Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kultūrinis šokas


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Nepataisoma žala“
Vienas „Delfi“ skaitytojas pasidalijo su kitais kultūriniu šoku, kurį patyrė keliaudamas autobusu iš Lvovo į Vilnių ir skrisdamas į Londoną. Kultūrinį šoką jam sukėlė ne kitataučiai, o chamai lietuviai.

Neperpasakosiu lengvai prieinamo teksto, juolab kad kiekvienas, ko gero, panašų šoką yra patyręs. Po vienos pažintinės kelionės su tautiečiais autobusu į tą patį, beje, nuo ankstyvos vaikystės mylimą Lvovą, keliauju su lenkais. Tąkart lietuviai nuo pirmos iki paskutinės minutės autobuse gėrė visai ne gaiviuosius gėrimus, gidė, beje, gėrė kartu su jais. Nuo tada keliaujančio lietuvio(-ės) įvaizdis man neatsiejamas nuo girto, prie visų besikabinėjančio ir savim patenkinto chamo(-ės).

 

Bijau, kad vėl pasirodysiu tendencingas, bet esu įsitikinęs, kad mūsų televizijos prisideda prie lietuvių chamizmo augimo. Juk tie, kuriais piktinasi „Delfi“ skaitytojas, knygų, juo labiau apie gerą elgesį, neskaito. Jų mokytojai yra žmonės, kuriuos rodo televizija. O dabar man pasakykite, koks televizijos laidų vedėjas galėtų būti mandagaus, kultūringo elgesio etalonas? Koks televizijos mėgstamas pilietis ar televizijoje ilgam įsikūręs masinės kultūros personažas kelia asociacijas su eiliniu mandagiu europiečiu? „Delfi“ skaitytojo bendrakeleiviams skirtos kriminalinės laidos dažnai rodo nusikaltėlius, kurie atvirai didžiuojasi savo nusikaltimais. Arba teisėją Neringą Venckienę, kuri ekrane dažniausiai elgiasi ir kalba kaip turgaus boba. Kauno banditas Daktaras, besipuikuojantis masyviu kryžiumi ant krūtinės, juk taip pat tapo tikra žvaigžde. Seimūnas homofobas Gražulis jokioje kultūringoje šalyje negautų tiek eterio laiko, nes jis elgiasi kaip laukinis. Bet ir televizijos vedėjų žodynas mažai kuo skiriasi nuo laukinių, ką jau kalbėti apie įvairių „Šokite ir dainuokite kartu su visa Lietuva“ dalyvius ar ekspertus. Chamizmas ir pasipūtimas tapo skiriamuoju lietuviškų televizijų ženklu.

 

Todėl terapiniais tikslais šią savaitę norėčiau rekomenduoti kelis filmus, kurių personažai demonstruoja itin geras manieras. Pirmiausia tai 1957 m. Billy Wilderio sukurtos komedijos „Pusiaudienio meilė“ (LTV2, šįvakar, 26 d. 19.05) herojai, kuriuos suvaidino legendos Audrey Hepburn, Gary Cooperis ir Maurice'as Chevalier. Privatus Paryžiaus detektyvas seka svetimas žmonas viliojantį mergišių Frenką. Detektyvo duktė Ariana vertina tėvo darbą, bet kai paaiškėja, kad į Frenką gali pasikėsinti įskaudintas vyras, mergina nusprendžia padėti tėvo klientui. Taip prasideda dar viena žavi, nors ir lengvai nuspėjama, meilės istorija...

 

Prancūzų kino klasiko Louis Malle'io 1992 m. filmo „Nepataisoma žala“ (LTV, 28 d. 22.45) herojai - aukštųjų visuomenės sluoksnių atstovai. Penkiasdešimtmetis gydytojas Stivenas (Jeremy Irons) rengiasi tapti ministru. Per priėmimą ambasadoje jis susipažįsta su sūnaus mergina Ana (Juliette Binoche). Gydytojas negali suvaldyti savo jausmų, o Ana nusprendžia susitikinėti su abiem - tėvu ir sūnumi. Seniai nemačiau šio filmo, kuris 10-ojo dešimtmečio pradžioje atrodė neįtikėtinai atviras. Malle'į visada domino seksualumo tema, bet „Nepataisoma žala“ - ne tik filmas apie slaptus geismus, bet ir apie žvilgsnio galią. Tada „Nepataisoma žala“ sulaukė daug kritikos už perdėtą erotikos estetizavimą, įdomu, kaip filmas atrodo dabar. Prisipažinkime - filmai keičiasi kartu su mumis.

 

„Nepataisoma žala“ rodė kitokią nei Krzysztofo Kiesłowskio „Mėlynos“ išgarsintą Juliette Binoche. Jos Ana sugeba būti neįtikėtinai šalta ir paslaptinga, o nuogumas - pavojingas. Tai - tikra postmodernizmo laikų femme fatale.

 

BTV (26 d. 21 val.) siūlo dar vieną filmą, kuriame vaidina Juliette Binoche. Tai 2006 m. pasirodęs Santiago Amigorenos „Kelios dienos rugsėjį“. Aktorė kuria prancūzų slaptųjų tarnybų agentę Iren. Ji seniai nieko negirdėjo apie seną draugą - amerikietį CŽV agentą Eliotą (Nick Nolte), kuris pakeitė tapatybę ir gyvena Europoje. Bet vieną dieną Eliotas susiranda moterį ir paprašo atvežti Iren jo dukterį į šeimos susitikimą. Tai bus tikrai keistas susitikimas. Nesu įsitikinęs, kad filmo herojų manieros idealios.

 

Bet užtat gruodžio 1 d. 21 val. BTV suteiks galimybę persikelti į Didžiosios Britanijos karalių rūmus ir pamatyti, iš ko atsirado garsioji epocha, kuri dabar vadinama karalienės Viktorijos vardu. Istorikai liudija, kad tai - hipokrizijos viršūnė, kai net menkiausią įtarimą keliantys žodžiai buvo keičiami eufemizmais, o padorumas buvo svarbiausias žmogaus vertinimo kriterijus. Deja, dažniausiai apsimestinis padorumas. Juk neatsitiktinai būtent Viktorijos epocha pagimdė nemirtingą kūrinį - „Alisą Stebuklų šalyje“. Bet Jeano-Marco Vallée filmas „Viktorija. Jaunoji karalienė“ pasakoja ne apie epochą, bet apie audringo karalienės romano su kunigaikščiu Albertu istoriją, pasibaigusią vestuvėmis. Televizijoje jau prasidėjo nauja, bet ilgai (iki kitų metų balandžio pabaigos) truksianti muilo opera - dabartinio britų princo sužadėtuvės, tad norinčiųjų pamatyti jo prosenelės istoriją, manau, bus daug.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis


 

 

„7 meno dienos“ Nr.42 (918), 2010-11-26

Versija spausdinimui

Komentarai

barbora, 2010-11-27 16:28

Kaip tyčia buvau skaičiusi minėtą straipsnį delfyje, neblogai ten viskas išdėstyta, tikrai galima pritarti. Bet kartais pasitaiko sutikti ir kitų tautų chamų, pvz., tie škotai, kurie atvažiuoja futbolo pažiūrėti, irgi labai aukštos kultūros neparodo. Taigi nereikia perlenkti lazdos.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti