Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Kas įvyko Plokštinėje?


Menininkų grupės „Local to Local“ projektas „Dvina Silo Art Complex“ Militarizmo muziejuje


Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Share |
Andrius Kviliūnas. Kadras iš filmo „Tiesa slypi kažkur anapus“. 2010 m.
Kai lankiausi Plokštinės (Plungės raj.) raketų bazėje pirmą kartą, buvau dar mokinukė. Niūrios, drėgnos, aptrūnijusios patalpos atsidavė netolima, bet jau nepažįstama praeitimi, audrino vaizduotę. Nuolat reikėjo žiūrėti po kojomis. Tada nebūčiau pagalvojusi, kad po šešerių metų raketų bazėje teks apžiūrėti šiuolaikinio meno projektą.


Tarptautinė menininkų grupė „Local to Local“ (nariai Kęstutis Svirnelis, Gabriela Oberkofler, Ilke Yilmaz, Jang-Young Jung, Markus Ambach ir Andreas Geisselhardt) kartu su kviestiniais autoriais svečiais Plokštinėje porai savaičių (spalio 2–16 d.) įkurdino projektą pavadinimu „Dvina Silo Art Complex“. Kasmet grupė pristato po vieną projektą, įgyvendintą vis kito grupės nario gimtojoje šalyje. Jie kūrybai nuolat renkasi periferines zonas ir remiasi įvietinto meno strategijomis. Trijų ankstesnių projektų, įgyvendintų Pietų Korėjoje, Italijoje, Turkijoje dokumentacijos kabėjo galerijoje „Kairė–dešinė“, su kuria menininkai bendradarbiavo rengdami projektą Lietuvoje. O kas įvyko Plokštinėje? Prieš penkiasdešimt metų gražiose Platelių apylinkėse buvo įkurta itin slapta sovietinė balistinių raketų bazė su virš žemės iškilusiais apželdintais kupolais, kur tūnojusios raketos, priklausomai nuo politinės situacijos, galėjo iššauti į Ispaniją, D. Britaniją, Norvegiją, Turkiją ar Vakarų Vokietiją. Aplink buvo įkurtas nedidelis karinis miestelis su įvairiais kareivių kasdieniam gyvenimui pritaikytais pastatais. JAV slaptosioms tarnyboms sužinojus apie bazės egzistavimą, karinis Plokštinės gyvavimo etapas baigėsi. Spygliuota viela aptvertoje vietovėje pasigirdo vaikų klegesys – joje įkurta pionierių stovykla „Žuvėdra“, į ją atvežti po Černobilio katastrofos nukentėję vaikai.

 

„Gamta“ nemėgsta tuštumos. Vietą apleidus pionieriams, į apleistą bazę traukė tūlas plateliškis, sunkiais nepriklausomybės atgavimo laikais norėjęs užsidirbti litą kitą. Prasidėjo spalvotųjų metalų karštinė. Kai kurie nepasibaimino net supjaustyti radioaktyvaus raketinio kurio talpyklas. Daugelis jų nuo radiacijos susirgo onkologinėmis ligomis. Tokį likimą prisiėmusį vietinį personažą visai atsitiktinai pasisekė pakalbinti ir nufilmuoti menininkui Andriui Kviliūnui. Jo ilgas pasakojimas apie nuo radiacijos mirusius bendražygius ir išmanančiojo tonu išsakyti įspėjimai menininkams neiti į raketų bazę, nes ten „mirtis yra“, puikiai iliustruoja Plokštinės mitinį lygmenį. 1995 m. ši istorinė vieta tapo Militarizmo muziejumi, kuris kaip tik šiuo metu yra renovuojamas. Todėl raketų buveinėse meno niekas nekurdino, jis buvo sutelktas netoliese esančiuose kareivinių pastatuose.Pastaraisiais metais rengti parodas ir įvairius projektus apleistuose fabrikuose, gamyklose pasidarė gana įprasta. Šį reiškinį mano kolegė Eglė Juocevičiūtė jau pradėjo kolekcionuoti, pavadinusi prozišku „meilės griuvėsiams“ vardu. Ir vis dėlto, nors „Dvina Silo Art Complex“ irgi apleistoje erdvėje, tai nėra tipiškas „griuvėsių meilės“ pavyzdys. Paprastai šioji būna nelabai suinteresuota vietos kontekstu arba suinteresuota gana atsainiai ir tik „iš reikalo“. Daug svarbesnis abstraktus praeities ir laiko praeinamumo pajautos momentas. Dažnai aptrupėjusio tinko ir kyšančių kabelių skatinami nostalgiški vaizdiniai vaidina reikšmingesnį vaidmenį nei galvojimas apie vietos istorinę patirtį ir faktus. Menininkai pasirenka apleistas industrines vietas ir dėl kažkokio XXI amžiaus romantizmo, ir dėl tokių vietų teikiamos laisvės, dėl įvietinto meno mados, o kartais tik dėl to, kad jose net tradicinė tapyba įgauna naują ir netikėtą atspalvį. Tačiau surengti meno projektą tokioje negatyvioje istorinėje vietoje kaip raketų paleidimo bazė reikia drąsos ir noro patyrinėti, kaip vieta apaugo vietiniais mitais ir istorijomis, nepabijoti susidurti su dar gyvu skausmu ir baimėmis. Toks žingsnis yra beveik tas pats, kas užsimoti įkurdinti menus „Devintajame forte“ ar Kražių skerdynių vietoje. Dėl to vaikštinėjant po apleistus, kažkada prabangius kareivinių pastatus-vaiduoklius (kiauros sienos, apdulkėję plastikiniai sietynai, šešiaaukščiai kareivių gultai, vienišos, žole apaugusios girgždančios karuselės) apėmė jausmas, lyg mindžiotum kapinyno žemę. Net pakelėje pasitikęs Juozo Laivio „Monumentas pasiklydusiam grybautojui“ – bene vienintelis šmaikštus ir paprastas projekto kūrinys – atrodė liūdnas ir bevietis.

 

Nudažydamas skulptūrą ryškiai žaliai menininkas siekė iliustruoti miške pasiklydusio žmogelio patiriamą stresą. Tačiau akinantis spalvos sintetiškumas nesąmoningai skatina asociacijas su radiacijos poveikiu ir primena, kad čia būta Černobilyje nukentėjusių vaikų poilsio centras. Juk radioaktyvūs šiuolaikinių animacinių filmukų herojai beveik visada salotinės spalvos. Savotišką atspalvį kūrinio istorijai suteikia ir faktas, kad skulptūra išskaptuota pagal mažamečio menininko sūnaus piešinį.Šioje vietoje apsistoję ir kūrę menininkai, matyt, jautėsi taip, lyg joje dar klaidžiotų čia gyvenusiųjų šmėklos. Nemaža dalis darbų labiau linkę fiksuoti individo savijautą būnant sistemoje, o ne analizuoti pačią sistemą ar jos griuvimą. Pavyzdžiui, Gabrielos Oberkofler kūrinys – iš mažų pagaliukų sukonstruotas nedidukas namelių kaimelis. Žavingi, trapios konstrukcijos nameliukai, bažnytėlė, patraukus už virvelės pavirsta grėsmingais spąstais, kurie simbolizuoja čia gyvenusių žmonių izoliuotumą ir negalėjimą ištrūkti iš sistemos. Panašią idėją atspindi Justinos Nekrašaitės bei Akvilės Kalinaitės objektų ir garso instaliacija „Kontaktas“, įkurdinta buvusių kareivinių, vėliau vaikų poilsio stovyklos pastate. Subtiliose ant tapetuotų sienų sukabintose lentynėlėse sudėlioti tušti vokai – apriboto čia gyvenusiųjų ryšio su pasauliu simbolis. Pro kolonėles sklindantis trepsėjimo, girgždėjimo ir kitų vaiduokliškų namo garsų įrašas priverčia manyti, kad jie dar gyvena kažkur greta paraleliniame laike. Kitame kambaryje lygiagrečiai pakabinti sovietiniai čiužiniai, ant kurių kažkada miegota, priartina paralelinį laiką beveik iki fizinio jo potyrio. Vienas iš efektingiausiai atrodžiusių darbų – grupės J.A.K. (Jang-Young Jung, Andreas Geisselhardt, Kęstutis Svirnelis) lazerių šviesomis ore ant dūmų suformuota raketa R-12. Ši įkurdinta turbūt labiausiai apleistoje bazės trobelėje, kurios lubose žiojasi skylės. Ilgas rožinis raketos kūnas primena nebrandžią ir žiaurią didžiulės imperijos fantaziją – nugalėti ir pavergti. Šalia tokios ant dūmų „užrašytos“ butaforijos norisi pacituoti Justinos Nekrašaitės bei Akvilės Kalinaitės parinktą ir ant lango užrašytą vaikišką propagandinį eilėraštuką:

 

Į Mėnulį paleista,
Greit nuskriejo raketa,
Ji pakilo virš kalnų,
Debesėlių mėlynų.

Tarp žvaigždelių nepaklydo,
Į Mėnulį ji nuskrido.
Ir Mėnulyje laisva
Plazda mūsų vėliava!

Labai nusisekęs galėjo būti dar vienas J.A.K. darbas – „Laiptai į dangų“. Tai instaliacija iš daug viena su kita galais sukabintų kareiviškų lovų. Jų virtinė kyla į palubę. Darbas byloja apie sovietinį visuomenės niveliacijos modelį ir jos pasikeitimą kapitalistinėmis sąlygomis. Tačiau pritrūkta subtilumo – į dangų kopiančių „Maximos“ maišelių gniutulo greta tikrai nereikėjo. Apie senos sovietinės sistemos-sąjungos pakeitimą nauja (Europos Sąjunga) kalbėjo ir Ilke Yilmaz papjė mašė staltiesėlė „The new Europe all stars“.

Beje, prie įvietinto meno kūrinių prisidėjo ir vietinio nežinomo virėjo paruošta kareiviška košė. Tobulai skani žvarbų ir melancholišką rudenio vakarą girgždančių sūpuoklių fone.



„7 meno dienos“ Nr.37 (913), 2010-10-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

jonas, 2014-01-09 20:45

jerunda rasoma: amerikieciai jau 1961 metais pranese per ,,Amerikos balsa" , kad statomos raketines bazes Plokstinej, Sateikiuose ir Rudaiciuose. Ir koks durniuks sugalvojo, kad raketinis kuras radioaktyvus.

OHxoTHRwXPAejSSMj, 2011-10-23 12:54

As Chiarle Sheen says, this article is “WINNING!”

xl, 2010-10-23 18:35

Geras apie Plokštinę: v e . l t / blog/2009/multimodaliai-leta-eiga/#more-1062

anonimas, 2010-10-22 11:05

Kažkodėl visi apie tą gaidį. Bent kiek nusimanančiam apie kotekstus, tas performansas nebuvo anei kiek įdomus, tai ir rašyt apie jį neverta. O visa kita buvo visai neblogai. Be to, tas ruselis - kviestinis svečias, o ne grupės narys, tad ir vadinti grupę "Loxas to loxas" visai nepritinka

efektingiausia, 2010-10-22 10:30

buvo kai vienas mesininkas ar bonzas ,dvesdamas is bado,gaidziui galva nukirto...................sugolovu ''loxas to loxas'' samburiui dalyvaujant plunksnu pesiojimo procese.......

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti