Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Pirmyn į mitų pasaulį!


Konstantino Gaitanži paroda „Neuschwabenland!“ Senamiesčio menininkų galerijoje-dirbtuvėje


Dovilė Aleksandravičiūtė

Share |
Konstantinas Gaitanži. Darbas iš ciklo „Neuschwabenland!“. 2010 m.
Vietoj spalvingos, „anime” ar poparto stilistikos tapybos, kokią buvo galima matyti iki šiol, naujojoje menininko parodoje eksponuojami monochrominiai minimalistiniai darbai, negana to, naudojama grėsminga nacistinė simbolika. Parodos tema nenuginčijamai rimta, net pavojinga. Iš istorinės perspektyvos apmąstomas ir nutapomas vienas iš šių laikų mitų, gilinamasi į jo konstravimą. Žiūrint tokius „surimtėjusius“ darbus bei skaitant palydimąjį tekstą, kūriniuose vis akivaizdžiau ryškėja ironija.

 

Kruopšti, sluoksniuota tapyba verčia žiūrovą būti atidų kiekvienam potėpiui. O šie kuria vibruojančią mistišką erdvę, kurioje, regis, vos juntamai virpa šaltas Antarktidos oras. Kad tai yra Antarktida, sužinome veikiau iš teksto, nei iš konkrečių vaizdinių užuominų (pvz., pingvinų). Erdvė labai išgryninta, tarsi nereali vieta. Tačiau tokia foninė erdvė nėra visiškai pasyvi, ji labai prisideda kuriant bendrą visiems paveikslams nuotaiką. Virpančioje scenoje mezgasi keisti pasakojimai.

 

Šį kartą - tai legendos apie Naująją Švabiją, neribotų galimybių žemę. Pasakojama, jog tai vieta, kurioje slapta atgabenti geriausi nacių mokslininkai vykdė įvairiausius bandymus ir moksliniais atradimais stipriai pralenkė kitas valstybes. O atradimų kaip iš gausybės rago. Keli iš jų: pažangūs ginklai (daugybės pasiekimų kontekste atrodantys kaip vaikų žaidimai), galimybė neribotą laiką prailginti žmogaus gyvybę, antžmogių, genetiškai tobulų žmonių kūrimas, gyvenimas poledinėse vandens oazėse ir net poledinės sostinės Naujojo Berlyno įkūrimas, kuriame gyvena beveik du milijonai arijų ir, žinoma, skraidančios lėkštės. Pastarosios retsykiais išsprūsta iš Naujosios Švabijos ir po Antrojo pasaulinio karo buvo pastebėtos, fotografuotos, filmuotos, apkalbėtos daugybės eilinių žmonių, neteisingai priskyrusių jas ateiviams. Skraidančias lėkštes matome ir Konstantino Gaitanži darbuose, bet čia jos nacistine uniforma apsitaisiusiems karininkams menkai terūpi. Taip stipriai jie prie to pripratę.

 

Taigi fone kybant „neatpažintiems skraidantiems objektams“ vienas karininkas ramiai fotografuoja tolius, o kitas žaidžia su šunimi (žinoma, vokiečių aviganiu).

 

Tačiau nors dažniausiai galima įvardinti, ką konkrečiai daro paveikslų figūros, ir tie veiksmai rodytųsi beveik kasdieniai, viskas kelia įtarumą ir fikcijos jausmą. Pavyzdžiui, kaip ir jau minėtame darbe, kuriame karininkas žaidžia su šunimi. Gyvūnas lekia nešdamas pagalį, bet žmogus atrodo nenatūraliai sustingęs, pozuojantis. Tarsi tuščioje Antarktidos erdvėje vaidinamas tas pats propagandinis teatras, kaip ir per Trečiąjį Reichą, tačiau šįkart žmonės čia labiau panašūs į sudegusio teatro aktorius, nei į įtakingus lyderius. Net nacistinė simbolika nebeatrodo grėsmingai, priešingai, ji atrodo ironiškai ir kartais bejėgiškai. Iš dangaus nukritusios svastikos, kurias, pasakojama, vokiečiai mėtė iš lėktuvų taip ženklindami žemes Antarktidoje, čia atrodo keistai sustingusios, beprasmiškai įšalusios lede ar skęstančios vandenyje. Toks būdas reikšti pretenzijas į nuosavybę atrodo juokingai, ypač tokioje erdvėje, simbolika išsiverčia į priešingą pusę. Skendimas panašesnis į pralaimėjimą. Juk šiame nacistiniame rojuje nebėra jokių kitų, jokių net ideologinių priešų.

 

Fikcijos jausmą sustiprina ir tai, kad drauge su pseudorealiais Naujosios Švabijos gyventojais veikia iš tiesų mitinės būtybės. Viename darbe matome susikaupusį, ant vieno kelio priklaupusį vyrą, kurio petį švytinčiu kalaviju liečia mistiška moteris. Tai simbolinis priėmimo į savo ratą gestas, įšventinimas. Taip supainiojamos reali ir mitinė erdvės, nutrinamos aiškios ribos tarp jų. Žiūrovas paliekamas pats spręsti, kas yra tikra, o kas ne. Tačiau kartu sukuriamas ir keistas fantasy stiliaus pakylėtumas, kur neaiškūs dievai sveikina Naujosios Švabijos gyventojus.

 

Pats parodos pavadinimas „Neuschwabenland!“ skamba lyg entuziastingas propagandinis šūkis „pirmyn!“. Pirmyn į pažadėtąją žemę, į Trečiojo Reicho Hiperbolėją (graikų mitologijoje tai buvo žemė toli šiaurėje, kur nenusileidžia saulė ir visi laimingi), pirmyn į Naująją Švabiją, kurioje visą laiką šviečia svastikos saulė! Tačiau tas „pirmyn!“ nebetenka savo entuziazmo pilkoje tuščioje realybėje.

 

Taigi iš pirmo žvilgsnio niūrioje ir „rimtoje“ parodoje palaipsniui atsiskleidžia subtili ironija. Konstantinas Gaitanži kruopščiai tapo erdves, kuriose prieštaringos figūros kuria keistus pasakojimus. Interpretuodamas ir kartais beveik pažodžiui iliustruodamas Naujosios Švabijos mitą autorius parodo šios istorijos absurdiškumą. Nors šį kartą iš Gaitanži kūrinių pasitraukė spalvos, užleisdamos vietą monochrominei pilkumai, minties žaismė niekur nedingo.

 

Paroda veikia iki lapkričio 14 d. Senamiesčio menininkų galerija-dirbtuvė (Totorių g. 22, Vilnius) dirba pirmadieniais-šeštadieniais 11-18 val.


„7 meno dienos“ Nr.40 (916), 2010-11-12

Versija spausdinimui

Komentarai

CJofEYXbQswaOfjLksX, 2011-06-23 07:29

That’s more than sneisble! That’s a great post!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti