Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 41 (917), 2010 lapkričio 19 d. > Muzika > Mirė kompozitorius Henrykas Mikołajus Góreckis
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Mirė kompozitorius Henrykas Mikołajus Góreckis


In memoriam


Beata Leščinska

Share |
Henrykas Mikołajus Góreckis (1932-2010)
Lapkričio 12 d. po sunkios ligos Katovicų ligoninėje mirė garsus lenkų kompozitorius Henrykas Mikołajus Góreckis. Gruodžio 6-ąją jam būtų sukakę 78 metai.

Henrykas Mikołajus Góreckis yra vienas žymiausių lenkų kompozitorių, greta Witoldo Lutosławskio (1913–1994) ir Krzysztofo Pendereckio XX a. antrojoje pusėje lėmęs lenkų modernios muzikos skambesį ir įsiveržimą į pasaulio scenas.

 

Plačiausiai išgarsėjęs jo kūrinys yra 1976 m. sukurta Trečioji „Raudų“ simfonija („Pieśni żałosnych“), 1992 m. netikėtai užkariavusi MTV kartos jaunuolių dėmesį. Tai buvo precedento neturintis atvejis, kai moderniai muzikai priskiriamas valandos trukmės lėtos eigos kūrinys balsui ir simfoniniam orkestrui užkopė į populiariausių albumų reitingų viršūnes (iš pradžių Didžiojoje Britanijoje, vėliau JAV).

 

Tačiau klasikinės muzikos gerbėjai, be abejo, puikiai žino ir 1980 metais sukurtą Koncertą klavesinui (arba fortepijonui), dedikuotą puikiai atlikėjai Elžbietai Chojnackai (o pas mus atliktą praėjusių metų „Gaidoje“ Petro Geniušo ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro) ir ypač mėgstamą šiuolaikinių choreografų (pvz., Matso Eko). Iš viso Góreckis yra sukūręs apie 90 įvairių žanrų – išskyrus sceninius opusus – kūrinių.

 

Henrykas Mikołajus Góreckis gimė 1933 metais Silezijos kaimelyje Černica. Tėvas buvo geležinkelininkas, motina mirė, kai būsimam kompozitoriui tebuvo dveji. Góreckio kūrybos tyrinėtojai pažymi, kad motinos tema raudona gija persmelkia visą Góreckio kūrybą (ryškus pavyzdys – Trečioji simfonija, kurios trijose dalyse skamba Dievo Motinos rauda mirštančiam Sūnui, gestapo kalėjime kalintos merginos kreipimasis į savo mamą ir motinos rauda kare žuvusio sūnaus).

 

Būsimo kūrėjo kelias į muziką nebuvo paprastas: imtis širdį traukiančios veiklos trukdė ne tik vaikystę sugriovęs Antrasis pasaulinis karas, bet ir sveikatos problemos – ilgi mėnesiai ligoninėse – bei tėvo ir pamotės netolerancija jo meniniams polinkiams (drausta net artintis prie buvusio mamos pianino). Baigęs licėjų Góreckis dirbo bendrojo lavinimo dalykų mokytoju ir tik 19 metų pats pradėjo mokytis muzikos, kai po kelių nesėkmingų bandymų 1952 m. pagaliau buvo priimtas į Rybnikų muzikos mokyklą studijuoti pedagogikos. Vis dėlto 1960 m. baigė Valstybinę aukštąją muzikos mokyklą Katovicuose (Bolesławo Szabelskio kompozicijos klasę). 1975–1979 m. buvo šios mokyklos rektorius.  

 

Pirmojo pripažinimo Góreckis sulaukė 1958 m. festivalyje „Varšuvos ruduo“, kur skambėjo „Epitafija“ pagal Juliano Tuwimo žodžius mišriam chorui ir instrumentiniam ansambliui. Didelį susidomėjimą sukėlė ir 1960 m. „Varšuvos rudeny“ atlikta kompozicija „Scontri“, laikoma viena iš reprezentatyviausių lenkiškojo sonorizmo kūrinių. Tais pat metais Lenkijos jaunųjų kompozitorių konkurse Góreckis pelnė I premiją už kūrinį „Monologai“ sopranui ir 3 instrumentų grupėms, tai jam suteikė galimybę išvykti į pirmąją kelionę svetur – į Prancūziją. 1967 m. Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje Paryžiuje buvo apdovanotas jo kūrinys „Refrenas“, kuriame kompozitorius jau po truputį gręžėsi nuo avangardo.

 

Kaip ir dauguma jo kartos kompozitorių, Góreckis artėjant 8-ajam dešimtmečiui patyrė kūrybinį lūžį – ryškų perėjimą nuo avangardinio epigoninio stiliaus prie individualios raiškos, išsiskyrusios stipria tautine spalva. Kompozitorius rėmėsi lenkų (o tiksliau, kalniečių – Silezijos ir Karpatų) folkloru: perėmė ritmiką, melodiką, emocinę atmosferą, kita vertus, jį inspiravo ir senoji bei sakralinė gimtinės muzika. Góreckio kūrybos tyrinėtojai kultūriškai kildina jį iš Chopino–Szymanowskio „tautinio universalizmo“ linijos.

 

Bene pirmasis atsigręžimo „savęs link“ pavyzdys yra 1969 m. sukurta „Senoji lenkų muzika“ („Muzyka staropolska“) styginiams ir variniams pučiamiesiems – statiškas pusvalandžio trukmės kūrinys. Nuo tol statika ir „naujasis paprastumas“ tapo išskirtiniu Góreckio muzikos bruožu. Jis būdingas ir labiausiai išgarsėjusiam to laikotarpio Góreckio opusui, Trečiajai „Raudų“ simfonijai, nors premjera „Varšuvos rudeny“ 1976 m. praėjo nepastebėta. Tiesa, 1977 m. viename pagrindinių tuomečių avangardinės muzikos festivalių Ruajane (Prancūzijoje) Góreckio Trečioji simfonija beveik sukėlė skandalą: „The Guardian“ rašė, kad vienas žymus prancūzas (manoma, tai buvo Pierre’as Boulezas) nuskambėjus kūriniui negarsiai, bet raiškiai nusikeikė.

 

Trečiosios simfonijos (at)gimimas įvyko 1992 metais, kai britų firmos „Elektra Nonesuch“ išleistas įrašas (dainavo Dawn Upshaw, grojo Davido Zinmano diriguojamas orkestras „London Sinphonietta“) išplito milijoniniu tiražu ir buvo užkopęs į populiariausių albumų viršūnes abipus Atlanto. Šią muziką greitai pasičiupo ir kinas: Trečiosios simfonijos skambesys keliolikoje meninių filmų tapo patoso, liūdesio ir gedulo ikona. 1995 m. viena iš Santa Fe (JAV) meno galerijų netgi surengė kūrinių, inspiruotų Góreckio Trečiosios simfonijos, parodą.

 

Iš grįžimo „šaknų link“ kūrinių verta paminėti ir 1979 m. tuometinio kardinolo Karolio Wojtyłos užsakymu sukurtą Psalmę baritonui, mišriam chorui ir dideliam simfoniniam orkestrui „Beatus vir“, skirtą paminėti Šv. Stanislovo kankinystės 900-mečiui, o iš vėlesnių kūrinių – 1993 m. „Kleines Requiem für eine Polka“ klavesinui ir 13 instrumentų (pirmoji atlikėja – E. Chojnacka), 2005 m. „Kronos“ kvartetui skirtą Trečiąjį styginių kvartetą „Dainas dainuoja“ („Pieśni śpiewają“) ir kt.

 

Tačiau pats kompozitorius per populiarumo piką persikėlė gyventi į Koscielisko kaimą prie Zakopanės ir radikaliai sulėtino darbo tempą (kurdamas ne daugiau nei vieną kūrinį per metus), atsidėdamas nepretenzingos, netaikančios į ryškesnius išorinius efektus chorinės muzikos kūrybai.

 

Henrykas Mikołajus Góreckis buvo Varšuvos ir Jogailos (Krokuvoje) universitetų, Jono Pauliaus II Katalikiškojo universiteto Liubline bei Krokuvos muzikos akademijos garbės daktaru, apdovanotas garbingiausiu valstybiniu Lenkijos Baltojo kryžiaus ordinu (2010), Bažnyčios skiriamu ordinu „Ecce Homo“ (2000), Komandoro kryžiumi su Lenkijos atgimimo ordino žvaigžde (2003) ir Vatikano teikiamu Šv. Grigaliaus didžiojo ordinu (2009).

 

Kaip rašoma Lenkijos radijo Antrosios programos pranešime, Góreckio kūryba tapo pasaulinio muzikinio paveldo dalimi kaip „specifinės epochos, konkretaus Europos kampelio ir unikalios individualybės liudijimas“.

 

Mes Vilniuje savo ruožtu galėtume tik stebėtis kažin kokia nenusakoma kūrybine aiškiaregyste, kurios vedinas kompozitorius Bronius Kutavičius, mūsų muzikoje užimantis panašią charizmatišką poziciją, savo naujausiame, Katynės aukoms atminti skirtame kūrinyje „Balandžio dešimtoji, šeštadienis…“ – sąmoningai ar ne – kaip tam tikrą „lenkiškumo ikoną“ pasitelkė „gureckišką“ skambesį.


„7 meno dienos“ Nr.41 (917), 2010-11-19

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti