Arūnas Gudaitis. Kadras iš videofilmo „Susitikimų vieta“. 2002-2003 m.
„Parašęs knygą, autorius turi mirti. Kad netrukdytų tekstui eiti savo keliu“, - rašė Umberto Eco postilėje „Rožės vardui“. Ši rašytojo išvada man nedavė ramybės skaitant atsiliepimus apie parodą Šiuolaikinio meno centre „Lietuvos dailė 2000-2010“ ir kalbantis su jos kuratorėmis apie jų kūrinio kritiką.
Autorius turi mirti, priminiau sau, dabar skaitytojų eilė. Autorius turi mirti, nes negalima kištis į skaitymo procesą, negalima jo pakreipti sau palankesniu keliu, negalima ištaisyti ar sutrukdyti perskaityti tai, ko neparašei. Kad ir ką galvotų autorius, skaitytojas teisus. Ir vis dėlto kažkas čia ne taip.
Rašyti šį tekstą apie skaitymą paskatino kritikos pyktis. Ne todėl, kad pyktis būtų kokia nors neleistina emocija, bet todėl, kad jis temdo akis. Štai Kęstučio Šapokos recenzija „Kultūros baruose“ (2010, Nr. 10) - čia daug vertinamųjų būdvardžių ir kalbos figūrų („išskydusi kūrinių masė“, „manipuliacijos krumpliaračiai“, „nuvalkiotos užsienio „taktikos“, „brežneviniams laikams būdinga imperatoriška didybė“). Teksto retorika primygtinai man perša neigiamą nuomonę apie parodą, bet paieškojusi argumentų randu tik tai, kad „kažkas joje negerai“. Kas tas kažkas? Iš to, kiek vietos straipsnyje skirta paties ŠMC kritikai, akivaizdu, kad negerai yra institucijos vienvaldystė - ir išorinė (šiuolaikinio meno lauke), ir vidinė (nesikeičiantis direktorius). Negerai ir tai, kad apžvalginėje parodoje institucija dar kartą įtvirtino savo pačios sukurtą menininkų hierarchiją. Kad neįsileido alternatyvos. Tą patį leitmotyvą galima perskaityti ir karštoje Monikos Krikštopaitytės, Laimos Kreivytės ir to paties Šapokos diskusijoje („7 meno dienos“, 2010 10 15), tik čia institucijos kritika gretinama su patriarchalinės kultūros kritika. Tikrai kažkas negerai.
Bet iš kur tiek pykčio? Kai kurias vietas skaitant darosi nejauku. ŠMC ir NDG direktorių, kurie pavadinami „Tėvu“ ir „Motina“, figūros bauginamai iškyla virš esą jų pačių sukurtos „mūsų šiuolaikinės dailės“ peizažo. Menininkai esą valdomi ir užčiaupiami kaip sovietinio totalitarizmo laikais. Paroda pumpuoja ideologiją, prisidengiant neaiškiais ir neįvardytais kokybės kriterijais. Kuratoriai - tik marionetės, kurių rankomis ŠMC manipuliuoja menininkais ir mumis, suvokėjais. Kritikos tekstuose sukurtas įtikinamas grėsmės, viską sutrinančios galios mašinos paveikslas. Jį puikiai iliustruoja kad ir šis ilgokas Kęstučio Šapokos sakinys: „Sakykime, imituodami nuoseklų kilimą nuo piramidės apačios į viršų, ŠMC kuratoriai ir kuratorės dažnai (ne)sąmoningai paklaidina menininkus painiuose psichologiniuose hierarchiniuose žaidimuose-labirintuose, kurių tikslas (bent jau susidaro toks įspūdis) - sujaukti menininko vertybinius prioritetus, išmušti pagrindą iš po kojų, padaryti jį psichologiškai priklausomą (priversti žaisti pagal tam tikras primestas žaidimo taisykles).“ Įspūdingas vaizdas. Bet ar teisingas?
Nesakau, kad nereikia institucinės kritikos, nesakau, kad šiame totalitarizmo paveiksle negalima rasti tiesos, bet ar neperspausta šiek tiek? Ar negalima kai ko perskaityti kitaip? Ir kalbėti ne taip rūsčiai? Štai kad ir, anot Šapokos, „bauginanti“ Lolitos Jablonskienės citata: „Prieš dvidešimt metų joje [šiuolaikinių menininkų bendruomenėje] buvo tarsi dvi stovyklos - senieji ir naujieji. Šiandien gi reikia kalbėti ne apie tai, kuri iš jų nugalėjo - toks klausimas, mano galva, nebetenka prasmės - o apie tai, kas sudaro naują Lietuvos meno lauką.“ Kas baugina kritiką? „Nestokit skersai kelio nugalėtojams,“ - sako jis ir pateikia Svajonės ir Pauliaus Stanikų pavyzdį, kurie „tapo nepageidaujami ŠMC ir pasidarė beveik „nebepastebimi spaudos ir publikos“. Nesiginčysiu su tuo „nepageidaujami“ ir „nebepastebimi“, nes nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet norėčiau kritiko paklausti, kodėl jis Lietuvos šiuolaikinę dailę vis dar nori regėti kaip kovos lauką? Beje, kas kovoja? ŠMC ir Dailininkų sąjunga kaip anais laikais? „Naujieji“ ir „senieji“? ŠMC mėgstami ir nemėgstami menininkai, tikriausiai tie, kurie nepateko į parodą? Hm. Be abejonės, dailės, kaip ir viso pasaulio, judėjimą kursto tarp konkuruojančių grupių kylanti įtampa. Bet tai gerai, ypač kai yra daugybė institucijų ir erdvių, kur tos grupės gali reikštis (o erdvių Lietuvoje tikrai pakanka). Ir jei jau kovoti, tai man priimtinesnis būtų ŠMC kuratoriaus Simono Reeso pasiūlytas priešininkas - kultūros nesuprantantys ir nevertinantys šiuolaikiniai Lietuvos politikai. Parodos kataloge išspausdintame straipsnyje pateikti kultūros biudžeto mažinimo skaičiai mane įtikina labiau nei panieką transliuojantys būdvardžiai ir bauginami įvaizdžiai.
Priešindamasi kovos ir bauginimo retorikai, suprantu, kad parodos, kaip ir kokio nors kito teksto, skaitymas priklauso ne tik nuo to, ką padarė ar ko nepadarė autorius, bet ir nuo skaitytojo nuostatos. Pavyzdžiui, „Institucinės kritikos“ skyriuje eksponuojamą Redo Diržio atsisakymą dalyvauti Vilniaus kultūriniuose renginiuose galima interpretuoti ir kaip kritikos neutralizavimą, ir kaip institucijos autoironiją, o Deimanto Narkevičiaus filmą „Scena“ - ir kaip „abstraktų giluminį nepasitenkinimą“, ir kaip sovietinės kultūros ideologijos kritiką. Kai kurių menininkų - iškilusių dar aname dešimtmetyje ir laimėjusių minėtą „senųjų“ ir „naujųjų“ kovą - dominavimą irgi galima interpretuoti skirtingai. Parodoje aptikus jau kažkelintą Narkevičiaus, Railos ar Laivio kūrinį, galima pasakyti, kad ŠMC garbina savo sukurtus herojus. Bet galima ir sutikti, kad tai - įdomūs kūriniai, įsirašę į kolektyvinę atmintį, kalbantys mūsų laikui. Galima priekaištauti, kad ŠMC autokratiškai atmeta sau, kaip institucijai, svetimus menininkus, bet galima ir teigti, kad paroda nėra beasmenės institucijos kūrinys. Ją suformavo konkretūs jauni, ne ano dešimtmečio kuratoriai (Linara Dovydaitytė, Renata Dubinskaitė, Julija Fomina, Virginija Januškevičiūtė, Valentinas Klimašauskas ir Ūla Tornau), kurie pasirinkdami ar atmesdami rašė savo tekstą. Kad tas tekstas idealiai atitinka hegemoninius institucijos tikslus, dar reikia įrodyti. O parodos struktūra man atrodo ne „amorfiška“ ir „chaotiška“, bet, priešingai, net per daug kietai sukonstruota - man čia maga įnešti šiek tiek netvarkos.
Ironiška tai, kad išskirdami meno kūrybos strategijas ir pagal jas, o ne pagal temas grupuodami menininkus, kuratoriai pasiūlė strategijas ir kritikams. „Institucinę kritiką“ jau aptariau, kita kritikų pasitelkta strategija - „apropriacija“, nes minėtos diskusijos dalyviai „pasisavino“ ir perrašė kataloge išspausdintą Eglės Rindzevičiūtės, Lolitos Jablonskienės ir Kęstučio Kuizino pokalbį, panašiai kaip 1999 m. Raimundas Malašauskas perrašė Alfonso Andriuškevičiaus tekstą „Tapimas savimi“, kurį po to dar kartą perrašė Valentinas Klimašauskas (šios tekstinės apropriacijos irgi išspausdintos kataloge). Rašydama apie apropriaciją ir neišvengiamai vardydama visas tas gerai žinomas pavardes pagalvojau, kad Virginija Januškevičiūtė teisingai susiejo šią strategiją su kanibalizmu, kai „suvalgius stiprų ir gerbiamą varžovą įsisavinama jo galia“.
Galios diskursai ir per didelių įsigalėjimų kritika dabar itin aktualūs. Bet jie užgožia ir taip sunaikina kitas skaitymo galimybes. Pavyzdžiui, kitaip nei mano kolegoms, man parodoje įdomiau buvo „skaityti“ ne „institucinės kritikos“ ir „apropriacijos“, bet „dokumentalumo“, „fikcijų“ ir „bendradarbiavimo“ skyrius. Fikcijų ir dokumentalumo - todėl, kad čia skleidėsi fotografijoje užkoduota realumo iliuzijos ir užmaskuotos manipuliacijos priešprieša. Todėl, kad pasitelkus šias strategijas daugiau kalbama apie dabarties laiką, o ne tik apie meno pasaulį, kaip užsiimant institucine kritika ar apropriacijomis. Ir dar todėl, kad man tiesiog rūpi, kokia fotografija dalyvauja šiuolaikinio meno diskursuose. Tuo tarpu bendradarbiavimo strategijai skirta parodos dalis įdomi tuo, kad piešia visai kitokį, net priešingą šiuolaikinio meno scenos vaizdą nei institucinė kritika.
Institucijos dominavimo grėsmę akcentuojantis požiūris konstruoja hierarchišką pasaulio modelį, pavyzdžiui, minėti kritikai kalbėjo apie piramidines struktūras. Tuo tarpu bendradarbiavimo strategija steigia horizontalius ryšius ir ne kovos lauką, o polilogo erdves. Piramidės galbūt ir egzistuoja, bet kažkur toli ir ne čia. Net menininkas - autorius - tose erdvėse nėra herojus, geriausiu atveju jis ar ji yra taškas, nuo kurio prasideda veiksmas, bet ir tai neaiškus, daugiamatis, išsklidęs po visą kultūros lauką. Institucijų kritikams ŠMC asocijuojasi su totalitariniu valdymu ir nesikeičiančio direktoriaus figūra, o man - su menininkų bendruomenėmis, kuriančiomis pagal savas taisykles gyvenantį pasaulį, ir su šią strategiją nuosekliai realizuojančio buvusio ŠMC kuratoriaus Raimundo Malašausko figūra. Jį galima pamatyti parodoje pristatomose ŠMC TV laidose - iš lengvai bekrypčio ir betikslio bendravimo čia gimsta ne tiesos ir ne materialūs kūriniai, bet naujos gyvenimo situacijos, griežčiausia savikritika ir kritiškiausia autoironija. Niekaip nepaaiškinta ir, regis, su niekuo parodoje nesusijusi 2000 m. vykusio Aurelijos Maknytės ir Raimundo Malašausko pokalbio publikacija kataloge gali tapti raktu į alternatyvų šios parodos skaitymą.
Nes kas gi turi būti rodoma tokioje parodoje kaip „Lietuvos dailė 2000-2010“? Žinoma, tai, kas per tuos dešimt metų sukėlė atgarsį spaudoje, kas įsiminė, kas išreiškia mūsų laiko dvasią. Bet palauk, sakau sau, skaitydama minėtą pokalbį, kurio peripetijose pamažu gimsta Maknytės projektas „ab“ ar „autobiografija“: „Ėmiau galvoti apie suvokimą, supratimą, kitokius panašius dalykus ir pamaniau, kad suprasti savęs turbūt neįmanoma, nes suprasti save reiškia suprasti tikrą ir teisingą save, o tai tikriausiai iš esmės nėra įmanoma, nes aš ir pati nežinau, kas yra tikra ir teisinga aš. Turbūt tai, kas galėtų būti „tikra ir teisinga aš“, ir yra užšifruota, o tai, ką bandau surasti tikro, besiknisdama savyje, tėra tik šifras, kurį bandydama iššifruoti visada klystu, nes nežinau ir negaliu žinoti iššifravimo procedūros“, - rašo Maknytė. „Ilgametės žmogaus pastangos sukonstruoti save kaip vientisą, racionalų individą yra bene pati rimčiausia ir liūdniausia kūryba. Utopijų elegija“, - atsako Malašauskas. Taigi - kas dabar žino, kokia yra mūsų „laiko dvasia“? Koks yra „tikras ir teisingas“ mūsų laiko meno situacijos skaitymas? Nes juk parodos kuravimas irgi yra laiko skaitymas. Vienas iš galimų autobiografinių veiksmų mėginant iššifruoti „tikrą ir teisingą“ save. Įtariu, kad gyvenant savo laike tai neįmanoma. Ginčai dėl to, kas yra tikrasis dabarties menas - utopijų elegija. Todėl tegalima keliauti nuo vieno kūrinio prie kito, skaityti ir sau rašyti tą šeštąjį neparašytą parodos skyrių, kurį kitų ateityje sukonstruos tylus asmeninių interesų nuoseklumas.
Turbūt autorius (ir dabartis) miršta kiekvieną akimirką, kai žinant tikrą ir teisingą jo(s) teksto prasmę, po truputį nyksta kito skaitymo galimybės.
„7 meno dienos“ Nr.38 (914), 2010-10-29
|