Iškart po „Oskaru“ apdovanotos „Avarijos“ Paulo Haggiso sukurtas filmas „Elos slėnyje“ (LTV, 7 d. 23.15) prieš kelerius metus, deja, nepastebėtas praslinko „Forum Cinemas“. Filmo herojus yra karo veteranas Henkas Dirfildas, kuris ieško savo sūnaus. Oficiali versija skelbia, kad Maikas po tarnybos Irake grįžo į JAV ir dezertyravo iš armijos. Tačiau Henkas neabejoja, kad jo sūnus nebegyvas. Jis pradeda savo tyrimą. Filme susipina kelios temos – beprasmiško ir žiauraus karo Irake, karių degradavimo (bet tai ir reakcija į karo žiaurumus) ir Henko praregėjimo. Ieškant sūnaus jam ne kartą teks suabejoti ir savo idealais, ir sūnumi. Man šiame liūdname, niūriame ir kartais akivaizdžiai užtęstame filme vertingiausi yra ne netikėti veiksmo posūkiai, o Tommy Lee Joneso meistriškai suvaidinta tėvo drama. Pirmiausia puikus scenaristas, o tik paskui režisierius Haggis filmo ištarmę sutirština pasitelkdamas kelias metaforas. Pirmoji glūdi jau pavadinime: pasak Biblijos, Elos slėnyje vyko Dovydo ir Galijoto kova. Filmas klausia, kas yra atsakingas už tai, kad jaunuoliai grįžta iš karo dvasiškai sužaloti. Bet ir pats Henkas nori suprasti, kiek atsakomybės už sūnų tenka jam pačiam, savo vaikams nuo mažens diegusiam amerikietiškas vertybes.

Kitas filmas apie karą, tik jau ne Irake, o Persų įlankoje 1991-aisiais, – 2005 m. Samo Mendeso („Amerikietiškos grožybės“) ekranizuotas Anthony Swoffordo bestseleris „Desantininkai“ (LNK, 6 d. 01.20). Filmo herojai – amerikiečių jūros pėstininkų būrys, įkūręs stovyklą dykumoje, netoli degančių Kuveito naftos verslovių. Mendesas nekuria tradiciško karinio reginio, nes ir šiuolaikinis karas jau nebe toks. Tad ir 2005 m. pasirodęs filmas buvo sutiktas kaip bandymas atnaujinti karinio filmo žanrą. Rodyti ne pasaką apie drąsius kareivius, o psichodramą. Todėl bent jau JAV „Desantininkai“ buvo sutikti labai šaltai. Filme rodoma nyki kareivių kasdienybė, fiziniai pratimai bei individuali kova su vienatvės ir beprasmybės pojūčiu. Karinę rutiną anksčiau ar vėliau nutrauks isterijos ar beprotybės protrūkis, bet ir tam iš anksto pasirengta. Man filmas patiko, nes nepaisant sąmoningai režisieriaus pabrėžiamos monotonijos, jame daug juodo humoro ir sarkazmo, ypač kai kareivius aplanko televizijos žurnalistai. Be to, tikrai vykęs aktorių ansamblis – Jake’as Gyllenhaalas, Jamie Foxxas, Peteris Sarsgaardas, Lucas Blackas, Chrisas Cooperis. Mendesas pirmiausia yra teatro režisierius ir jis moka dirbti su aktoriais. Šiuolaikiniame kine tai jau retenybė.

Bet dauguma žiūrovų mėgsta pasakas, kuriose vaidina kino žvaigždės. Aš jas taip pat mėgstu ir visai to nesigėdiju, juolab kad ankstyva rudens tamsa jau savaime skatina ieškoti pasakų. Gerokai primirštą Keviną Costnerį pamatysime dviejuose filmuose: Philo Aldeno Robinsono 1989 m. „Svajonių lauke“ (TV3, šiąnakt, 5 d. 01.25) jis vaidina fermerį, kuris, regis, turi viską, kad galėtų jaustis laimingas. Bet Rėjus nusprendžia įgyvendinti savo svajonę – kukurūzų lauke pastatyti beisbolo stadioną. Bet didelės neįgyvendintos svajonės sugeba priglausti ir didelius nusivylimus... 2005 m.

Mike’o Binderio filme „Pykčio regimybė“ (TV3, 6 d. 13.40) Costneris vaidina buvusią beisbolo žvaigždę Denį. Jis susidraugauja su savo kaimyne Tere (Joan Allen) – vyro palikta žmona ir keturių dukrų motina. Iš pradžių kaimynams patinka kartu išgerti taurelę kitą. Bet draugystė tampa vis artimesnė ir Denis turi paklausti savęs, ar nori, kad jo gyvenime staiga atsirastų net penkios moterys?

Dar viena šio savaitgalio žvaigždė – Tomas Cruise’as. TV3 (6 d. 00.35) parodys vieną ankstyvųjų pripažinimą aktoriui atnešusių filmų – Oliverio Stone’o „Gimęs liepos ketvirtąją“ (1989). Cruise’as jame suvaidino vieną geriausių savo vaidmenų – neįgalų Vietnamo karo veteraną. Deja, prieš porą metų sukurtoje istorinėje Bryano Singerio dramoje „Valkirija“ (TV3, 7 d. 21 val.) Cruise’as palieka gana komišką įspūdį, nors vaidina vieną vokiečių pasipriešinimo didvyrių – pulkininką Clausą von Stauffenbergą. Pulkininkas kartu su draugais rengė nepavykusį pasikėsinimą į Hitlerį ir buvo nubaustas mirties bausme.

Brado Mirmano komedijoje „Nevykėliai vagišiai“ (TV3, 7 d. 23.10) vaidina Gerard’as Depardieu. Jo Danielis yra Paryžiaus įsilaužėlių gaujos smegenų centras ir svajoja apie grandiozinį apiplėšimą. (Dabar juk ne tik seimūnai svajoja tapti garsenybėmis, bet ir vagišiai.) Tačiau šefas liepia jam pavogti Čikagos turtuolių brangenybes. Prancūzai Amerikoje dažnai ką nors supainioja, tad visai nekeista, kad Danielis su sėbrais įsilaužia ne į tą namą. Jo šeimininkas – Čikagos mafijos bosas, kurį vaidina Harvey Keitelis. Kad ir koks būtų filmas, Keitelio ir Depardieu duetas nusipelno dėmesio.

Woody Alleno „Lemiamą tašką“ (TV3, šįvakar, 5 d. 22.50) esu pristatęs jau ne vieną kartą, bet pasakojimas apie ambicingą vaikiną Krisą (Jonathan Rhys Meyers), kuris daro stulbinamą karjerą Londono aukštojoje visuomenėje, man atrodo labai svarbus. Šis, be abejo, labai aleniškas trileris paprastai ir įtikinamai parodo, kaip paskutiniais dešimtmečiais pasikeitė visuomenė ir pasaulis, nors Allenas tarsi tik perfrazuoja garsiąją „Amerikietiškąją tragediją“. Bet kartu ir prieinamai paaiškina, kas dabar yra visuotinai pripažįstamos vertybės. Ir kodėl blogis nesulaukia tradiciško atpildo. Juk šiuolaikinės pinigų kartos neatsirado iš niekur. Jos – tos nematomos chemijos, kurios veikimo mechanizmą rodo Allenas, rezultatas.

LTV (6 d. 18.30) parodys tris jaunos režisierės Giedrės Beinoriūtės trumpo metražo filmus – debiutinį „Mano vienišos draugės“ (1997), ironišką „Egzistenciją“ (1997) ir šiek tiek nostalgišką „Balkoną“ (2008). Pastarajame filme akivaizdus šių dienų trisdešimtmečių noras suprasti, iš kur jie atėjo, kas buvo toji stagnacijoje paskendusi Tarybų Lietuva, kur prabėgo jų vaikystė. Visi trys filmai, man regis, įrodys, kad Beinoriūtė – originali režisierė, turinti, ką pasakyti, mokanti kurti subtilius charakterius ir apdovanota lietuvių kine labai retu humoro jausmu. Todėl nesinorėtų ilgai laukti jos naujo filmo.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.39 (915), 2010-11-05