Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 37 (913), 2010 spalio 22 d. > Dailė > Tegu eina
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Tegu eina


Lietuvos metalo dailininkų paroda „2010.10.01“


Jurgita Ludavičienė

Share |
Sandra Malaškevičiūtė. „Segė“. Obuolių sėklos, organinis stiklas.
Eimanto Ludavičiaus nuotr.
Tiesą sakant, šiais laikais jau keistokai atrodo „suneštinės“ parodos. Turiu galvoje tiesiog grupines parodas: neturinčias nei temos, nei koncepcijos, ne kuratorines, ne retrospektyvines, ne apžvalgines. Jokias: tiesiog grupė menininkų ėmė ir sunešė darbus į vieną vietą. Paprasčiausiai.

Tokios parodos, kai jos būdavo rengiamos Lietuvos dailininkų sąjungos, o eksponuojamos buvusiuose Parodų rūmuose, gana sąmojingai buvo vadinamos „rudens gėrybių“ ekspozicijomis. Tačiau dabar... dabar, kai koncepcijos sėkmingai keičia kūrinius, o kuratoriai – autorius, rengti tokio tipo parodą regisi kažkaip... tarsi nemodernu. Ir amžinas, tegu irgi nemodernus, klausimas – ką nori mums tuo pasakyti menininkas? – irgi atpuola. Nes menininkai, surengę parodą LDS vitrinoje greta Šiuolaikinio meno centro (taigi „rudeniškų gėrybių“ asociacija čia neatsitiktinė), tenori pasakyti tik vieną dalyką – kad jie yra. Ir kad jie dirba. Ir kad jie leis nemoderniai, bet užtat klasiškai modernistiškai darbams kalbėti patiems už save. Žinoma, tokia pozicija greta ŠMC atrodo įžūliai, tyčia nekonceptuali: kai greta knibžda koncepcijų ir strategijų, smagu negalvoti nieko, išskyrus štai tą vielutę, kurią dar reikės prilituoti, akmenį, kurį būtina pragręžti, ar plokštumą, reikalingą nupurkšti.

 

Kad ir kaip ten būtų, tokia pozicija turi teisę egzistuoti ir būti gerbiama. Nesvarbu, kad apie ją rašyti gerokai sunkiau – kai nerandi koncepcijos ramento, rankos ima grabalioti tuštumą. Tačiau vėlgi, ne menininkų rūpestis, ar kritikams lengva apie juos rašyti. Nesirūpino rašymo lengvumu ir būrys minėtųjų menininkų, kurių darbai spingso pro išplėštus rupaus popieriaus „langus“ buvusio „Humanitas“ knygyno languose. Taigi dabar, dėl šito žavaus jų nerūpestingumo, galvok, žmogus, ką nori – kokį tik nori bendrą vardiklį autoriams, kurie tiesiog sumanė drauge iškabinti savo darbus.

Paprasčiausia būtų įvardinti juos „metalo menininkais“: kai kurie yra būtent tokie ir kitokie niekad nebuvo ir nebus. Birutė Stulgaitė, Laima Kėrienė, Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, Jurgita Erminaitė, Vita Pukštaitė, Ugnė Blažytė, Tadas Deksnys, Indrė Diržienė, Šarūnė Vaitkutė ir Dainius Narkus, Eimantas Ludavičius, Marytė Gurevičienė, Sigitas Virpilaitis, Vytautas Mockaitis, Sandra Malaškevičiūtė – žanro požiūriu visiškai aiškūs autoriai. Devyndarbis Algis Mikutis irgi „metalistų“ draugijai nesvetimas; Mindaugas Kėrys ir Kornelija Gerikaitė iki šiol metalistų bendrijoje nematyti, aiškiai taikosi į būrį. Tačiau šioje kompanijoje mįslingai atrodo Sauliaus Vaitiekūno pano ir R. Mėnulio Katino objektas, jaukdami mano kuklų bandymą grupuoti autorius – nes du pastarieji siaurai specializacijai niekaip nepasiduoda. Bet tiek to, kaip jau sakiau, tai ne autorių, o mano problema – gal jie, pavyzdžiui, ir yra tie „nežinomi arkliukai“, pakišami parodos vientisumui griauti? Tebūnie.

 

Autoriai pristato tai, kas šiuo metu juos labiausiai domina ir jaudina; tai proga pažvelgti į skirtingų menininkų temas ir technikas, problemas ir jų sprendimus. Akivaizdu, kad Eglė Čėjauskaitė-Gintalė ir toliau neria iš sidabro vielos, puošdama savo sidabrines aprangos detales lietais nėriniais ir užsegimais, tesančiais tik iliuzija, bet galbūt kaip tik todėl kuriančiais kažkokio keisto prakilnaus archajiškumo įspūdį – tarsi objektai būtų rasti kasinėjant kokio nors valdovo kapą. Sigitas Virpilaitis gręžiasi atgal į save patį – į auskarų iš kramtomosios gumos ir į „priekūnių“ laikus, demonstruodamas keistų pavidalų auskarus. Tarsi „priekūniai“ virstų „prieausiais“, primenančiais tas sidabrines atliejas, bet jau sukilnintas laiko patinos.

 

Ugnė Blažytė ir Vita Pukštaitė pasinėrusios į emalio subtilybes: piešti Ugnės pavidalai emalio fone, rėžiančios mėlynos ir baltos spalvų žaidimas ir paprastos formos sukuria elegantišką, efektingą rezultatą. Vitos Pukštaitės emalis – priešingai, žemės, žolių ir lapų spalvos, jų fone ryškėja smulkutės augalų šakelės ir šaknelės. Subtilios, akvareliškos plokštelės atrodo tarsi klaviatūra, kuria kažkas grojama, švelniai ir tyliai. Emalis seniai yra tapęs ir mėgstamu Šarūnės Vaitkutės bei Dainiaus Narkaus žaisliuku. Čia kyla klausimai: kaip segės gali būti abstrakčiai poetiškos? Ir ar gali poezija būti abstrakti? Žiūrint į Šarūnės ir Dainiaus seges atrodo, kad gali. Viena prie kitos gulančios emalio vytelės, balkšvos kaip nugriebtas pienas, yra perjuostos plonyčiais aukso siūleliais. Grynoji poezija, kitaip nepavadinsi. Tadas Deksnys, „elegancijos arbitras“, apsiriboja viena sege, kurioje metalas virsta audiniu, o mažutis mėlynas langelis įgyja niekad neturėtos jėgos.

 

Sandra Malaškevičiūtė į permatomus organinio stiklo narvus uždaro obuolio sėklas ir gelstantį lapą, Algis Mikutis žaidžia kontrastu, ant tamsios odos virvučių suverdamas matinio gelsvo dramblio kaulo ir blizgančio sidabro objektus, Mindaugas Kėrys derina tekstilę ir sidabrą, Indrė Diržienė – sidabrą ir papjė mašė „varpelius“, kuriuos veria ant sidabrinio stiebo, nesaikingai kaip pati gamta, kuriai nepaaiškinsi, kiek žiedų gali tilpti ant vieno koto.

 

Greta, kaip kontrastas, – visuomet stipri ir santūri Birutė Stulgaitė, besigręžianti objekto link. Išties, aštrūs ir išgryninti Stulgaitės papuošalai dažnai pasižymi kur kas didesniu monumentalumu nei vargani mūsų skulptūros viešosiose erdvėse bandymai. Sidabro plokštės, besisukančios ir besiveržiančios aukštyn tarsi laiptai, atrodo tarsi skulptūra, monumentali ir drauge dinamiška.

Skulptūriškas ir Eimanto Ludavičiaus pano iš kalstytų plokštelių, „cukrinių avinėlių“ portalo Aušros Vartų gatvėje giminaitis; ir Kornelijos Gerikaitės konvulsiškų „šypsenų“ kolekcija, virš kurios ironiškai kabaliuoja Salvadoro Dali ūsai. Object trouve naudoja R. Mėnulio Katinas, ant metalinio bidono atsainiai užtupdydamas skardinę, o ant jos, žinoma, katino figūrėlę; ir Vytautas Mockaitis, iš ketaus puodo sukurdamas talpą alkoholiui laikyti – tik likerio, vyno ir brendžio derinys atrodo labai jau netinkamas vartoti.

 

Tuo tarpu Saulius Vaitiekūnas, pristatydamas skulptūros ir rastų daiktų derinį – pano „Žalia giria, balta jūra – pergalei Žalgirio mūšyje ir „Nord Stream“ dujotiekio statybos darbų pradžiai“ – ir, kaip dažnai pastaruoju metu, mėgindamas priblokšti komplikuotu ir daugiasluoksniu pavadinimu, perspėja apie artėjančią katastrofą. Jos nuojautą autorius skleidžia senokai ir, deja, dažnai pagrįstai. Kūrinių pavidalais ir formomis, pavadinimais ir masteliais įsiterpia į subtilių juvelyrų būrį tarsi tikras raganosis į stiklinį žvėryną, taip nutiko ir šį kartą. Baltose montažinėse putose skęstančios dujokaukės byloja, kad nieko gero laukti neverta, pergalė Žalgirio mūšyje atrodo kaip karaliaus Pyro pergalė, o dujotiekis išganymo taip pat nežada...

 

Išeitis – tiesiog dirbti, kaip Laima Kėrienė, netikėtai atsigręžusį į praeitį ir sidabre kartojanti lietuvių liaudies verpsčių raštų fragmentus, primenančius nėrinius. Arba tiesiog ramiai konstatuoti buvimo faktą, kaip Jurgita Erminaitė: konceptualus ir santūrus jos laikrodis su keturiais ratukais, dviprasmiškai teigiantis ir kad „laikas eina“, ir „tegu eina, kas eina“, bene geriausiai apibūdina visą parodą. Tegu būna, kas yra: tokia šiuo metu lietuvių metalo meno ir konkrečiai šių autorių kūrybinė situacija. Tuo jie gyvena šią akimirką – ir svarbiausia, kad gyvena, jų kūrybinis laikas eina, o rezultatai raibuliuoja už rupaus popieriaus lakštų.

 

Paroda veikia iki lapkričio 1 d.

Dailininkų sąjungos galeriją-vitriną (Vokiečių g. 2., Vilnius) galima apžiūrėti, kol šviesu.


„7 meno dienos“ Nr.37 (913), 2010-10-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

fdgHqIJuHrqn, 2011-12-01 12:40

Now that's stuble! Great to hear from you.

BGPYymHgTDV, 2011-10-24 03:13

Leairnng a ton from these neat articles.

anonimas, 2010-10-26 14:19

Dailininkų sąjungos galeriją-vitriną (Vokiečių g. 2., Vilnius) galima apžiūrėti bet kokiu paros metu, vitrina puikiai apšviesta!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti