Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Pa(si)kartojimai


Eglės Kuckaitės paroda „Sutrikę pažiūros“ galerijoje „Meno niša“


Dovilė Aleksandravičiūtė

Share |
Eglė Kuckaitė. „Living-being. Iliustracija A, B, C, D, E“. 2009-2010 m.

Šį kartą parodos atidarymas tapo dvigubu džiaugsmu: be pačios ekspozicijos, buvo pristatyta knyga „Eglė Kuckaitė“ iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ („Artserijos“ leidinio sudarytoja Danutė Zovienė, teksto autorė - Monika Krikštopaitytė, dizainerė - Ramunė Januševičiūtė, LDS leidykla, Vilnius, 2010). Aplankęs parodą žiūrovas turėjo galimybę namo parsinešti platesnį menininkės kūrybos vaizdą. O jei pirma būtų skaitęs naują knygą ir tik po to lankęs parodą, galėjo dar kartą įsitikinti, kad knygoje nupieštas Kuckaitės kūrybos vaizdas tikriausiai toks ir yra. Paroda patvirtina knygos teksto autorės suformuluotas tezes.

 

Natūraliai ar ne, ekspozicijos branduoliu tapo darbų serija „Living-being. Iliustracija A, B, C, D, E“ (2009-2010). Trumpoje anotacijoje net septynis kartus pakartotas žodis „Simpsonai“ taip įlindo į galvą, kad įėjus į galeriją parodos pasakojimas automatiškai ėmė megztis būtent nuo jų. Tai penki didesnio formato darbai, nes animacinio filmo herojų Simpsonų šeimą sudaro penki nariai. Pasak menininkės, šios šeimynėlės motyvas jai yra laiko ženklas: „Darbuose - mano laikas iki Simpsonų, laikas su Simpsonais ir laikas po Simpsonų. Pasiskolintos Simpsonų šeimos figūrėlės - tarpiniai ženklai mano kūryboje, koduojantys esamo laiko idėjas.“ Visi paveikslai išlaiko tą pačią struktūrą: plokščias fonas, ryškiaspalvis vienas iš Simpsonų, Šyšokas (autorė taip vadina dažną savo kūrybos personažą su paausiuose susuktais kuodeliais) ir monochrominė Simpsono figūrėlė karste. Tokiu būdu personažai, įkūnijantys esamojo laiko idėjas, atrodo laikini ir mirštantys - nuo ryškiaspalvių iki monochrominių, gulinčių karste. Šalia tokių mirtingų Simpsonų Šyšokas atrodo aktyvus - valdantis paveikslo erdvę (viename darbe netgi grasina ginklu Megei), žinantis daugiau nei nustebęs ir išsigandęs Houmeris ar Bartas.

 

Rašydama apie Rytų temas autorės darbuose, Monika Krikštopaitytė teigia, kad „kitą kultūrą (japonų ar musulmonų) menininkė paverčia Kito - nesuprantamo - žmogaus simboliu, o jos kūriniai tampa empatijos, susikalbėjimo ilgesio išraiška“. Simpsonų įvaizdžio naudojimas veikia kardinaliai priešingai - tai jungiantis ir niveliuojantis (kaip niveliuoja visa masinė kultūra) šio laikotarpio ženklas, su kuriuo menininkės santykis visai kitoks.

 

Pastarieji ekspozicijos kūriniai iš kitų, daugiausiai monochromiškų darbų išsiskyrė ryškesniu koloritu. Įvardinti juos svarbiausiu parodos akcentu, manau, būtų per drąsu, tačiau jų ryškumas į galeriją vilioja nelabai menu besidomintį praeivį, mat darbai pakabinti taip, kad matytųsi lyg vitrinoje net naktį. „Simpsonai“ lenda į akis per didelį galerijos langą ir taip žadina atpažinimo džiaugsmą, kuris žmogui visuomet smagus. Paprastas žmogus meno parodose yra linkęs pasirinkti „nieko nesuprantu“ poziciją, menininkė šį kartą tarsi pateisina jo nežinojimą iš savo pozicijų: „Visi kartais būna Simpsono kailyje...“. Tačiau ne viskas šioje parodoje sukasi apie šią šeimynėlę.

 

Kitas ekspozicijoje aptinkamas iš masinės kultūros pasiskolintas įvaizdis, tiesa, labiau modifikuotas, yra „Playboy“ zuikutis. Tačiau šie zuikučiai Eglės Kuckaitės darbuose labiau primena banditus nevykėlius su kaukėmis, nei seksualias merginas. Tarsi plėšikai mėgintų nesėkmingai maskuotis, tačiau fikcija lengvai atpažįstama, demaskuojama ir dar labiau krenta į akis.

 

Paroda atskleidė keistą dalyką: Eglės Kuckaitės darbai, regis, gali dominti įvairiausius žiūrovus. Pavyzdžiui, subtilesnio meno žinovas džiaugsis grakščiomis linijomis vingiuojančiais Šyšoko plaukais, tuščiomis erdvėmis. Pasakojimą mėgstantis asmuo gali bandyti atsekti, apie ką kalba mergina su mikrofonu ar kur link eina trys nugarą atsukusios figūros grafikos darbuose, o masinės kultūros mėgėjas - džiaugtis ryškiaspalviais Simpsonais. Įdomu ir tai, kad pasirinkus vieną patyrimo formą, kiti jam visiškai netrukdo. Jie niekur nedingsta, tik pasitraukia į periferiją ir lengvai sugrįžta pakeitus žiūrėjimo būdą.

 

Eksponuojami darbai kompleksiškai iliustruoja Kuckaitės „kamerinių“ kūrinių savybes, Monikos Krikštopaitytės aprašytas knygoje. O parodos pavadinimas „Sutrikę pažiūros“ įžodino tiek fizinio, tiek dvasinio nesmagumo, išbalansavimo jausmą, kurį dažnai patiria Kuckaitės paveikslų personažai.

 

Knyga, nors pristatyta drauge, nėra paroda katalogas. Ji pateikia platesnį menininkės kūrybos vaizdą - įtrauktos sienų akcijos, instaliacijos, objektai. Knygoje labiau koncentruojamasi į mėginimą sukurti savotišką menininkės kūrybą gaubiantį „skėtį“. Teksto autorė išskyrė penkis Eglės Kuckaitės kūrybą apibendrinančius pjūvius: tekstualumą, Rytų kultūrų įtaką, erdviškumą sienų akcijose, Šyšoko motyvą ir medijų savitumo naudojimą. Aš prie jų dar pridėčiau ironiją. Juk kiek daug jos Kuckaitės darbuose, pavyzdžiui, tokiuose kaip „Širdis yra liepsna“ (2007), kur už vairo sėdi Kristus su savo pakeleive Marija, o jų šventumas (aureolės) net netelpa į rožinį automobilį. Arba „Objektas-dramblys“ (2009-2010) su estetiškai vemiančiu vyru.

 

Tiesa, Krikštopaitytė mėgino atskleisti ir Kuckaitės meno raidą rašydama apie Šyšoko motyvą skyrelyje „Ar jums taip nebuvo? Arba trumpa Šyšoko istorija“. Tai emocinė kelionė nuo pasyvaus lyrinio personažo, poetiškai apmąstančio savo būtį, iki tvirtos, kovingos asmenybės. Taigi tai emocijų stiprėjimo ir jų sukeltų veiksmų (pavyzdžiui, emocinė iškrova mušant, smaugiant ir grasinant ginklu darbuose „Kova I, II, III, IV“, 2008-2010) istorija. Anot teksto autorės: „Ankstyvojoje Kuckaitės kūryboje šis personažas buvo gana poetiškas ir pažeidžiamas, santūresnis, vis bandantis suprasti save ir kitus“, bet, „regis, galiausiai Šyšokas konkretizavosi ir tapo laisva, realistiškai įtūžusia moterimi, kuri nebe siekia, o reikalauja jos teisių paisymo ir supratimo“.

 

Kitas mėginimas knygoje išryškinti menininkės kūrybos raidą matosi analizuojant medijų kaitą. Čia svarbi medijų slinktis: „Pradėjusi nuo klasikinių grafikos technikų, Eglė Kuckaitė, peržengusi grafikos ribas, perėjo prie kitų medijų.“ Tai, anot Krikštopaitytės, atsitiko menininkei ėmus kurti sienų akcijas (pirmoji „Kali-Jantra, 2002). Vėliau autorės kūryboje greta grafikos darbų ir tapybos atsirado nuotraukų, instaliacijų, skulptūrinių objektų ir t.t., drauge ir kitokių temų.

 

Taigi nors anotacijoje kūrybos laiko kaita ir išskiriama („mano laikas iki Simpsonų, laikas su Simpsonais ir laikas po Simpsonų“), paroda nepretenduoja būti retrospektyvinė, nesisiūlo žvilgtelėti į menininkės kūrybą laiko aspektu. To daryti nesikėsina ir knyga. Leidinyje pateikiama platesnė menininkės kūrybos dalis, galima pamatyti stilistiškai kitokių darbų reprodukcijas. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad knyga ir paroda antrina viena kitai. Jau minėtas menotyrininkės sukurtas „skėtis“ sėkmingai gaubia menininkės kūrybą, nepalikdamas kyšoti jokių galų. Monikai Krikštopaitytei Eglės Kuckaitės kūryba žada naują etapą. Tikėkimės, žiūrovui tai yra pasikartojimas prieš naujos informacijos pliūpsnį.

 

Paroda veikia iki gruodžio 3 d.

Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) dirba antradieniais-penktadieniais 12-18 val., šeštadieniais 12-16 val.


„7 meno dienos“ Nr.42 (918), 2010-11-26

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

htImgKDZ, 2012-06-06 03:31

Kudos to you! I hadn't tohhugt of that!

nqvUVlMHYvSHWCHs, 2011-06-23 23:03

Cheers pal. I do apperictae the writing.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti