Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

42-oji Baltijos muzikologų konferencija


Kronika


7 MD

Share |
Profesorius Maxas Peteris Baumannas
Tarptautinės Baltijos šalių muzikologų konferencijos yra tapusios gera tradicija, skatinančia bendravimą, bendradarbiavimą ir keitimąsi patirtimi. Šie komunikacijos procesai vyksta keliais lygmenimis, virsdami asmeniniais, instituciniais ir kultūriniais, bei skatina geresnį tarpusavio supratimą.

Šių konferencijų reikšmė mūsų kultūrai jau ne kartą buvo nagrinėta, o svariausiai įvertinta 2007 m. Jūratės Burokaitės ir Rūtos Stanevičiūtės sudarytame leidinyje „Baltijos muzikologų konferencijos. Istorija ir tradicija“. Tradiciją liudija ilgai trunkantis šių renginių tęstinumas (pirmoji konferencija surengta 1967 m.), vietos pasirinkimas (dažniausiai - viena iš trijų Baltijos valstybių sostinių), per daugelį metų susiklosčiusi renginio sąranga (pavyzdžiui, įprastais tapo trijų šalių muzikos pristatymai).

 

Spalio 28-29 d. tradicija buvo tęsiama Rygoje. Latvijos kompozitorių sąjunga bei Jazepo Vitolio Latvijos muzikos akademija surengė 42-ąją Baltijos muzikologų konferenciją, įnešusią tam tikrų pasikeitimų į mums iki tol įprastą kasmetinį šių renginių periodiškumo supratimą. Pirmą kartą ji suorganizuota po dvejų metų, toks laiko intervalas planuojamas ir ateityje: 43-oji turėtų vykti Vilniuje 2012 m. rudenį.

 

Šių metų konferencijai latvių pasiūlyta tema - „Muzika ir identitetas: Baltijos jūros regionas XXI amžiuje“ - paskatino pastarąjį dešimtmetį ypač tarp Europos mokslininkų populiarias identiteto paieškas pratęsti muzikologų parengtuose pranešimuose. Ji rado atgarsį muzikos istorijos, estetikos, sociologijos, etnomuzikologijos srityse besispecializuojančių pranešėjų darbuose. Greta pagrindinės, buvo paskelbta ir antroji, labiau į muzikos teorijos tyrimus orientuota konferencijos potemė: „Naujas požiūris į muzikos analizę“. Konferencijoje dalyvavo muzikologai iš 11 šalių, buvo perskaityti 28 pranešimai bei parengti trys Baltijos šalių paskutiniųjų metų muzikos tendencijas eksponuojantys pristatymai.

 

Išsamų pranešimą-paskaitą „Etniškumas, tautinis identitetas ir transkultūrinis sąmoningumas“ konferencijos pradžioje paskaitė Viurcburgo universiteto profesorius emeritas Maxas Peteris Baumannas. Nagrinėdamas identiškumą etnologiniu aspektu, jis išskleidė identiteto sampratos funkcionavimo, raidos ir transformacijų panoramą.

 

Pradėdamas nuo klausimo, kam ir kodėl svarbus pats identifikavimas, muzikologas nagrinėjo tapatumą kaip etninės, kultūros atminties išsaugojimo, savęs suvokimo išraiškos ir pan. apraiškas, kvestionavo tautinio identiteto sampratą, tapatybių radimosi, paklausos, funkcionavimo kaip vaizdavimo priemonės procesus bei daugialypio identiteto galimybes. Galiausiai konstatavo paradigmos pasikeitimo faktą, kai nuo lokalinių identitetų pereinama prie globalios sampratos, iškeliant paskutinį klausimą: ar tapatumas tebeegzistuoja. Pranešimo medžiaga išties kokybiškai iliustruota informatyviomis ir aiškiai struktūruojančiomis pristatymo skaidrėmis bei įdomiais muzikiniais pavyzdžiais.

 

Vien peržvelgus kitų muzikos ir identiteto sampratų sąveikas nagrinėjusių pranešimų antraštes buvo aišku, kad konferencijos rengėjų pasiūlytu aspektu gali būti gvildenami patys įvairiausi klausimai, objektai ar reiškiniai. Nuo „suomiško skambesio“ paieškų (Martin Knust, Švedija), J. Sibelijaus Suomijoje konstruoto nacionalinio identiteto (Glenda Dawn Goss) iki šių dienų latvių muzikos ir kultūros identiteto Naujojoje Zelandijoje (Dan Bendrups), nuo besikeičiančio pastarųjų dešimtmečių estų (Anu Paulus), lietuvių (Judita Žukienė) muzikos identiteto iki latvių kompozitorių moterų kūrybos ypatumų (Ilze Šarkovska-Liepina), identiteto paklausos nagrinėjimų, muzikų parduodamo „dainuojančios tautos“ prekės ženklo aspekto (Sergej Kruk, Latvija) ar dvigubų standartų, taikytų estų džiazui sovietmečiu, nagrinėjimo (Heli Reismann).

 

Įsiminė latvių muzikologo Martino Boiko pranešimas apie praeities ir dabarties latvių nacionalinio identiteto simbolius. Pateikęs visą muzikos identiteto simbolių tipologiją (kurioje figūruoja tokie veiksniai kaip personalijos, muzikos sklaidos priemonės, atskiri instrumentai ir t.t.), pranešėjas nagrinėjo atskiras Latvijos istorines epochas reprezentuojančius simbolius, įvardydamas sąlyginius laikotarpio raktažodžius bei atitinkamus muzikinius pavyzdžius. Šiek tiek nustebino tai, jog „dainuojančios revoliucijos“ laikotarpis (1987-1990) įvardijamas kaip paskutinis, kuriame buvo sukurta aiškių latvių tautinį identitetą žyminčių simbolių. Atsižvelgiant į paraleliai Lietuvoje vykusius kūrybinius procesus (tiek akademinės, tiek populiariosios muzikos srityse), susiklosto išvada, jog greitu laiku bus įmanoma aiškiau įžvelgti ir pastarųjų dešimtmečių latvių identitetą ženklinančius simbolius.

 

Nors straipsnio autorę labiau domino identiškumo muzikoje paieškos ir atitinkami pranešimai, konferencijos metu teko girdėti ir keletą muzikos teoretikų pasisakymų. Tarp jų ir gerų vertinimų sulaukusį kolegės Audros Versekėnaitės pranešimą apie jos jau keletą metų intertekstualumo aspektu nagrinėjamą Dies irae funkcionavimą XX a. muzikoje.

 

Beje, tokiuose renginiuose dalyviai ir klausytojai nuolatos susiduria su viena problema - kai tuo pačiu metu skirtingose sekcijose skaitomi juos dominantys pranešimai. Ir tuo metu vyksta tam tikra loterija - apsisprendžiama pagal pavadinimą ir informaciją apie pranešėją, nors, kaip parodė praktika, pavadinimas ne visada sutampa su pranešimo turiniu.

 

O pasineriant į gana subjektyvius apibendrinimus, suprantama, kad vertinant dalyvauja keli veiksniai: pranešimo aktualumas, atlikto tyrimo kokybė, jo pateikimas ir iliustravimas vaizdiniais ir garsiniais pavyzdžiais, netgi pateikiamos informacijos išdėstymo dramaturgija bei gebėjimas „tilpti“ laike, pranešėjo kompetencija, gebėjimas reikšti savo mintis (anglų kalba) bei asmenybės žavesys. Šioje konferencijoje būta tokių pranešimų, kuriems visose išvardintose kategorijose galima būtų parašyti aukščiausią balą, o pačiu ryškiausiu (iš girdėtų) įvardyčiau jau minėtą profesoriaus M.P. Baumanno įvadinį pranešimą.

 

Labai gerą įspūdį paliko pati konferencijos atmosfera. Latvijos muzikos akademijos Vargonų salė buvo artipilnė: joje buvo gausu ne tik dalyvių, bet ir latvių studentų (tiek konspektuojančių, tiek mezgančių virbalais). Pažymėtinas ir konferencijos šeimininkų latvių šiltas priėmimas ir geranoriškumas. Bendravimas su kaimynais sustiprino suvokimą, kad susiduriame su tomis pačiomis kultūrinėmis, politinėmis, pedagoginėmis problemomis, o jų sprendimo būdai bei įgyta patirtis skatina aktyvesnį bendradarbiavimą. Sąlyčio taškų išties gausu. Pavyzdžiui, pagal nuo seno susiklosčiusią tradiciją konferencijoje skambėjo daug muzikos. Tad pasiklausius estų ir latvių kompozitorių kūrybos pristatymų ar pateiktų suomių chorinės muzikos pavyzdžių iškyla pats tapatumo klausimas, leidžiantis diskutuoti ir apie Baltijos šalių muzikos skambesio bendrumus, apimančius kaimyninių tautų muzikos ypatumus, ar net tam tikrą „baltišką skambesį“.

 

Judita Žukienė


 

 

„7 meno dienos“ Nr.40 (916), 2010-11-12

Versija spausdinimui

Komentarai

AuMtaTnzHqu, 2012-02-16 22:37

JGO, podmraae, as uz :)Br?kstelk dar komentaruose pirmas dainas at?jusias ? galva, kurios tiktu. Visgi reikia duoti pradzia. D?kui.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti