Operos primadonos Irenos Jasiūnaitės svetainėje rausva langų užuolaida vasariškai tebespalvina rudenėjančią saulę; rausvas šviestuvo gaubtas ir kanapos apklotas vilioja jaukiai priglust, užsimerkt ir pamąstyt, kas gero nutiko šiandien, vakar, prieš dešimt ar gal prieš aštuoniasdešimt metų. Netoliese knygų spinta - joje poetų ir rašytojų dedikuotos knygos. Kiekvienoje minimas jos vardas. Čia ir buvusio vyro, poeto Vytauto Bložės eilių rinkiniai. Tai dviejų talentingų menininkų bendro gyvenimo neblėstantis kraitis.

Virš knygų spintos puikus Irenos Jasiūnaitės portretas - vienas paskutiniųjų dailininkės Danutės Karužaitės darbų. Jasiūnaitės akys... Tokios jos ir buvo - degančios neregėtu mėliu, kaip du brangūs safyrai, melsvais atšvaitais nubarstę baltą kailį, gaubiantį artistės pečius.

Dar viena brangenybė - sausų rožių puokštė. Trisdešimt penkeri metai prabėgo nuo paskutinės „Karmen“ - gėlės sudžiūvo, bet išsaugojo spalvą ir netgi aromatą.

Į gretimą kambarį šeimininkė kviečia ne visus. Čia sienos nukabintos nuotraukomis iš spektaklių, premjerų, gastrolių ir koncertų - tik nedidelė dalis iš 58 Irenos Jasiūnaitės sukurtų vaidmenų. Greta partneriai - V. Noreika, V. Adamkevičius, G. Otsas, J. Fisheris, N. Herlea, V. Dzeani, N. Rossi-Lemeni, M. Jankulescu... Jose įamžintos įkvėpimu švytinčios akimirkos, kurių artistas, kartą patyręs, nepaliaus ilgėjęsis.

Tarp scenos nuotraukų - Marijos paveikslas, brangi relikvija iš gimtojo Rokiškio. „Kryžiuku“ siuvinėtas jo drobinis apvadas vietomis sudūlėjęs. Nenuostabu: jam daugiau nei šimtas metų, dėl to jis dar tikresnis. Aukštoje spintelėje - laiškai, laiškeliai, rašteliai, atvirlaiškiai, telegramos ir visi dienoraščiai. Ponia Irena meiliai ranka perbraukia dureles; jos akyse atsiranda džiugios kibirkštėlės, o balsas prisipildo vyliaus.

„Kai atsisveikinau su teatru, apniko liūdnos mintys, grimzdau į melancholiją. Su Blože jau buvom išsiskyrę. Gelbėjo vasaros Labanore, o žiemą tvarkiau archyvą. Išmokau būti viena.“

Ponia Irena rodo į didžiulį šiekštą, įsikūrusį ant palangės:

- Manot, čia tik šiekštas? Štai liemuo, rankos, galva. Matot? Tik karūnos trūksta. Čia - Žilvinas, žmogus-žaltys. Jį spiningu Labanore ištraukiau iš ežero. Ir tą pačią sekundę žinojau, kam dovanosiu. Jau ir užrašiau, tik vis abejoju, ar supras. Štai jau beveik dvidešimt metų abejoju, užtat niekam nesakau.

(Esu beveik tikra, kam bus įteiktas Žilvinas, bet tylomis prisijungiu prie sąmokslo.)

Grįžus į svetainę mūsų laukia kvapni arbata. Rankoje laikau sidabrinį šaukštelį - jam taip pat ne mažiau kaip šimtas metų. Ponia Irena siūlo pyragaitį, itin gardus esąs. Tuoj tiesia ir persiką - labai tonizuoja.

I. J.: Maistui esu išranki.

G. K.: Profesorės Eugenijos Šimkūnaitės priesakai?

I. J.: Ne, viskas iš namų. Mamytė didelių mokslų neišėjo, buvo „poniška“ šeimininkė ir labai skaniai gamino. Kad ir namie, visuomet padoriai apsirengdavo. Turėjo kiaurai matančias akis - kaip pasakys, taip ir nutinka. Tėvelis - finansininkas, vienu metu banko direktoriumi buvo. Tėvelį labai mylėjau, abi su sesute Nijole jautėme jo šilumą ir globą. Buvo lyriškas, poetiškos natūros. Galėjo būti rašytojas: kokie iškalbingi jo laiškai! Iš jo įgijau pasitikėjimo, nuolat jutau jo užnugarį. Vėliau, kai paaugau ir ėmiau dairytis į vyriškius, Tėvelio įvaizdis dažnai sustabdydavo - vis būdavo nepanašus į Tėvelį tas mano naujas gerbėjas... Tėvelis mirė nesulaukęs Nepriklausomybės. Būtų labai džiaugęsis - juk iškalėjo Mordovijoje šešerius metus. Įskundė kažkas. O kai mirė Mamytė, neturėjau už ką palaidot. Užstačiau brangenybes, pasiskolinau - „biedniokė“ pensininkė buvau, tris šimtus tegaudavau. Sesuo Nijolė irgi per anksti mirė, likau viena. Štai ant sienos jų fotografijos: jie manęs laukia, kai būnu išėjusi. Ir Kūčias valgom drauge, ant stalo jiems uždegu žvakutes.

G. K.: Skaičiau Jūratės Vyliūtės knygą apie Jus. Didelė vertybė, kad buvot tokia atvira!

I. J.: Ką slėpt? Man negėda. Gerbėjų turėjau daug, ir visus išvardijau. Ot, įsimyliu, - ir amen. Mano gyvenimas pilnas netikėtumų, žaismės ir audrų, pilnas ugnies. Nežinau, kam dar likimas bus tiek atseikėjęs. Jei viską nuslėpčiau, tai šventąja nusiduočiau - kas tuomet patikės. Imkit dar persiką.

G. K.: Ar užkalbėtas?

I. J.: Ne, dirbtinai neužkalbinėju, tik kitam perteikiu tai, kas vėliau į gera išeina. Mano Mamytė buvo labai ypatinga: jei tik Tėvelis „į šoną“ pasidairo, ji tyli, rodos, ir nepyksta, bet Tėvelis kažkodėl tuoj ima ir suserga...

G. K.: Kada patikėjot, kad būsit didelė artistė?

I. J.: Kai padainavau „Karmen“ su Kipru. Kokią tas žmogus turėjo įtaigą! Žodžiais neapsakysi. Jaučiausi kaip šalia vulkano. Iš Kipro gavau neįkainojamą tikrumo supratimą. Apie Kiprą nederėtų sakyti: atliko, vaidino, padainavo. Kipras scenoje tiesiog gyveno savo personažo gyvenimą. Labai mėgau režisierių Juozą Grybauską, jis mane įkvėpdavo. Dirigentas Rimas Geniušas buvo griežtas repeticijose, bet scenoje su juo ramu. Ypač mylėjo solistus Vytautas Viržonis, tiesiog aukodavosi dėl jų.

G. K.: Ką sušnibždėdavot, mesdama rožę į Chosė?

I. J.: Nieko. Bučiavau rožę ir girdėjau likimo perspėjimą: „Bėk - pro jį nepraeisi.“ Ir gyvenime tikiu likimu. Jis kaip šešėlis, kaip draugas, antrininkas - visuomet šalia. Už gera geru atlygina, už bloga - baudžia. Prieš likimą šiauštis nevalia.

G. K.: Jūsų gerbėjai - poetai ir rašytojai. Jie siuntė Jums gėles, skyrė eiles, skambino, rašė laiškus, telegramas, džiaugėsi galėdami Jus, skendinčią gėlėse, namo parvežt...

I. J.: Poeziją labai mėgstu. Gal jie pajusdavo? Gal tapatino mano vaidmenis su manim, siekė kaip kokios Mėlynosios Paukštės. Tik nė vienam nepavyko.

G. K.: O Vytautas Bložė?

I. J.: Taip, tik Bložę sutikusi patyriau visai nepažintą jausmą. Tąsyk sėdėjome vyriausybiniame priėmime vienas priešais kitą. Būčiau ir nepastebėjusi - pilkas gi kaip žvirblis. O jis žiūri ir akių nenuleidžia. Paskui atsistojo, nuėjo prie fortepijono ir ėmė skambinti šlagerius - labai profesionaliai, su nepaprastu temperamentu. Pasiekė slapčiausias dvasios gelmes. Užsidegiau, susižavėjau. „Likimas“, - nutvilkė mintis. Bložė užbūrė švelnumu, patraukė be jokios jėgos - buvau geidžiama, mylima. Ir pati mylėjau. Visa, kas anksčiau - tik įsimylėjimai. Kai susituokėm su Blože, patekau į poetų ir rašytojų ratą: Mieželaitis, Marcinkevičius, Baltakis, Maldonis, Širvys, Geda. Visi garsūs, jauni, šiek tiek keistuoliai, ne šioj žemėj gyvenantys.

G. K.: Ar paklausėt, kaip eilėraštis „pasirašo“?

I. J.: Ne, likau nesužinojus. Tik, būdavo, Bložei papasakoju lyg ir kokį nieką, o jis man - brūkšt eilėraštį po kelių minučių.

G. K.: Apie ką kalbėdavotės su tais keistuoliais poetais?

I. J.: Turėjau ką kalbėtis! Pasinerdavau kažkur į gelmes, apimdavo pakylėjimas; atsiverdavo man nepažįstamos erdvės. Koks kūrybingas laikas tuomet buvo, kiek daug laimingų dienų! Kai pragyvenę šešiolika metų išsiskyrėm, patyriau didelį smūgį. Nusivyliau meile, nusivyliau vyrais, nusivyliau savim. Dabar kartais pagalvoju - gal du ryškūs menininkai niekad po vienu stogu nesutelpa? Kuris nors turi aukotis. Būdavo, parėjusi po spektaklio nusiaunu batelius ir pirštų galais einu per kambarį - Bložė rašo! O kai jis išvažiuoja, šoku, dainuoju, repetuoju - laiminga, kad niekam netrukdau. Vytautas matė, kad man teatras - viskas. Milijoną duok, operos į nieką nekeisčiau - tokia esu, man etiketės neprilipdysi.

G. K.: Dabar galėtumėt dvasios draugą turėti.

I. J.: Ne. Visus dvasios ir širdies turtus, visas aistras Bložei išklojau. O už pusę kainos man nereikia. Tokia esu. Nueinu į teatrą - kai vaidina vienas žmogus, tuoj atjaunėju penkiasdešimt metų...

G. K.: Juozapaitis!

I. J.: Taip. Koks jis Don Žuanas!

Ponia Irena pamini dar keletą dainininkų, kuriais žavisi: vieno balsas pasaulinis, kitas - labai stiprios prigimties. Viena solistė - unikali, kita nepaprastai daug pasako meistriškumu ir širdimi. Nevengia ir papeikti: „Negaliu ilgai klausytis - viskas vienoda kaip pagal iškarpą.“ Arba: „Dainavo viską, o tiko tik vienam vieninteliam vaidmeniui.“

G. K.: Kaip atskiriate talentą?

I. J.: Dievas man davė pajutimą, kuris nemeluoja. Tai - vidaus pasaulio klausa. Ne visi atskiria pelus nuo grūdų. Būna, kad ir dirigentai, ir režisieriai neatskiria. Jei dar ir solistai netalentingi - amen, spektaklio nėr. Karmen yra mylimiausias mano vaidmuo. Šimtąkart dainavau, šimtąkart mylėjau, šimtąkart miriau. Karmen nesuvaidinsi - arba esi, arba nesi. Riba - kaip peilio ašmenys. Jei gaivalo savy neturi, koncepcijos negelbės. Bus arba vulgaru, arba „be druskos“.

G. K.: Kur Jūs bepasirodytumėt, spindit kaip žvaigždė. Kur išmokot save pateikti?

I. J.: Iš prigimties nenorėjau būti pilka, ėmiau pavyzdį iš Mamytės. Teatre dairiausi į Zaniauskaitę, Jovaišaitę, Petraškevičiūtę. Artistai buvo kaip ir aukštesnio luomo. Opera - aukščiausias menas, juk ir bilietai visam pasauly brangiausi. Privalau būti elegantiška.

G. K.: Išduokit paslaptį: visi Jus mėgsta ir myli, ir teatro intrigos Jus aplenkdavo. Tarsi nė su kuo nesusipykot?

I. J.: Buvo visko: pavydo, apkalbų ir kenkimo. Tuomet pagalvodavau - jei tai neteisybė, tuomet Dievas atlygins. O ir laiko pyktis neturėjau - tai nauja meilė, tai nauja premjera...

G. K.: Ar kokį gimtadienį šventėt su grauduliu?

I. J.: Nė karto. Džiaugiuos šia diena ir laukiu rytojaus. Pabudusi nuvaikau liūdnas mintis ir būnu pati laimingiausia, kad šiandien esu.

Ilgiausių metų, mylima Irena Jasiūnaite!

„7 meno dienos“ Nr.36 (912), 2010-10-15