Jie abu yra nusikaltėliai, abu užaugo be tėvų, abu priėjo tą ribą, kai nori radikaliai pakeisti gyvenimą. Nusikratyti nusikaltimų naštos ir gyventi, kaip liepia širdis. Abu sutinka moteris, kurios paskatins juos būti geresnius. Tuo panašumai (bei, suprantama, kino klišės) ir baigiasi. Affleckas grįžta prie gangsterių kino tradicijos, kai filmo pabaigoje herojaus sieloje nugali gėris. Bet režisierius ir aktorius (Affleckas pats suvaidino pagrindinį vaidmenį) nesiryžta pasmerkti mirčiai savo personažo ir jo laukia, matyt, labai ilgas atpirkimas. Bartas nemato jokios išeities. Jis kuria filme susinaikinimo odę. Žinoma, lyginti dvi – amerikietišką ir europietišką – nusikaltėlių vaizdavimo tradicijas visada rizikinga. Bet ne visada tas palyginimas bus autorinio europietiško kino naudai. Nepaisant naivumo ir žanro konvencijų diktato, amerikiečių žanrinis kinas paradoksaliai nuolat atsinaujina, prisitaiko prie esamojo laiko. Neapsimetinėsiu, kad „Miestas“ mane sujaudino, sužavėjo ar pagavo – siužetas nuspėjamas nuo pat pradžių. Klausimas tik vienas – susidoros Affleckas su savo personažu ar paliks jį gyvą. Bet užtat atsiranda daug erdvės pasvarstymams apie tai, kas dabar yra žanras.

Pirmiausia, kaip ir anksčiau, tai savotiška šiuolaikinė pasaka. Affleckas neatsitiktinai grįžta į debiutiniame filme „Dingusioji“ rodytą Bostono Čarlstouno kvartalą. Tai tokia užburta vieta, kur karaliauja nusikaltimai ir blogis. Čarlstounas – nusikaltėlių rajonas. Nusikaltimai čia perduodami iš kartos į kartą. Toks yra ir Dagas, kurio tėvas sėdi kalėjime už ginkluotą apiplėšimą. Dagas planuoja bankų apiplėšimus, bet stengiasi išvengti kraujo. Jo geriausias draugas Džemas (Jeremy Rennerį verta įsidėmėti) – visiška priešingybė. Jis sadistas, kraujas ir prievarta Džemiui akivaizdžiai teikia pasitenkinimą.

Vadovaujama Dago keturių plėšikų gauja vykdo gana simboliško Gėlininko (Pete Postlethwaite) nurodymus. Būtent šis įkūnija visišką blogį ir sugedimą, būtent šį pabaisą reikės nugalėti Dagui, kad pagaliau išsilaisvintų iš blogio pinklių.

Virtuoziški apiplėšimai filme yra trys – ant jų laikosi visas „Miesto“ karkasas. Per pirmąjį pačioje filmo pradžioje Dagas pamato banko vadybininkę Kler (Rebecca Hall) ir taip užsimezga šviesioji filmo siužeto linija. Meilė merginai sutvirtina Dago norą mesti nusikalstamą veiklą. Antrasis apiplėšimas pats kinematografiškiausias. Vienuolių kaukes dėvintys plėšikai rodo sumanumo stebuklus, bet šį epizodą užbaigia netikėtas ir dviprasmiškas kadras: gaudynių įkarštyje plėšikai atsiduria akis į akį su policijos automobilyje sėdinčiu policininku. Šis demonstratyviai nusisuka, apsimeta jų nematęs.

Epizodas trumpas, bet įsirėžia į atmintį. Affleckas deda lygybės ženklą tarp policininkų, FTB agentų ir nusikaltėlių. Kiekvienas jų dirba savo darbą ir kiekvienas gali imtis bet ko, kad padarytų jį iki galo.

Policininkai tokie pat agresyvūs kaip ir tie, kuriuos jie gaudo. Jų metodai tokie pat: šantažas, apgaulė. Jono Hammo suvaidintas FTB agentas niekuo nesiskiria nuo Gėlininko – taip pat šantažuoja, išnaudoja žmonių silpnybes. Skirtumas tik vienas – jis yra gėrio pusėje. Ir čia Affleckas leidžia sau šiek tiek suabejoti, kieno pusėje yra gėris. Jis sentimentaliai idealizuoja motinos meilės nepatyrusį Dagą. Rodo jį švelnų, subtilų, protingą, daug protingesnį už policininkus, kurie kažkaip įtartinai greitai nustato visą gaują. Kaip pasakoje, pasaulis apsiverčia aukštyn kojom ir žiūrovai ima „sirgti“ už žavųjį Dagą.

(Vienintelė gyva ir šilta „Forum Cinemas“ salėje spragėsius žiaumojusių žiūrovų reakcija buvo skirta keiksmažodžiams, kuriuos Dagas paliko ant policininko mašinos lango). Trečiasis apiplėšimas jau tampa „filmu filme“ ir, mano galva, pernelyg konvencionalus net tokiam pasakojimui.

„Miesto“ pasaulis kuriamas trileriui būdingomis priemonėmis. Uždaras miesto labirintas, daug tamsos sufleruoja spąstų situaciją. Erdvė dar labiau susispaudžia, kai Affleckas kuria Dago ir Kler scenas. Jis filmuoja personažus tik labai stambiais planais, labiau būdingais Amerikos nepriklausomiesiems, ir jie sustiprina intymumo įspūdį. Gal todėl klausimas, ar įmanoma pakeisti gyvenimą, skamba ne taip banaliai, kaip galėtų skambėti. Būtent šis klausimas perkelia tamsią ir niūrią pasaką apie nusikaltėlius į šiuolaikinių masinių idėjų pasaulį. „Miestas“ netvirtina, jog tam, kad taptum savimi, reikia valgyti, melstis ir mylėti. Bet jis įtikinamai parodo, kad visada galima pasirinkti, kieno pusėje esi – gėrio ar blogio.

„7 meno dienos“ Nr.37 (913), 2010-10-22