat-Kelpšos, Juozo Žilevičiaus, Petro Olekos ir kt.) nuopelnus, žinoma, pranešimo pabaigoje priminęs galutinę teatro atidarymo Kaune datą - 1920-ųjų gruodžio 31 dieną, kai Juozo Tallat-Kelpšos diriguojama buvo atlikta G. Verdi „Traviata“.

 

Tuojau po to turėjome galimybę savojo operos teatro įkūrimo istoriją palyginti su beveik tuo pat metu kaimyninėje Latvijoje vykusiais Nacionalinio operos teatro steigimo darbais. Tačiau, kitaip nei mūsų šalyje, Latvijoje nėra žinoma konkreti data, nuo kurios skaičiuojama Latvijos nacionalinės operos (Latvijas Nacionâlâ opera) gyvavimo istorija. Šią problemą analizuojantį pranešimą („Kontroversijos dėl pradžios: kada gimė Latvijos nacionalinė opera?“) skaitė svečias iš Rygos - operos kritikas, Richardo Wagnerio draugijos Latvijoje narys Mikusas Čežė. Prelegentas apžvelgė aptariamo laikotarpio Latvijos politinę situaciją, skirtingus Nacionalinės operos teatro įkūrimo atskaitos taškus pateikiančius požiūrius, jų išsiskyrimo priežastis, o pranešimo pabaigoje pateikė įžvalgą, jog vis dėlto opera yra ir tam tikra šiame regione esamą politinę santvarką šlovinanti priemonė.

 

Muzikologė Vytautė Markeliūnienė seminaro dalyvius ir klausytojus nukėlė į Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvos realybę. Ji skaitė pranešimą „Muzikinis teatras tautinio tapatumo sargyboje. Karo metai: 1941-1944“. To meto Lietuvos politinės situacijos, t.y. vokiečių okupacijos dramos kontekste V. Markeliūnienė pažvelgė į šalyje veikusių muzikinių teatrų (Kauno operos, Kauno operetės ir Vilniaus operos teatrų) veiklą, jų repertuarą. Teatrinė veikla neišvengė nacistinės Vokietijos politikos - iš darbo buvo atleidžiami, į koncentracijos stovyklas tremiami žydų tautybės dainininkai, orkestro muzikantai, repertuaras buvo griežtai prižiūrimas cenzūros (draudžiama atlikti rusų klasikų kūrinius, per visą vokiečių okupacijos laiką atlikta tik viena lietuviška opera - Stasio Šimkaus „Pagirėnai“, skatinama puoselėti vokiečių kompozitorių veikalus). Kalbant apie Lietuvos muzikinės kultūros padėtį XX a. dažniausiai minima Tarybų Rusijos okupacijos metais padaryta žala, todėl šis pranešimas buvo viena iš ne taip dažnai pasitaikančių galimybių išgirsti analizuojamą būtent vokiečių okupacijos metu Lietuvos muzikinei kultūrai (šiuo atveju operai) padarytą poveikį. Paskutinio prelegento - svečio iš Vokietijos, operos kritiko Boriso Kehrmanno pranešimas-paskaita „Ką „valgo“ publika? Šiuolaikinė operos scena Rytų Europoje ir Vokietijoje“ tapo savotiška seminaro kulminacija. B. Kehrmanno pranešimo pagrindą sudarė režisieriaus svarbos, jo paskirties operoje aptarimas. Paminėti įvairių šalių (Prancūzijos, Rusijos, Italijos, D. Britanijos, Vokietijos) operos teatrai, kuriuose spektaklius režisavo ne operos, o dramos režisieriai, analizuotas jų darbas. Daug dėmesio svečias skyrė ryškiausių šiuolaikinių Vokietijos režisierių (Peter Konwitschny, Sebastian Baumgarten, Hans Neuenfels, Christoph Marthaler, Calixto Bieito ir kt.) stiliui, konkretiems režisūriniams sprendimams, panaudotoms vaizdinėms priemonėms aptarti. Nepamiršta ir LNOBT repertuaro padėtis, lietuvių režisierių darbas platesniame europiniame kontekste. Daug dėmesio skirta prieštaringai vertintai 2008 m. lenkų režisieriaus Mariuszo Trelinskio statytos M. Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ interpretacijai.

 

Būtent B. Kehrmanno išsakytų minčių pagrindu seminaro pabaigoje surengta diskusija išsiplėtojo daugiausiai į operos režisierių veiklą analizuojantį ir vertinantį dialogą. Žinoma, buvo aptarti ir kiti seminare kilę klausimai, bet režisierių problema Lietuvoje minėta kaip ypač aktuali. Ši diskusija sudarė ne mažiau svarbią seminaro dalį, nes būtent jos metu buvo išsakyti į pranešimus netilpusios pastabos, aštresnės įžvalgos, užduoti nebūtinai su pranešimuose nagrinėtomis temomis susiję, bet ne mažiau aktualūs ir aktyvaus nagrinėjimo reikalaujantys klausimai.


„7 meno dienos“ Nr.42 (918), 2010-11-26

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti