Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
LAISVOJI TRIBŪNA

Apie normalybę, tėvus ir teroristus


Pokalbis pagal parodos „Lietuvos dailė 2000-2010: dešimt metų“ katalogo tekstą „Apie post-posovietinį meną, menininkus ir žiūrovus“


OSFL projektai

Share |
Jurga Barilaitė. Kadrai iš videoperformanso „Būtinoji gintis“. 2001 m.

 

Monika Krikštopaitytė: Norėčiau pradėti mūsų pokalbį vienu kasdienio gyvenimo pastebėjimu. Gaminu vakarienę savo namuose Dubajuje, fone BBC televizijos vakaro žinios (tikras atsitikimas). Staiga girdžiu: „Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas po apkaltos proceso nušalintas. Toks atvejis Europos šalyse yra pirmas.“ Mano kambario draugės klausia: „Monika, tai šita tavo šalis?“. Bandžiau jas įtikinti, kad tai nėra normalu, retai pasitaiko. Tačiau jos tik mandagiai linkčiojo. Dabar didžiuojuosi, kad mūsų prezidentė yra moteris. Be abejo, svarbiausia tai, kad ji - savo srities specialistė ir kelia pasitikėjimą. Mano supratimu, šie du pavyzdžiai rodo, kad Lietuvai būdingas tam tikras svingo elementas tarp kraštutinumų. Kažką panašaus jaučiu ir galvodama apie Šiuolaikinio meno centro veiklą - tai tampa savos chebrytės klubeliu, tai rodo Redą Diržį, tai vėl - siunčia tos chebrytės atstovą Darių Mikšį į Venecijos bienalę... Ar sutiktumėte, kad „normalybė“ gali būti tinkamas terminas nusakyti pastarojo dešimtmečio šiuolaikinio meno Lietuvoje modus vivendi?

 

Kęstutis Šapoka: Norėjau visa tai tiesiog stebėti iš šalies, per saugų ir patogų atstumą ir nekvaršinti sau galvos visomis tomis peripetijomis, bet, Monika, vis tiek sugebėjai išprovokuoti, įvelti.

 

Sakai, siunčia savo chebrytės atstovą... Puiku. Tegul žmogus nuvažiuoja į Veneciją, pamatys kanalus, gondolas. Nors Darius Mikšys - tai tik vardas ir pavardė, fikcija - Raimundo Malašausko kartu su Valentinu Klimašausku (pasiskolinu sparnuotą frazę) išperstas „debesėlis“ (neabejoju, kad jam bus sukurtas labai solidus institucinis, „bienalinis“ apvalkalas).

 

Manau, kad mes dar esame per šūvio atstumą nuo normalybės. Kita vertus, juokinga (nors iš tiesų visai nejuokinga), kad ŠMC nuoširdžiai tiki esąs „kokybės filtras“ ir tiesiog „atsijoja pelus nuo grūdų“. Aišku, čia tik mums atrodo, kad yra kažkokios chebrytės, kad proteguojamas savas ratelis. Iš tiesų, kaip skaičiau kažkuriame iš solidžių ŠMC leidinių, ši institucija yra taip toli pažengusi ir taip aplenkusi provincialų Lietuvos laiką, kad mes tiesiog dar neperprantame jų švietėjiškos veiklos užmojų ir vertės. Tai gali būti ir tiesa.

 

Laima Kreivytė: Keistas klausimas. Toji „normalybė“, matyt, visuomet yra tik siekiamybė. Tiesiog „normalumo“ diskursas iš kultūrinės ir socialinės srities persikėlė į politikos ir seksualumo. Dešimtojo dešimtmečio „norma“ buvo siekiamybė, o 2000-2010 m. kalbama apie nukrypimus nuo normos. Tačiau bet koks ryškesnis „nenormalumas“ tampa cenzūros objektu.

 

ŠMC dešimtmečio parodoje eksponuojamos Akvilės Anglickaitės ir Ugniaus Gelgudos fotografijos, kurias cenzūravo valstybinės ir kultūrinės įstaigos. Tačiau čia nėra Artūro Railos darbo „Mes arba niekas“, kurį cenzūravo ŠMC. Menas prasideda ten, kur baigiasi normos. Didžioji šiuolaikinio meno produkcijos dalis yra nenormali, nes trina fantazijos ir realybės, radikalumo ir nelegalumo ribas. Pridurčiau štai ką - šiuolaikinis menas Lietuvoje tebėra marginalija kultūros politikos, finansavimo ir visuomenės dalyvavimo jame požiūriais. O ŠMC eksponuojamas institucinis praėjusio dešimtmečio dailės variantas yra net per daug oficialus, paliekantis už skliaustų su centro veikla ir veikėjais nesusijusias marginalijas.

 

M. K.: Mano akimis, parodos kuratorės ir kuratorius gana sėkmingai išskyrė svarbiausias, šiuolaikinio meno kūrybai būdingas dešimtmečio strategijas: apropriacija, bendradarbiavimas, dokumentalumas, fikcijos (ypač tai aktualu pačiam ŠMC), institucinė kritika. Tačiau po strategijų skėčiais atsiradę ir neatsiradę menininkai ir kūriniai gali kelti diskusijas. Džiaugiausi atradusi pagaliau beveik deramai pristatytą Kostą Bogdaną apropriacijų skiltyje, tačiau bendradarbiavimo dalis, regis, skirta labiausiai pačiam ŠMC. Nieko keisto, juk Kęstutis Kuizinas (ŠMC direktorius) kažkieno bloge perskaitė, kad kažkas pasiilgo ŠMC... O jums ar nieko nepritrūko ekspozicijoje?

 

L. K.: Trūkumus reikia ne vardyti, o pildyti. Tiesiogiai arba alternatyviu būdu. Nėra parodos be trūkumų, ypač kai reikia sutalpinti dešimtmetį meno į vis mažėjančias ŠMC erdves. Kiekvienam sutiktam šioje parodoje kažko trūksta - net patiems jos rengėjams. Filosofiškai žvelgiant, žmogaus gyvenimas suręstas iš trūkumų - stokos ir geismo, kaip pasakytų Arūnas Sverdiolas. Gal tos kupiūruotos vietos ir yra įdomiausios? Anoniminėje katalogo įžangoje pareiškiama, kad šios parodos tikslas nėra „žiūrovui pateikti kiek įmanoma išsamesnį pastarųjų dešimties metų vietinio meno raidos vaizdą“. Kuratoriai turi teisę pasirinkti jiems aktualius metodus ir probleminius aspektus. Parodos rengimo ir interpretavimo būdų yra begalės, tačiau dešimtmečio parodos (kaip kokios tarybinio meno dekados) neišvengiamai atsiduria istorijos (per)rašymo ir apžvalginių parodų kontekste. Tai aiškiai pasako pavadinimas „Lietuvos dailė 2000-2010“. Taigi formuluojant koncepcijas ir darant atranką subjektyvios įžvalgos turėtų sinchronizuotis su „laiko dvasia“ - ne tik ta, kokią jutau aš, bet ir ta, kurią fiksavo spauda, knygos, diskusijos. Man keista, kad šioje parodoje nėra Jurgos Barilaitės - vienos įdomiausių tapybos, videomeno, kūno ir garso ribas tyrinėjančių menininkių, kurios darbai tapo įvykiais, apie kuriuos rašė svarbiausi kultūros leidiniai ir analizavo įtakingiausi kritikai. Alfonsas Andriuškevičius, apdradarbiavimas, dokumentalumas, fikcijos (ypač tai aktualu pačiam ŠMC), institucinė kritika. Tačiau po strategijų skėčiais atsiradę ir neatsiradę menininkai ir kūriniai gali kelti diskusijas. Džiaugiausi atradusi pagaliau beveik deramai pristatytą Kostą Bogdaną apropriacijų skiltyje, tačiau bendradarbiavimo dalis, regis, skirta labiausiai pačiam ŠMC. Nieko keisto, juk Kęstutis Kuizinas (ŠMC direktorius) kažkieno bloge perskaitė, kad kažkas pasiilgo ŠMC... O jums ar nieko nepritrūko ekspozicijoje?

 

L. K.: Trūkumus reikia ne vardyti, o pildyti. Tiesiogiai arba alternatyviu būdu. Nėra parodos be trūkumų, ypač kai reikia sutalpinti dešimtmetį meno į vis mažėjančias ŠMC erdves. Kiekvienam sutiktam šioje parodoje kažko trūksta - net patiems jos rengėjams. Filosofiškai žvelgiant, žmogaus gyvenimas suręstas iš trūkumų - stokos ir geismo, kaip pasakytų Arūnas Sverdiolas. Gal tos kupiūruotos vietos ir yra įdomiausios? Anoniminėje katalogo įžangoje pareiškiama, kad šios parodos tikslas nėra „žiūrovui pateikti kiek įmanoma išsamesnį pastarųjų dešimties metų vietinio meno raidos vaizdą“. Kuratoriai turi teisę pasirinkti jiems aktualius metodus ir probleminius aspektus. Parodos rengimo ir interpretavimo būdų yra begalės, tačiau dešimtmečio parodos (kaip kokios tarybinio meno dekados) neišvengiamai atsiduria istorijos (per)rašymo ir apžvalginių parodų kontekste. Tai aiškiai pasako pavadinimas „Lietuvos dailė 2000-2010“. Taigi formuluojant koncepcijas ir darant atranką subjektyvios įžvalgos turėtų sinchronizuotis su „laiko dvasia“ - ne tik ta, kokią jutau aš, bet ir ta, kurią fiksavo spauda, knygos, diskusijos. Man keista, kad šioje parodoje nėra Jurgos Barilaitės - vienos įdomiausių tapybos, videomeno, kūno ir garso ribas tyrinėjančių menininkių, kurios darbai tapo įvykiais, apie kuriuos rašė svarbiausi kultūros leidiniai ir analizavo įtakingiausi kritikai. Alfonsas Andriuškevičius, aptardamas tapybos trienalę, rašo tik apie Barilaitės darbą „Būtinoji gintis“. Perrašo savo ankstesnį tekstą, skirtą R.P. Vaitiekūnui. Barilaitės boksas nokautuoja lietuvišką tapybos tradiciją. Bet ne tik. Man regis, kai kurie autoriai nepateko tiesiog dėl senoviško jų darbų skirstymo į „tapybinius“, „tekstilinius“ ar „grafinius“, užuot akcentavus menines strategijas (su Bojana Pejič suskaičiavome 11 kūrinių, kur naudojamas boksas) etc.

 

M. K.: Įdomi pasirodė parodos skiltis „Institucinė kritika“, bet joje surinkti kūriniai, kurie kritikuoja tas kitas institucijas. Tai suteikė progą net „Cooltūristėms“ pakliūti į dešimtmečio rėmą, nes kritikavo kitur ir kitką. Kaip Dievą myliu, galėčiau pripildyti ištisą salę kūrinių, tiesiogiai ar netiesiogiai kritikavusių ŠMC veiklą. Juolab kad yra net suformuluotas kiek pavėluotas siekis - atsikratyti monopolisto vaidmens. Ekspozicijoje radau tik Juozo Laivio darbelį (vis rodomą, matyt, todėl nuspręsta, kad jis nepakeičiamas) apie egzaltuotą Parodų rūmų (anksčiau taip vadinosi ŠMC) šlovinimą. Geriau būtų parodę jo nuotrauką „Kestučio Kuizino plaukas“, Redo Diržio „Užpildo manifestą“. Būtų labai tikęs ir kūrinys „Alma Skersytė Nacionalinėje dailės galerijoje“ - juk Lolita Jablonskienė kataloge kalba beveik vien apie NDG (naują institucionalizavimosi svajonių objektą). Deimantas Narkevičius, žinoma, yra neatskiriama ŠMC kūno koja, nes pats save vis kuravo į visas įmanomas parodas, bet ar jo filmas „Scena“ yra kritika, abejoju. Manau, tai kaip visuomet yra kažkas „daugiau“, tiksliau, abstraktus giluminis nepasitenkinimas, o paprastai sakant - mizantropija.

 

K. Š.: Deimanats Narkevičius yra mūsų laikų Vincas Dilka. Na, jei ne Dilka, tai bent Gediminas Jokūbonis. Reikia - padarys Leniną, reikia - Maironį, papūs vėjas kita kryptimi - padarys Hitlerį ar Lukašenką.

 

Tokius žmones, kurie vadovaujasi vieninteliu principu - būti „viršūnėje“ - net savotiškai gerbiu. Dvaro dailininkai visais laikais buvo gerbiami, vertinami ir skatinami.

 

Sunku ką nors pasakyti apie tą ekspoziciją. Daug kas, pasirodo, priklauso ne tik nuo paties kūrinio, bet ir nuo nusiteikimo jo atžvilgiu. Kai kuriuos parodos kūrinius anksčiau „kontempliavau“ su didžia pagarba ir net šiokiu tokiu pavydu, kai dar naiviai tikėjau ŠMC propaganda, kad viskas, kas tenai rodoma - kažkas nepaprasta ir reikšminga, o dabar, išsisklaidžius miglai, į kai kuriuos kūrinius žiūriu visai kitomis akimis. Nemažai jų nuobodūs todėl, kad per praėjusį (dvi)dešimtmetį buvo stumiama ir dalis niekalo, kaip ir bet kurioje kitoje galerijoje. Aišku, tai yra normalus eksperimentavimo procesas, didelėse parodose visko būna.

 

Kita vertus, daugelis kūrinių kaip tik įdomūs, nes užstrigę savo kontekste, savo laike ar konkrečiame projekte. Tai, kas prieš 8 ar net 5 metų atrodė labai „aktualu“, šiandien lėkšta. Atitinkamai kai kas, į ką anksčiau beveik neatkreipiau dėmesio, parodoje atsikleidžia netikėtai gaiviai. Man atrodo, kad autorių turėjo būti jei ne dvigubai daugiau, tai bent jau trečdaliu... Štai ir pagavau pats save - aišku, sakome, kad autorių turėjo būti daug daugiau, bet tai irgi tų pačių Soroso ŠMC, ŠMC sėkmingos ilgametės propagandos rezultatas, kai instituciją suvokiame tarsi kokią dievybę.

 

Nors, mano manymu, nepatenkinti monopoliu ir protegavimo politika, turėtume klausimą apversti aukštyn kojomis - kodėl šioje parodoje dalyvauja tiek daug dailinink(i)ų? Kodėl jie ir jos nebėga iš šio autoritariško simuliakro, kuriame iš esmės dauguma yra surinkti kaip fonas keliems ŠMC favoritams? Todėl tegalime konstatuoti, kad ŠMC - viskas tvarkoje. Dailininkai noriai dalyvauja šioje institucijos surengtoje apžvalgoje ir panašu, kad visi patenkinti. Tai aš ir sakau - normali paroda ir normali savo funkcijas atliekanti institucija. Na, nepakvietė keleto nemėgstamų dailininkų, na ir kas? Juk visi mes, kurie nors kartą kokią parodėlę esame organizavę, elgiamės panašiai.

 

M. K.: Kalbant apie institucinę kritiką, eilinį kartą žaviuosi Erikos Grigoravičienės įžvalgumu ir gebėjimu tiksliai išreikšti mintis parodos kataloge. Tačiau, man atrodo, net ji pakliuvo į kalbos spąstus, kaip ir lyčių teoretikai kankinasi patriarchalinės kalbos pinklėse. Kritikuodama, analizuodama institucijas, jų pasiekimus ir nesėkmes, menotyrininkė operuoja bendrinėmis sąvokomis, tarsi institucija (meno centras, galerija) yra gyvu turiniu neužpildyta abstrakcija. Pavyzdžiui, sako, kad atsirado nauji žaidėjai - galerija „Vartai“, „Tulips&Roses“, „IBID.projects“. O aš sakyčiau, atsirado nauji nepriklausomi įdomūs kuratoriai, kurie surengė gerų parodų galerijoje „Vartai“, „Kairė-dešinė“, Kauno Architektų sąjungos galerijoje, Jono Meko vizualiųjų menų centre ir taip toliau. Tai kuratoriai ištraukia gerus menininkus, sugalvoja koncepcijas, numato tolesnės raidos gaires, o galerijos naudojasi jų simboliniu kapitalu. Čia kaip rašytojas ir leidykla. Be gerų rašytojų leidykla - joks žaidėjas.

 

K. Š.: Man atrodo, kad Erika Grigoravičienė nepakliuvo į jokius spąstus. Tiesiog susidarė įspūdis, kad tai, apie ką ji rašo šiame straipsnyje (ypač apie jaunesnės kartos kontekstą), jai yra visiškai neįdomu ir svetima. Jai aktuali ta pirmoji, „revoliucinė“ karta, jos dailė, pasaulėžiūra ir tos pačios kartos dailėtyrininikių sukurta biurokratinė, institucinė sistema. Bėda ta, kad dailėtyrininkė, taikliai pastebėjusi savotišką „semantinį uždarumą hiperteksto sąlygomis“, šią kelių „getų“ savybę apibendrino ir lengvabūdiškai priskyrė visai kartai, kurios nemaža dalis atstovauja „hipertekstui“ (nomenklatūrininkų stovyklai).

 

Be to, atstovaudama galios, isteblišmento pozicijas, vargu ar yra pajėgi perprasti tai, kokiomis sąlygomis ir kodėl formavosi kai kurių jaunesniųjų uždarumas, kaip mąsto „marginalai“ (tam tikri, tarkim, paraštiniai „getai“) ir kokios yra visos tokios susmulkėjusios, dailėtyrininkės akimis, paviršutiniškos jaunesnės kartos retorikos priežastys, subtilybės.

 

Todėl Erika Grigoravičienė kalba apie kažkokį „nepilnavertiškumo kompleksą“, visokius mistinius dalykus. Na, jei ir galėtume kalbėti apie kokį nors nepilnavertiškumo kompleksą, tai, mano subjektyvia nuomone, nebent apie ŠMC nepilnavertiškumo kompleksą. Esu rašęs, kad oficialusis diskursas (ŠMC ir ŠDIC, mutavęs dar ir į NDG) pastarąjį dešimtmetį rūpinosi savo (galios) pozicijų stiprinimu, nesidomėdamas, kas vyksta aplinkui (kalbu apie Vilnių ir kitus regionus). Tačiau ir šios minties Grigoravičienė, deja, taip pat nesuprato. Jai pasirodė, tarsi būtų priekaištaujama, išreiškiamos kažkokios „nuoskaudos“. Tačiau iš tiesų viso labo buvo išreikšta užuojauta ŠMC ir NDG. Nes oficialusis diskursas, pastarąjį dešimtmetį rūpindamasis savo didybės manijos puoselėjimu, nepastebėjo, kaip tam tikru metu (maždaug nuo 2005-2007 m.) svarstyklės pradėjo lygintis ir net krypti į kitą pusę - „paraštėse“ ėmė virti įdomesni, originalesni, paprasčiau sakant, gyvesni meniniai reiškiniai nei amžiną progresą simuliuojančiose ŠMC erdvėse.

 

Ir man tiesiog nuoširdžiai gaila ŠMC, pastaruosius keletą metų jau, galima sakyti, pralaiminčio toms „paraštėms“. Ir jei ŠMC nesiims radikalių priemonių (sakykime, nepakeis 90 procentų komandos kartu su direktoriumi ir jo pavaduotojais), tai ir toliau kosminiu greičiu morališkai devalvuosis, skęs savo pačių biurokratinėje pelkėje.

 

M. K.: Dar kalbant apie naujų meno lauko „žaidėjų“ trūkumą - žavu ir adekvatu, kad įžanginiame, apibendrinančiame pokalbyje parodos kataloge (kurį čia ir bandome perrašyti) dalyvauja Kęstutis Kuizinas ir Lolita Jablonskienė. Tarsi Lietuvos šiuolaikinio meno tėvas ir motina bando objektyviu žvilgsniu aprėpti savo kūdikio raidą. Kokių įdomių aspektų aptikote jų pasisakymuose?

 

K. Š.: Jie iš tiesų ir yra mūsų šiuolaikinės dailės Tėvas ir Motina. Kokie nuoširdūs, pasiaukojantys idealistai, tikri švietimo epochos grynuoliai (mokyti, mokyti ir dar kartą mokyti!), vargo pelės, mūsų laikų knygnešiai. Aš, tiesą sakant, skaitydamas tą pokalbį verkiau, nes šių krištolinio skaidrumo asmenybių fone pasijutau toks niekingas purvinos sąžinės niekšas. Man jų pokalbis tapo kelrode žvaigžde į apsivalymą!

 

Jei rimtai, aš nė kiek neabejoju Kuizino ir Jablonskienės indėliu į mūsų naujosios dailės (su)formavimą, jų nuopelnai iš tiesų yra nemaži, bet labai jau akivaizdi yra ir kita pusė, milžinišku greičiu progresuojanti (o gal tūnojusi visada, bet tik dabar akivaizdžiai išryškėjusi) - lukašenkų liga. Ir šio fakto fone į tuos nuopelnus pradedi žiūrėti santūriai. Tikiu, kad beveik dvidešimt metų buvo dirbama (iki tam tikros ribos nuoširdžiai) mūsų šiuolaikinės dailės labui, bet paraleliai labai nuosekliai, sąmoningai buvo formuojamos autoritariškos, uždaros interesų grupelės (valomas sau kelias). Nors ŠMC direktorius ir NDG direktorė (kalbu ne tik apie konkretų pokalbį, bet ir apie katalogo visumą) bando dangstytis „daugybės naratyvų paraleliškumu“, neįtikinamai kviečia rašyti alternatyvias istorijas, tai jau tiesiog patirtį turinčių biuroktarų lobistų, žinančių, ką ir kada sakyti, jaučiančių liaudies nuotaikas, monologai, o ne aktualaus mąstymo, tikrų minčių atspindys.

 

L. K.: Perskaičiau ne tik pokalbį, bet visą katalogą. Jame, kaip ir parodoje, praktiškai neradau „ne to rato“ autorių. Negi taip neįdomu pasižiūrėti iš šalies? Tada pradedi galvoti, kad parodą geriau tiktų analizuoti ne kanono ir dailės istorijos, o institucijų galios įtvirtinimo (M. Foucault) kontekste. Tai savotiškas šiuolaikinio meno „tiuningas“. Artūras Raila įrodė, kad „tiuninguotas“ automobilis gali patekti į ŠMC, o ŠMC įrodė, kad jų „tiuninguotas“ menininkas gali patekti į Venecijos bienalę.

 

Įdomus tavo, Monika, pastebėjimas apie mūsų dailės Tėvus. Tik nesutikčiau, kad Motinos figūra turi didelę simbolinę reikšmę. Taip, Lolitos Jablonskienės įtaka šiuolaikinės dailės politikos formavimo procesams milžiniška. Tačiau dažniausiai motinos dirba kilnų „genijų“ parengimo skrydžiui darbą. Pažiūrėkime į savo „eksportinius“ menininkus - kiek tarp jų moterų? Apskritai mūsų šiuolaikinį meną (tęsiant tūkstantmetes Vakarų meno tradicijas) kamuoja Tėvo kompleksas. Gintaras Didžiapetris reprodukuoja tėvo statybas, Juozas Laivys - fotografijas, Darius Mikšys - tėvų susirinkimą. Tuos oidipinius ryšius narplioti pradėjo dar Kostas Bogdanas, nusifotografavęs su savo tėvu, garsiu skulptoriumi. Tai buvo pirmas aiškiai suvoktas konceptualus pranešimas. Tolesnės temos variacijos kitomis medijomis ar pasitelkus ryšių estetiką yra aido aidas. Bet būtent tie vieno didžio vyro aidėjimai atsispiriant nuo kito didžio vyro aido ir statomi kaip lietuviško kanono pamatai. Jei staiga į Soliarį išskristų Narkevičius, nuo ko aidėtų Didžiapetris? O jei nebūtų ŠMC sienų, ar iš viso kas nors liktų? Nesakau, kad referavimas, intertekstualumas, pakartojimai, apropriacijos ar dialogas su „Tėvu“ savaime blogai. Bet gal tuomet nereikia bijoti nuskust tam „tėvui“ barzdą, kaip padarė Arūnas Gudaitis Sokrato biustui. Hierarchiškai išskirtos „tėvų“ ir jų liniją pratęsiančių „sūnų“ figūros tempia šią daugiabriaunę parodą į senas vėžias ir kuria naują oficialiai proteguojamo meno tradiciją. Tačiau, nepaisant Tėvo komplekso (o gal kaip tik dėl jo), šioje parodoje „nėra vietos senukams“. Savotišką patvirtinimą netikėtai aptiktiems „Tėvo“ kompleksams radau naujausiame „Film Quarterly“ numeryje, kuriame Joshua Cloveris straipsnyje „Tėvo imperija“ rašo: „Jei šiandien brėžtume semiotinį kvadratą, pradinė priešprieša būtų „tėvas“ ir „teroristas“.“ Kur tie teroristai ir teroristės, sugriausiantys Lietuvos dailės „Tėvo imperiją“?

 

Paroda veikia iki lapkričio 7 d.

 

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius) dirba antradieniais-sekmadieniais 12-20 val.


„7 meno dienos“ Nr.36 (912), 2010-10-15

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

kXzzwRNJ, 2012-04-27 10:05

That's a slick answer to a challenging qeiuston

rola, 2010-12-25 14:01

esu is parasciu ir visai nesiverziu i tv ekrana. idomu kas vyksta smc - lygiai kaip ir kas vyksta parastese.
taciau sms yra tikras perimejas tarybiniu parodu rumu tradiciju- net smc menotyrinis elitas paveldejo savo statusa is tarybiniu elitariniu tevu(zabulis, jurenas ir tt). ir tai normalu jie tiesiog gavo geresni issilavinima. taciau kas liudniausia kad tokie savojo krasto gyvenimo dailininkai kaip e saladzius(manau tas pats ir su jaunaisiais atsitiko) ir tarybiniais laikais ir darartiniais euro biurokratijos laikais buvo neidomus smc arba tarybiniams parodu rumams/
ir dar - manau kad visa tai gerai - menas tuo ir zavus kad egzistuoja zmoniu sirdyse - galvose - ligoninese - ir dar bala kur. smc yra ta vieta kur geriamas sampanas - reik ir tokios vietos
i sveikata tarybiniai ir euro biurokratai

Išvada, 2010-10-21 08:23

Manau, Kęstutis Šapoka būtų rimtas kandidatas į Kęstučio Kuizino įpėdinius.

nenekentėjas, 2010-10-16 13:34

Šapoka teisus ir taiklus!

Technician, 2010-10-15 18:58

Duok dieve dar tas Kuizinas, pagalvojus apie tuos, kurie norėjo ar (ir) tebenori jį pakeisti :)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti