Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 39 (915), 2010 lapkričio 05 d. > Muzika > Savaitė šiuolaikiškumo
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Savaitė šiuolaikiškumo


Festivalio „Gaida” atgarsiai


Ilmė Vyšniauskaitė

Share |
Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai.
Edvardo Volgino nuotrauka
Smėlio laikrodžiai jau persivertė į kitą pusę, todėl dabar atėjo metas stimuliuoti atminties ląsteles, sklaidyti sąsiuviniuose tūnančius minčių juodraščius, kad galėtum prisiminti viską, kas įvyko per tą savaitę.

Sunku net suprasti, kas bėga greičiau: minutės, valandos, dienos, savaitės ar metai. Girdima muzika virsta darbu ne tik ausims, bet ir mintims. Tikriausiai reikės pasižvalgyti po plačius Pietų Europos muzikinius vandenis, po gimtosios šalies muzikinius išteklius, „įsirėminti“ poros kompozitorių „portretus“ (Fausto Romitelli ir Algirdo Martinaičio), prisiminti, kas vyko prieš dvidešimt metų, ir, pasklaidžius kritiką apie šiuolaikinę muziką, uždėti visus įmanomus taškus aktualiausiems momentams.

 

Sugrįžimą į netolimą praeitį pasiūlė dvidešimtas aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ (spalio 22–29 d.), siūlydamas apžvelgti, kokia muzika skamba Lietuvos kompozitorių mintyse, parodyti, kas vyksta pasaulyje, ir kokį atgarsį tai įgyja klausytojų sąmonėje. Pasirinkdami tokio tipo koncepciją (apžvalginę), festivalio rengėjai lyg ir apsisaugojo nuo tariamai masinančių pavadinimų, kurie, iš pažiūros įdomūs, realybėje atsispindi kiek kitaip. Vis dėlto toks „apsisaugojimo“ elementas taip pat vyravo pasirenkant koncertines erdves. Mano manymu, ši niša vis dar yra neišnaudota. Koncertai rengiami tose pačiose salėse, kuriose muzika „nesusikalba“ su sienomis, ir visa tai tampa išbandymu klausytojams bei apribojimu ir pačiam festivaliui. Akademiškų erdvių sąlygotas programos pasirinkimas kamerinės muzikos srityje nebuvo toks įvairus. „Gaidos“ akcentu turėjusi tapti lietuvių muzika vis dėlto buvo pateikta ganėtinai siaura amplitude.

 

Kad ir kokia programa skamba „Gaidoje“, ji vis tiek sulaukia klausytojų dėmesio. Tuomet iškyla šiuolaikinės muzikos egzistencijos klausimas. Ši muzika dažnai egzistuoja tik festivalių pavidalu. Nuo „Gaidos“ stengiamės pažiūrėti į muziką „Iš Arti“ ir paskui vėl atgimti su „Jauna muzika“ ir „Druskomanija“. Vietos, kurioje pastoviai vyktų šiuolaikinės muzikos koncertai, nėra. Kita vertus, jei būtų tokia vieta, festivaliai nebetektų savo vertės (juk festivalių metu mes laikinai tampame šiuolaikišku miestu, o jiems pasibaigus toliau braukiame dulkes nuo atmintinai žinomų, bet neskambančių menininkų pavardžių). Atrodo keista vien tai, kad šiuolaikiniam žmogui retokai suteikiama galimybė išgirsti ar pamatyti reiškinius, kuriais gyvena mūsų dienų kūrėjai. Žinoma, šiais laikais jau nėra būtina žinoti viską, nes ta gausybė ir pasiūla, kurioje gyvename, nebūtinai yra vienareikšmiškai teigiama. Kita vertus, vien teigiamos patirtys nelavina kritinio mąstymo. Bet gal tai ir yra tam tikras istoriškumo momentas, kad pradedame vertinti tuos kompozitorius, kurie jau nebekuria (Fausto Romitelli, 1963–2004), ne visada susimąstydami, kad galbūt mūsų dienomis vyksta reikšmingi reiškiniai, apie kuriuos po daugelio metų skaitys ateinančios kartos.

 

Muzikologės Rūtos Stanevičiūtės surengtas tarpdalykinis seminaras kaip ir patvirtina šią mintį. Dabartinė mūsų karta jau nebeprisimena 1990-ųjų, o jeigu ir prisimena, tai tikriausiai neryškiai. Todėl minėtasis seminaras, vykęs Nacionalinėje dailės galerijoje, buvo puikus 1990 metų liudijimas, kuris, organizuotas nepriklausomai nuo „Gaidos“ festivalio, tapo itin svarbiu kultūriniu ir egzistenciniu festivalio kontekstu. Visų meno sričių apžvalga paskatino suvokti, kodėl reikia kalbėti apie tuos metus, kodėl nuo jų fiksuojamas kultūrinis virsmas. Juk nebūtinai griūnant sienoms griūna iki tol egzistavę reiškiniai – jie kartais tiesiog įgauna kitokią formą, kurią irgi svarbu aptarti.

 

R. Stanevičiūtė taip pat inicijavo visų „Gaidos“ festivalio gyvavimo metų recenzijų rinktinės sudarymą. Knygos pristatymas įvyko per festivalį, o pati rinktinė tapo tarsi įrodymu, kad kalbėta, rašyta, domėtasi, piktintasi, džiaugtasi. Tai parodo, kad šiuolaikinė muzika yra aktuali, bent jau tam tikrai kultūrinei visuomenės daliai. Todėl tikriausiai nėra klaidos šiuolaikinės muzikos festivalį pavadinti aktualiosios muzikos festivaliu.

 

Kaip jau įprasta, aktualiausia „Gaidos“ kontekste yra kamerinė muzika. Ji užpildė didžiąją dalį festivalio programos (penki koncertai). Lietuvių publika buvo pagerbta ansamblių iš užsienio: „Smash Ensemble“ (Ispanija), „Ensemble U“ (Estija) ir „Icarus Ensemble“ (Italija). Koncertai pasižymėjo nepriekaištingu atlikimu. Kamerinės scenos lyderiais išskirčiau kompozitorius Salvatore Sciarrino, Helmutą Lachenmanną, Fausto Romitelli. Šįkart  festivalio akademiškumą bandė sulaužyti italai, pateikdami improvizuotą „iliustratyvią“ muziką Martino Pompilli filmui „MartinenFabrik“. Filmas akcentuoja urbanistines problemas. (Kas lieka žemėje po žmogaus prisilietimo? Koks tampa žmogus?) Lietuviškai kamerinei scenai atstovavo kvartetas „Chordos“, Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas. Atlikimo prasme šis duetas nė kiek nenusileidžia užsieniečiams – galime pripažinti, kad turime, nors ne tiek ir daug, tikrai gerų šiuolaikinės muzikos atlikėjų.

 

Kokybiškai naują muzikinį vientisumą pasiūlė Justės Janulytės „Smėlio laikrodžiai“. Įvykusi sėkminga pasaulinė premjera buvo vienas iš tų koncertų, iš kurių „išeini“ tik po tam tikro laiko. Bendras vaizdo režisieriaus Luca Scarzellos, kompozitorės Justės Janulytės, elektronikos menininkų Michele Tadini, Antonello Raggi, scenografės Jūratės Paulėkaitės, šviesų dizainerio Eugenijaus Sabaliausko bei „Gaida Ensamble“ darbas įgavo išties vientisą pavidalą, kuriam dėl skirtingų meno rūšių jungties net sunku surasti apibrėžimą. Anot idėjos autorės J. Janulytės, muziką galima pavadinti sonoriniu minimalizmu, o visą veikalą – garso ir vaizdo, laiko ir erdvės teatru. Smėlio smiltelių byrėjimas įgavo įvairių spalvų pavidalus, nuo šaltų spalvų judėdamas link šiltų, kartais pasiekdamas utopinius sustingimo momentus, muzika iš natūralios pereidavo į elektroninę.

 

Operos žanrui „Gaidoje“ atstovavo austrų kompozitoriaus Wolfgango Mittererio opera „Massacre“ (2003). Ji pagrįsta Christopherio Marlowe pjese „The Massacre at Paris“ („Skerdynės Paryžiuje“), pasakojančia apie Šv. Baltramiejaus naktį (1572). Kompozitorius pasirinko įtaigų būdą pateikti šios istorijos interpretaciją, akcentuodamas ne pačią istoriją, o žmonių santykius. Tiek režisūriniai, tiek muzikiniai sprendimai priminė koliažo principą – derinama skirtingo pobūdžio muzikinė stilistika (vartojamos muzikinės citatos iš J.S. Bacho kantatų, T. Tallio motetų, visa tai pinasi su elektronine muzika) ir vaizdinės priemonės (pasitelkiamas medijų menas, taip pat supriešinami veikėjų įvaizdžiai: nuogas kūnas ir puošnūs XVI a. drabužiai). Opera buvo pristatoma kaip vienas reikšmingiausių veikalų šiemetinėje „Gaidoje“. Vis dėlto ji sulaukė ganėtinai kontroversiškų vertinimų.

 

Tapo įprasta, kad „Gaidoje“ bent vieną koncertą skamba vien chorinė muzika, kuri šaltą rudenišką vakarą pripildė meilės prisipažinimais (Gerard Grisey „Les chants de l’amour“) ir trimis lietuviškomis (Vaclovo Augustino, Žibuoklės Martinaitytės, Jurgitos Mieželytės) kompozicijomis. Jas atlikęs profesionalus choras „Jauna muzika“ leido pasimėgauti žmogaus balso galimybėmis.

 

Festivalį pradėjo („atominių bombų sprogimu“ – Johno Adamso „Doctor Atomic Symphony“) ir užbaigė (Algirdo Martinaičio „Le testament musical“) simfoninė muzika. Deja, kokybiškai naujos XXI amžiaus muzikos ieškančiam klausytojui uždarymo koncertas nesuteikė nieko naujo.

 

Festivalis pasibaigė. Ir net nejunti, kaip pasižadi sau, kad panaudosi įvairiausius būdvardžius jutimo ir žinojimo iliuzijai sukurti, tarsi kritiką išsakytum sau, kaip klausytojui, keliančiam klausimus, į kuriuos atsakymo pradedi ieškoti rašydamas, šiuolaikinės muzikos festivalio padedamas išsinešęs smiltelę šiuolaikiškumo iš „Smėlio laikrodžių“.


„7 meno dienos“ Nr.39 (915), 2010-11-05

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

WJJugUZUniQT, 2011-06-24 00:05

That's the best aneswr of all time! JMHO

Lili, 2010-12-28 21:53

Pamastymai ir tiek, apie festivali parasyta saliskai, nors daugeliui jis nera toks svarbus ar idomus.

homo ludens, 2010-11-05 11:59

Dar viena smiltele i antrojo Gaidos 20-mecio recenziju rinkini. Visai nieko smiltele

!!!, 2010-11-05 10:23

Šalin vyre, čia moterų reikalai

???, 2010-11-05 09:45

Ir tai turime suprasti kaip festivalio recenzija? Apzvalga? Kas tai ir kam?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti