Ar būsime surinkti iš šukių?
Taurės fragmentas. XVII a. K. Stoškaus nuotr. Rūsio prieblandoje išdėstyta 20 apšviestų vitrinų su eksponatais - 1993-2008 m. bernardinių vienuolyno teritorijoje vykdytų archeologinių kasinėjimų radiniais. Ekspozicijos koncepcija aiški: norima parodyti, kad archeologiniai šios vietos radiniai - seserų vienuolių buičiai naudoti ir liturgijai tarnavę daiktai (dabar daugiausia daiktų fragmentai) - yra tikrieji „amžininkai“, kalbantys apie bernardinių gyvenimą ir regulą, leidžiantys įsivaizduoti jų kasdienybę ir šventes, primenantys Šv. Mykolo bažnyčios ir vienuolyno klestėjimo laikus ir jo gyventojas lydėjusius šventiškus ir tragiškus nutikimus.
Gerą seserų skonį ir dosnius vienuolyno geradarius liudija prabangūs graviruoto stiklo dirbiniai, taurės, importiniai fajanso ir akmens masės ąsočiai, subtiliai daugiaspalve glazūra puošti kiti stalo indai. Archeologijos radinių ekspoziciją išplečia ir paaiškina stendai su tekstine istorine informacija, nuotraukomis, raižiniais, planais, brėžiniais.
Vis dėlto geriausiai parodos esmę atskleidžia specialiai šiai parodai sukurtas dokumentinis...
|
Pirmyn į mitų pasaulį!
Konstantinas Gaitanži. Darbas iš ciklo „Neuschwabenland!“. 2010 m.
Vietoj spalvingos, „anime” ar poparto stilistikos tapybos, kokią buvo galima matyti iki šiol, naujojoje menininko parodoje eksponuojami monochrominiai minimalistiniai darbai, negana to, naudojama grėsminga nacistinė simbolika. Parodos tema nenuginčijamai rimta, net pavojinga. Iš istorinės perspektyvos apmąstomas ir nutapomas vienas iš šių laikų mitų, gilinamasi į jo konstravimą. Žiūrint tokius „surimtėjusius“ darbus bei skaitant palydimąjį tekstą, kūriniuose vis akivaizdžiau ryškėja ironija.
Kruopšti, sluoksniuota tapyba verčia žiūrovą būti atidų kiekvienam potėpiui. O šie kuria vibruojančią mistišką erdvę, kurioje, regis, vos juntamai virpa šaltas Antarktidos oras. Kad tai yra Antarktida, sužinome veikiau iš teksto, nei iš konkrečių vaizdinių užuominų (pvz., pingvinų). Erdvė labai išgryninta, tarsi nereali vieta. Tačiau tokia foninė erdvė nėra visiškai pasyvi, ji labai prisideda kuriant bendrą visiems paveikslams nuotaiką....
|
Pokalbis su istorija
Algis Skačkauskas. „Mieganti rugsėjo pievelėje“. 2001 m. Bet koks kalbėjimas apie modernizmo tapybą jau yra kalbėjimas su istorija. Nors toji istorija dar gyva, kol tebegyvi ir tebekuria dailininkai, kuriems teko atkurti sovietinės okupacijos sustabdytą natūralią dailės plėtotę, kurių kūryba buvo tarsi tiltas nuo trumpo 3-4-ojo dešimtmečio arsininkų tradicijos iki maištingo ikinepriklausomybinio laikotarpio. Kalbėjimas su istorija visada svarbus ir naudingas, nes tik ji leidžia nustatyti šiandienos buvimo koordinates.
Jei lietuvių dailės istoriją įsivaizduotume kaip linijinę, Algio Skačkausko kūrybą galėtume priskirti trumpai ir slidžiai laiko atkarpai tarp modernizmo ir postmodernizmo. Dailininkas į lietuvių tapybą atėjo 9-ąjį dešimtmetį, drauge su naujosios tapytojų kartos atstovais Šarūnu Sauka, Audrone Petrašiūnaite, Egle Velaniškyte, Vygantu Paukšte, Jonu Gasiūnu, Rimvydu Jankausku (Kampu). Ilgą laiką trukęs kultūrinis izoliuotumas lėmė stipresnę lietuvių tapytojų...
|
|