Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 42 (918), 2010 lapkričio 26 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Pokalbis su kompozitoriumi Antoni Komasa-Łazarkiewicziumi
Dovilė Aleksandravičiūtė: Pa(si)kartojimai (2)
Eglės Kuckaitės paroda „Sutrikę pažiūros“ galerijoje „Meno niša“
Ištrauka iš knygos „Eglė Kuckaitė“
Laisvydės Šalčiūtės paroda „Intymumas“ galerijoje „Kairė-dešinė“
Aurimas Minsevičius : Keturi centai už lapą (1)
„Raštininkas Bartlbis“ Jaunimo teatre
Seminaras „Nuo „Traviatos“ iki „Valkirijos“...“
Naujojo Rusijos kino dienos
Krėsle prie televizoriaus
Dalia Šemeškienė-Kleponytė : Ir kuo čia dėtas bliuzas?(1)
Paroda Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje
Lapkričio 26-gruodžio 5
Naujas lietuvių filmas „Kai apkabinsiu tave“

Živilė Pipinytė

Nors ir kurtas ketverius metus, Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ pasirodo pačiu laiku. Jis sugrąžina lietuvių kinui normalumo pojūtį: „Kai apkabinsiu tave“ galima vertinti scenarijaus, aktorių, apskritai visų kino sudedamųjų profesionalumo kriterijais. Tai suteikia vilčių.

 

Pastaraisiais metais buvo akivaizdu, kad lietuvių kine nėra vietos naujoms idėjoms ar bent jų paieškoms. Profesionalumo vaidybiniuose filmuose liko stebėtinai mažai, užtat pagausėjo pretenzijų į pasaulinį kiną ir jo mėgstamus siužetus. Tačiau perkelti į lietuvių filmus šie atrodė tarsi „iš antrų rankų“. Režisieriai, regis, stengėsi ištrūkti iš jau kelis dešimtmečius lietuvių kinui „privalomo“ žanrinio neapibrėžtumo ir pseudofilosofiškumo, bet pasakojamos istorijos buvo pernelyg išskydusios, o mintys - pernelyg banalios, kad tai būtų galima pavadinti lietuvių kinui įprastais autorinio ar poetinio kino eufemizmais. Šitame kontekste man atrodo svarbu, kad „Kai apkabinsiu tave“ nuosekliai bandoma to išvengti. Tai - ne Lietuvai adaptuota europietiška istorija, o istorija apie lietuvius, kurios fonas - Europos istorija. Filmas, kuriame svarbiausia yra ne jo autoriaus noras įrodyti, kad jis gali kurti kiną, bet pasakojimas, personažų likimais atskleidžiantis dramatišką tautos pasirinkimą. „Kai apkabinsiu tave“ siužetą papasakoti lengva, bet siužeto pasakojimas filmo neišsemia. Ir dar - filmas sukurtas už visai menkus pinigus, vertinant europietiškais mastais (lietuviškais, beje, taip pat), ir tai dar kartą įrodo, kad ne pinigai yra svarbiausia lietuvių kino bėda.

 

Išskirčiau du „Kai apkabinsiu tave“ siužeto sluoksnius. Pirmasis nukelia į 1961-ųjų Berlyną, kur susitikti su tėvu atvyksta filmo herojė Rūta (Elžbieta Latėnaitė). Ji yra JAV pilietė, mokosi Hamburge, puikiai kalba vokiškai - matyt, ilgokai teko gyventi „dipukų“ stovykloje. Gal todėl Rūta visai nesijaučia čia svetima. Ji pasijus svetima atsitiktinai atsidūrusi Rytų Berlyne.

 

Bet būsimas susitikimas su septyniolika metų nematytu tėvu iškart kuria nematomą įtampą. Tėvas liko Kaune. Jis - tarybinis vaikų rašytojas. Jie susirašinėja slaptai. Mergina ilgisi tėvo. Jau pirmieji filmo kadrai, kai Rūta stebi, kaip tuščioje Berlyno gatvėje pagrobiamas žmogus, žada, kad susitikimas nebus paprastas. Tai patvirtina ir pensiono, kuriame Rūta apsistojo kartu su drauge Aukse (Jurga Jutaitė), šeimininkės bei gyventojų reakcija. Vokiečiai filme įtarūs, įsitempę, budrūs. Jie kažką slepia. Jie iškart įtaria kažką negera. Filmui įpusėjus taps aišku, kad pensione apsistojo būsimi pabėgėliai iš Rytų Berlyno, kurie bijo, kad jaunos ir naivios amerikietės gali sužlugdyti jų slaptą pasirengimą.

 

Iš pradžių Rūtos tėvas (Andrius Bialobžeskis) irgi nesupranta, kur atsidūrė. Bet netrukus ir jis pradeda nujausti, kad kažkas ne taip. Tėvą globoti apsiėmęs pažįstamas žurnalistas Aleksandravičius (Giedrius Arbačiauskas) būtinai nori, kad Rūta atvyktų į Rytų zoną. Jis net meluoja merginai, kad tėvas susirgo ir laukia jos viešbutyje.

 

Režisierius po truputį atskleidžia nuolat didėjančią įtampą. Filmo veiksmo laikas - kelios dienos. Bet jose susikoncentravo keliolikos metų patirtis. Ji skirtinga. Rūta ilgisi tėvo, su kuriuo vaikystėje buvo artima ir kurio jai akivaizdžiai stinga. Ji negali suprasti, kodėl tėvas liko Kaune, nors Auksei pakartoja, regis, standartinę frazę: „Nespėjo į autobusą“. Bet pati Rūta nuolat grįžta prie klausimo kodėl. Kas atsitiko? Ar tai buvo tik atsitiktinumas? Ko ji nežino? Ar tėvas ją išdavė? Ar tėvas ją myli? Susitikimas turi atsakyti į visus klausimus, todėl jis ir kelia Rūtai tokį nerimą. Mergina bijo, kad gali būti atstumta, todėl delsia. Apsispręsti padeda apsilankymas Rytų Berlyne, kai iš pradžių Rūta klaidžioja po griuvėsius, bare negauna kavos (nes yra užsienietė) ir galiausiai atsiduria areštinėje. Pokalbis su tardytoju yra lemiamas - Rūta nusprendžia nebekelti kojos į Rytų zoną.

 

Tėvas nuolat prisimena paskutines kartu su Rūta praleistas valandas. Kas privertė jį pasilikti, be abejo, spėlios ir žiūrovai. Noras likti Lietuvoje, nes tik čia jis jausis reikalingas ir galės kurti? Paradoksalūs pasiliekančio draugo įkalbinėjimai bėgti? Ar meilė kitai moteriai? Tėvas iškart prisipažįsta Aleksandravičiui, kad neatpažintų Rūtos, pamatęs ją tarp kitų.

 

Šia filmo pradžioje pasakyta fraze prasideda antrasis siužetas - apie tėvo ir dukters ryšį. Tai tikroji filmo tema. Kitaip nei rutuliodamas pirmą siužetą apie du Berlynus - dviejų skirtingų politinių sistemų veidrodžius, kuriame režisierius neišvengė gana plakatiškų supaprastinimų (sovietų konsulato salė su milžinišku Lenino portretu, skurdus tėvo viešbučio kambarys su geležine sudedama lovele dukrai), šią temą Vildžiūnas plėtoja itin subtiliai. Intymumo filmui suteikia ir stambūs dukters bei tėvo planai, ir tėvo dovanos. Kaune paliktas pliušinis meškiukas tampa savotišku filmo simboliu, nors kadras, kai trinktelėjus durims meškiukas nukrenta, ir pernelyg tiesmukas.

 

Elžbieta Latėnaitė puikiai vaidina savo herojės naivumą, aikštingumą ir palikto vaiko baimę būti dar kartą atstumtai. Sunkiau jai pavyksta atvirais jausmais grindžiamos scenos, ypač ta, kai grįžusi iš „viešnagės“ Rytų Berlyne viešbučio kambaryje Rūta apsisprendžia išvykti taip ir nepasimačiusi su tėvu. Vildžiūnas teisingai pasielgė perkėlęs herojės sprendimą į kitą - prisiminimų, pasąmonės vaizdinių erdvę: iš pradžių stambiu planu rodoma liepsna - skudurinė. Tai lėlių spektaklio pagal tėvo pasakojimą apie kankinį vienuolį fragmentas, įžanga į sceną, kai vienuolio rūbais vilkintis tėvas nešinas kryžiumi eina per degantį laužą ir lieka nepaliestas liepsnos. Liepsnojantis kryžius tėvo rankose pasako viską, ką jaučia ir kaip tėvą suvokia Rūta. Režisierius leido sau tik tą vienintelę sceną, peržengiančią tradicinio pasakojimo ribas. Bet būtent ji ir padeda susieti abu siužetus, tėvo ir dukters pasaulius, išsaugoti filmo atmosferą, kurią meistriškai jam padeda ku...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru