Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 42 (918), 2010 lapkričio 26 d. > Kinas > Berlyno muzika
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Berlyno muzika


Pokalbis su kompozitoriumi Antoni Komasa-Łazarkiewicziumi


7 MD

Share |
Kompozitorius Antoni Komasa-Łazarkiewicz


Ar sunku buvo kurti muziką Kristijono Vildžiūno filmui „Kai apkabinsiu tave“?  

 

Darbas su nauju režisieriumi - visada iššūkis. Reikia susipažinti, pajusti tarpusavio pasitikėjimą, suvokti, ko jis iš tavęs laukia, suprasti jo darbo metodus. Prisimenu pirmą susitikimą su Kristijonu ir Uljana Kim beveik prieš dvejus metus Berlyno Potsdamo aikštėje, pačiame miesto centre. Jau buvau perskaitęs scenarijų. Kristijonas pavargęs klausėsi, o aš, kaip įprasta tokiose situacijose, pradėjau siaubingai daug kalbėti, pasakoti apie save, apie savo ryšį su Berlynu, apie tai, kodėl mane sujaudino scenarijus, koks mano sumanymas, ir taip toliau. Po susitikimo buvau įsitikinęs, kad nieko iš to nebus, kad Kristijonas nesuinteresuotas su manim bendradarbiauti. Tik vėliau, kai jau geriau jį pažinau, supratau, kad tai lyg ir jo metodas - paprasčiausiai klausytis ir neleisti suprasti, kokia yra jo reakcija. Tai tam tikra provokacija. Bet kai aš nežinau, ko iš manęs laukia, pradedu kurti tokią muziką, kokios norėčiau pats. Juk neturiu kitos išeities, tiesa? Todėl ir filmui sukurta muzika yra tokia, kokią galėjau jam sukurti, pasitelkdamas savo vidaus gelmes. Nors filme muzikos nedaug, ji vaidina svarbų vaidmenį, suteikia filmui atmosferą. Man atrodo, kad ji išlieka atmintyje ir filmui pasibaigus. Už tai, kad muzika veikia emocionaliai, esu dėkingas režisieriui, kuris leido man būti savimi.

 

Pagrindinė muzikinė filmo tema gimė skaitant scenarijų ar vėliau?  

 

Kai skaičiau scenarijų, rašiau muziką kitam filmui, tada negalėjau koncentruotis ties Kristijono „Kai apkabinsiu tave“. Apskritai muzika gimė filmuojant, kai paaiškėjo, kad filmui reikės dainų. Po dainų atsirado temos užuomazga, vėliau sukūriau kelis jos variantus, kurie įėjo į filmą. Bet tai jau buvo darbas su sumontuota medžiaga.

 

Kodėl Kristijonas Vildžiūnas kreipėsi būtent į Jus?  

 

Mane jam pasiūlė lenkų koprodiuseris iš TOR studijos, su kuriuo anksčiau bendradarbiavau ir kuris, manau, supažindino mus remdamasis intuicija. Pirmiausia jis surado puikiai sutariančius režisierių ir kompozitorių, be to, jis suprato, kad galėsiu susitapatinti su filmo tema, kuri iš pirmo žvilgsnio lietuviška ir išoriniam pasauliui gali pasirodyti šiek tiek uždara. Berlynas, kuriame gyvenu palyginti neseniai, bet kuriame praleidau dalį vaikystės, man labai svarbi vieta. Turiu daug su Berlynu susijusių prisiminimų ir gerai suprantu buvimo keistoje erdvėje pojūtį. Tai - laisvės erdvė, bet kartu ir pavergimo erdvė. Šis jausmas iš miesto persikelia į žmogaus vidų. Tas laisvės ir pavergimo supriešinimas man buvo pagrindas ieškant muzikinės filmo temos. Norėjau, kad joje būtų tai, kas viduje lyriška ir gražu, bet kartu suteikia tam tikrą uždarumo, klaustrofobiško atsiribojimo efektą.

 

Kalbėdamas apie tą dviprasmiškumą, žinoma, turiu galvoje anų laikų Berlyną, kai miestas buvo padalytas. Pamenu jį, nes mano močiutė gyvena buvusiame Vakarų Berlyne. Kai buvau vaikas, važinėdavau pas ją iš Lenkijos atostogauti. Pamenu su pasu ir sienos perėjimu susijusius rūpesčius. Kažkada tai buvo siaubinga, nes kiekvieną minutę tave iš traukinio galėjo išmesti VDR pasienietis, jis galėjo suplėšyti tavo daiktus, nes buvai visiškai jo valdžioje. O paskui staiga peržengdavai tą barjerą ir patekdavai į mažytę laisvės salą, kuri vaikui iš Lenkijos atrodė magiškas pasaulis - spalvotas, švarus, kvepiantis.

 

Dabartinis Berlynas - visiškai laisvas miestas, toks laisvas, kad kartais pradedi ilgėtis kokių nors tos laisvės apribojimų. Tai atviras, kosmopolitiškas miestas, bandantis rasti savąją tapatybę. Praėjo dvidešimt metų po Berlyno susijungimo. Ta proga vokiečių spaudoje ir televizijoje pasirodė daug prisiminimų. „Der Spiegel“ skaičiau seriją interviu su žmonėmis, kurių jaunystė sutapo su padalyta Vokietija. Beveik visi jie tvirtina, kad jaučiasi taip, lyg niekam nepriklausytų (nežinau, ar gerai verčiu iš vokiečių kalbos), kad jiems stinga tapatumo su vieta ir šalimi, kurioje gyvena. Per keliasdešimt metų, kai Vokietija buvo padalyta, susikūrė tam tikra tapatybė, ji sugriuvo Vokietijai susijungus ir iš tų žmonių tarsi kažkas buvo atimta.

 

Gerai suprantu tą tapatybės pojūčio stoką, nes aš pats, emigrantas Berlyne - šiek tiek vokietis, šiek tiek lenkas, - jaučiu tą patį: manęs ten niekas nediskriminuoja ir nepersekioja, bet iki galo tai nėra mano vieta. Staiga supratau, kad tai labai paplitusi būsena, nes visi vokiečiai jaučia, kad iki galo taip ir nėra to darinio - suvienytos Vokietijos - dalis. Nors atrodytų, kad kultūrinė, kalbinė identifikacija su šalimi savaime suprantama. Gal apskritai mūsų regione - Vidurio ir Rytų Europoje - visur yra panašių tapatybės problemų? Matyt, ši problema išnyks kartu su kita, būsima karta.

 

Kokiems dar filmams pastaruoju metu kūrėte muziką?  

 

Pastaruosius porą metų kūriau muziką vokiškiems ir Lenkijoje filmuotiems bendros gamybos filmams. Neseniai baigiau naujausio Agnieszkos Holland filmo muziką. Dar dirbau ir su lenkų kilmės švedų režisiere Agnieszka Łukasiak, ji kūrė lenkų ir švedų bendros gamybos filmą. Vokietijoje parašiau muziką keturiems jauno režisieriaus Hanso Steinbichlerio filmams. Jis beveik Kristijono bendraamžis, beje, jie labai panašūs. Taip pat daug dirbu teatre.

 

Kuo skiriasi darbas su režisieriais - skirtingų kino mokyklų atstovais?  

 

Tai labai individualu, daug priklauso nuo režisieriaus charakterio. Turiu įvairios patirties. Bendradarbiavau su lenkų režisieriais, kurie buvo visiškai uždari kompozitoriui, ir su labai atviru vokiečių režisieriumi. Tai labai intymi bendradarbiavimo forma. Svarbu ir tai, kokią energiją įnešu į šį bendradarbiavimą aš. O aš keičiuosi - ir kaip žmogus, ir kaip kompozitorius. Bet niekad nesu ta pusė, kuriai bendradarbiavimo formą gali primesti režisierius. To paties laukiu ir iš režisieriaus. Darbas įdomus tuo, kad gali susidurti su labai skirtingais filmo suvokimo, pasakojimo, apskritai, emocionalaus žmonių bendravimo būdais. Bet iš esmės režisieriaus ir kompozitoriaus bendradarbiavimą galima redukuoti iki ypač intuityvių abipusių impulsų.

 

Kalbėjosi

Tadeusz Tomaszewski


 

 

„7 meno dienos“ Nr.42 (918), 2010-11-26

Versija spausdinimui

Komentarai

NCneDVdHq, 2011-06-24 00:19

Now I'm like, well duh! Truly tahnkufl for your help.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti