Šią vasarą teko lankytis gimtojoje dailininko sodyboje, Dačiūnų vienkiemyje (Rokiškio rajone, greta Obelių kaimo). Dabartinė šios unikalios vietos situacija liudija, kad apie Justino Vienožinskio gyvenimą ir kūrybą galėtume žinoti kur kas daugiau, jei ji rūpėtų ne tik sodybos šeimininkams ir grupelei entuziastų ar atsitiktiniams lankytojams.

Šiandien sodyboje šeimininkaujantys inteligentiški ir šviesūs žmonės – dailininko sūnus Vincentas su žmona Aldona – gerai žino, ko reikia, kad ši unikali erdvė išliktų, ir, kiek pajėgia, po truputį dirba šia linkme – tvarko didžiulį medinį pastatą, kruopščiai saugo dailininko kūrinius, fotografijas, maloniai dalinasi prisiminimais. Tačiau prikelti sodybą naujam gyvenimui reikia kur kas didesnių, rimtesnių pajėgų, ir, žinoma, lėšų. Svarbiausia – sodybai jau seniai turėjo būti suteiktas memorialinio Justino Vienožinskio muziejaus statusas, ją turėtų globoti ir saugoti valstybė – sudaryti tinkamas sąlygas kūrinių, fotografijų, dokumentų, asmeninių daiktų ekspozicijai, saugoti seną ir gražų pastatą nuo sunykimo, įdomiai ir patraukliai pasakoti apie dailininko gyvenimą ir kūrybą.

Dalia Ramonienė monografijos įvade rašė, kad Justino Vienožinskio kūrybos palikimas gana stipriai išblaškytas – jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, privatūs asmenys, įvairios įstaigos, institucijos. Galbūt tokia erdvė galėtų tapti tinkama eksponavimo vieta kuriai nors Vienožinskio kūrybos daliai? Juk įprasta, kad ir didelės, ir mažos šalys kruopščiai saugo savo žymiausių žmonių palikimą. Viena, kai turime išlikusį tik mažesnį ar gausesnį menininko kūrybos rinkinį, tačiau visai kas kita, jei dar galime bent akies krašteliu žvilgtelėti ir į kitus jo buvimo pėdsakus – gyvenamąją aplinką, tą terpę, kuri galbūt labai paveikė tam tikrus kūrybos, asmenybės bruožus.

Dačiūnai – nuošalus vienkiemis, kuriame kaip tik ir išliko daug prisiminimų apie Justiną Vienožinskį. Čia praėjo dailininko vaikystė ir jaunystė. Sodyba, apsupta vaizdingos Rokiškio krašto gamtos, tapo svarbiu Vienožinskio kūrybos atspirties tašku. Čia gimė ne tik daugelis žinomų jo peizažų, bet ir Vienožinskių šeimos narių portretai. Dačiūnuose nuolat rinkdavosi gausi Vienožinskių giminė, vienkiemyje gyventa karo ir pokario metais. Senąją, prieškario laikų sodybos kasdienybę, kai ji dar buvo pilna žmonių, kupina gyvybės, liudija ir monografijoje publikuotos fotografijos. Šiandien Dačiūnų aplinka pakitusi, bet ir dabar joje apsilankę, pasivaikščioję po vešlioje žalumoje skendintį kiemą, aplink plytinčias pievas, aiškiai atpažintume tuos pačius vaizdus, rakursus, namo fragmentus.

1948-aisiais Dačiūnus perėmus okupacinei sovietų valdžiai, savininkams teko apleisti sodybą. Tuometinei Žemės ūkio kooperacijos draugijai atiteko ne tik dirbama kadaise stambaus ūkio žemė, bet ir gyvenamieji bei ūkiniai pastatai, statyti dailininko tėvų Vincento ir Liudvikos Vienožinskių. Sovietmečiu didžiuliame mediniame name buvo įrengti atskiri butai, taip suardant visą pastato vidaus erdvių struktūrą. Vincas ir Aldona Vienožinskiai, ilgus metus gyvenę Vilniuje, persikėlė į sodybą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, skubėdami gelbėti šeimos namą nuo sunykimo, atkurti buvusį jo vidaus išplanavimą. Beje, ši vieta tebėra įdomi ne tik dėl čia išlikusių J. Vienožinskio kūrybos, gyvenimo pėdsakų, bet ir kaip gana gerai išsilaikęs XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės inteligentiškos lietuvių sodiečių šeimos gyvenimo paminklas, labai kuklus ir paprastas, be šiuolaikinio kičo apnašų, be tuščių pastangų „nuglaistyti“, išpuošti pastatus ir gyvenamąją aplinką.

Telieka tikėtis, kad į Dačiūnų vienkiemį pagaliau rimtai atkreips dėmesį ne tik vietos valdžia, bet ir centrinės kultūros institucijos. Juolab ateinantys metai – puiki proga pradėti muziejaus kūrimo darbus. Pagaliau graudu, jei Justino Vienožinskio, kuris garsėjo kaip tiesus, atviras, principingas žmogus, spalvinga ir miesčioniškumui nepakanti asmenybė, nuopelnai tebus prisiminti formaliai, „iš reikalo“. Mažai tikėtina, bet gal net patiems sodybos šeimininkams nežinant sodybos tvarkymo planai jau ruošiami? Kol kas dailininko artimųjų rūpesčiui palikta skola Lietuvos dailės istorijai yra jo gimtosios sodybos saugojimas.

„7 meno dienos“ Nr.39 (915), 2010-11-05