Savaitė šiuolaikiškumo
Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai. Edvardo Volgino nuotrauka Smėlio laikrodžiai jau persivertė į kitą pusę, todėl dabar atėjo metas stimuliuoti atminties ląsteles, sklaidyti sąsiuviniuose tūnančius minčių juodraščius, kad galėtum prisiminti viską, kas įvyko per tą savaitę.
Sunku net suprasti, kas bėga greičiau: minutės, valandos, dienos, savaitės ar metai. Girdima muzika virsta darbu ne tik ausims, bet ir mintims. Tikriausiai reikės pasižvalgyti po plačius Pietų Europos muzikinius vandenis, po gimtosios šalies muzikinius išteklius, „įsirėminti“ poros kompozitorių „portretus“ (Fausto Romitelli ir Algirdo Martinaičio), prisiminti, kas vyko prieš dvidešimt metų, ir, pasklaidžius kritiką apie šiuolaikinę muziką, uždėti visus...
|
Dvi skirtingos muzikinės estetikos formos
Justės Janulytės „Smėlio laikrodžiai“. Edvardo Volgino nuotrauka Nežinau, ar austrų kompozitoriaus Wolfgango Mittererio opera „Massacre“, matyta Vilniaus Nacionalinio dramos teatro scenoje spalio 27 dieną, bus įrašyta aukso raidėmis į pasaulio muzikos istoriją, tačiau bet kuriuo atveju tai yra tiek muzikine, tiek dramaturgine, tiek emocine prasme tvirtai suręstas sceninis kūrinys, sukurtas pagal XVI a. britų dramaturgo Christopherio Marlowe pjesę „Žudynės Paryžiuje“. Šią operą, naujai, per pasaulio istorijos patirtį pasakojančią Šv. Baltramiejaus nakties dramą, Vilniuje atliko tarptautinis Prancūzijos, Anglijos, Austrijos ir Lietuvos menininkų kolektyvas.
Vaidmenis įkūnijo tarptautinį pripažinimą jau pelnę dainininkai Elizabeth Calleo (koloratūrinis sopranas), Valerie Philippin (sopranas), Jeanas-Paulis Bonnevalle (kontratenoras), Lionelis Peintre (baritonas) ir šokėja Stefany Ganachaud bei lietuvių dainininkė Nora Petročenko. Spektaklyje dalyvavo „Gaida Ensemble“, dirigavo prancūzų dirigentas Léo Warynskis. Pastatymo režisierius Ludovicas Lagarde’as.
Kompozitorius W. Mittereris garsėja kaip...
|
Dvynukės. Gaida ir Obertonai
Šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“ praėjusią savaitę skambėjo jau dvidešimtąjį kartą. Jei Feliksas Bajoras būtų priėmęs kūdikį, Mindaugas Urbaitis keitęs sauskelnes, Šarūnas Nakas mokęs abėcėlės, o Tomas Žiburkus bandęs suvaldyti paauglystės kvailystes, tai Remigijus Merkelys šiuo metu jaudintųsi dėl studento ateities. Vis dėlto 2010 metų festivalis išskirtinis ne tik jubiliejumi, bet ir Rūtos Stanevičiūtės parengta knyga „Gaidos obertonai 1991–2009. Recenzijos, pokalbiai, reminiscencijos“.
Daugiau nei 500 puslapių knyga tiesiogine šio žodžio prasme yra svarus argumentas apmąstymams. „Gaidos obertonų“ pirmoje dalyje publikuojamos 77 recenzijos, kurias „atrenkant prioritetas teiktas festivalio visumą apžvelgiantiems straipsniams, pokalbiams, anketoms, tačiau publikuojami ir paskiri darbai, kuriuose buvo vertinami didžiausio atgarsio sulaukę muzikos reiškiniai ar muzikos scenos naujovės, lietuvių kompozitorių kūrinių premjeros“ (sudarytojos Rūtos...
|
Vienas faktas apie lietuvių kūrybą svetur
Sumaniau parašyti šį tekstuką, nes mane sužavėjo du lietuviški opusai, suskambėję Belgijoje, flamandų bendruomenės rengiamame tarptautiniame naujosios muzikos festivalyje „Transit“ (jis vyko Liuvene spalio 22–24 d.). Tai Vykinto Baltako naujas kūrinys „Redditio“ instrumentiniam ansambliui, parašytas festivalio užsakymu, ir Ryčio Mažulio 2009 metų „14 canons“ (violončelei ir įrašui).
Manau, kad istorijos vardan svarbu tai fiksuoti ir Lietuvoje. Be to, pirmasis festivalio recenzentas flamandų dienraštyje „DeStandaart“ neužsiminė apie šiuos kūrinius. Tikiuosi, kad kiti, tarptautiniai muzikologiniai tinklai atspindės festivalį plačiau (jame dalyvavo ir „Neue Zeitschrift fur Musik“, BBC, Italijos, Nyderlandų žiniasklaidos atstovai) ir skirs lietuviams deramą dėmesį.
Jo mūsų kompozitoriai tikrai nusipelnė, juolab kad toks „tirštas“...
|
|