Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 36 (912), 2010 spalio 15 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Irenos Jasiūnaitės jubiliejui
Austėja Adomavičiūtė : Išsibarstę klausimai be atsakymų (1)
Brolių Presniakovų „Hungaricum“ Nacionaliniame dramos teatre
Aušra Svirskienė: Gimusi prieš 90 metų (1)
Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos jubiliejus
Lijana Šatavičiūtė: Širdimi į Lietuvą (2)
Pagerbtas Anastazijos Tamošaitienės atminimas
Žygimantas Augustinas: Piešiniai ir du televizoriai (2)
Paroda „Independent Drawing Gig Nr. 6“. Atidarymas
Krėsle prie televizoriaus
Atėjo infantilų karta
Sigita Ivaškaitė : Nemistifikuoti teatro(1)
Interviu su režisieriumi Viliumi Malinausku
7MD informacija: Kreipimasis(3)
Oskaras Koršunovas ir Thomas Ostermeieris interpretuoja Shakespeare΄ą

Audronis Liuga

Kitaip nei dauguma naujojo Europos teatro lyderių, Oskaras Koršunovas ir Thomas Ostermeieris neklibina teatro meno pamatų. Teatras jiems yra scena, kurioje aktoriai vaidina pagal pjeses.

 

Tam pasitelkiami kiti menai, o ne atvirkščiai. Be to, abu režisierius sieja bendri kūrybiniai interesai. Jie vienu metu pradėjo ieškoti naujų būdų teatre atspindėti šiuolaikinę tikrovę ir, išaugę iš naujos dramaturgijos „marškinių“, kartu nukreipė žvilgsnius į klasiką. Siekdami per klasikinius siužetus ir konfliktus giliau suprasti dabartį, jie rado būdus klasikinę dramaturgiją susieti su šiuolaikine kultūra, jų pastatymai pagal Sofoklio, Ibseno, Shakespeare΄o pjeses tapo naujosios teatro kartos kūrėjų brandos įrodymu.

 

Shakespeare΄as pastaruoju metu yra abiejų režisierių kūrybos kelrodis. Pastatęs „Hamletą“ savo teatre, Koršunovas ėmėsi „Užsispyrėlės sutramdymo“ Sankt Peterburge ir pradėjo repetuoti „Audrą“ Reikjavike. Ostermeieris po „Hamleto“ 2008 m. Berlyne šįmet parodė „Otelo“ premjerą Atėnuose. Kuo naujojo teatro kūrėjus traukia Shakespeare΄as? Ir ką jo dramaturgijos interpretacijos liudija apie šiuolaikinio teatro būvį? Susimąstyti apie tai paskatino Maskvoje tuo pat metu matyta Koršunovo „Užsispyrėlės sutramdymo“ premjera ir Ostermeierio „Hamletas“. Nuvalkiotam posakiui apie „pasaulį-teatrą“ abu režisieriai suteikė naują provokuojantį turinį. Nepaisant jų spektaklių žanrų ir išraiškos priemonių skirtumų, Koršunovo „Užsispyrėlės sutramdyme“ ir Ostermeierio „Hamlete“ pasaulis vaizduojamas kaip teatro scena, kurios poveikis yra kuriantis ir kartu griaunantis.

 

Oskaras Koršunovas pastatė dvi Shakespeare΄o „Užsispyrėlės sutramdymo“ versijas teatro tradicijų bastionuose - Paryžiaus „Comedie Française“ ir Sankt Peterburgo Aleksandros teatre. Jų atstovaujamos tradicijos reikalauja revizijos ir nenuostabu, kad abiejų nacionalinių teatrų vadovai tą padaryti patikėjo maištingam lietuvių talentui. Pasirinkęs „Užsispyrėlės sutramdymą“, Koršunovas suteikė savo misijai simboliškumo - sutaikyti „užsispyrėlę“ teatro tradiciją su šiuolaikine kultūra ir gyvenimo tikrove. Sankt Peterburge tai tapo įmanoma Aleksandros teatro vadovo Valerijaus Fokino dėka. Jo siekiams atnaujinti imperatoriškojo teatro veidą (prieš šimtmetį šiame teatre tą patį darė Fokino garbinamas Vsevolodas Mejerholdas) tiko lietuvių režisieriaus kūrybiniai ieškojimai.

 

Dar neseniai toks spektaklis Aleksandros teatre būtų sunkiai įsivaizduojamas ir sukeltų teatro senbuvių pasipiktinimą dėl šventovės išniekinimo. „Užsispyrėlės sutramdymas“ liudija per pastaruosius metus teatre įvykusias permainas. Fokinas ne tik atsivedė į teatrą naują aktorių kartą, bet taip pat sugebėjo įrodyti, kad nacionalinio teatro gyvavimas neįsivaizduojamas be drąsių kūrybinių permainų. Ir pradėjo jas įgyvendinti kviesdamas novatoriškus rusų režisierius ir užsienio meistrus. Šiame teatre šalia V. Fokino dirba lietuvių publikai pažįstamas Andrejus Mogučius, prieš kelerius metus Čechovo „Žuvėdrą“ čia pastatė lenkų teatro korifėjus Krystianas Lupa. Valerijaus Fokino kūrybinės programos prioritetas - novatoriškos klasikos interpretacijos - susilaukė didelio publikos dėmesio, ir dar neseniai konservatyviausias Sankt Peterburgo teatras tapo viena gyviausių miesto kultūros vietų.

 

Koršunovo „Užsispyrėlės sutramdymo“ ištakos - jo „Vasarvidžio nakties sapnas“. Abu spektaklius sieja teatro kūrybos svaigulys. Tačiau yra esminių skirtumų. „Užsispyrėlės sutramdymas“ atsirado po „Hamleto“, kuriame Koršunovas siekė paversti teatrą „pelėkautais“ patiems jo kūrėjams. Būtent „Hamlete“ režisierius pabandė išsiblaivyti nuo teatro ir suvokti tapatybę, paslėptą po vaidmenų kaukėmis. „Užsispyrėlės sutramdymas“ yra šio proceso tęsinys pasitelkus kitokio žanro Shakespeare΄o dramaturgiją.

 

Koršunovas vaizdžiai atskiria dvi Shakespeare΄o pjesės puses - žaidimą ir tikrovę. Pastarąją įkūnija girtuoklis Slajus, ne savo noru patekęs į teatro verpetą. Koršunovas šiam personažui skiria ypatingą dėmesį. Jis atstovauja žiūrovui ir yra viso teatrinio žaidimo veidrodis. Žiūrovui iškart pristatomos tokio žaidimo taisyklės.

 

Spektaklio pradžioje Slajų vaidinantis aktorius pasirodo scenoje be jokio vaidmens ir pasakoja tikrą savo nelaimingos meilės istoriją. Banalus gyvenimiškas siužetas apie pabėgusią „nesutramdytą“ mylimąją vienus juokina, o kitus piktina. Maskvoje rodytame spektaklyje kai kurie žiūrovai garsiai priekaištavo dėl Shakespeare΄o teksto iškraipymo, o Slajų vaidinantis aktorius jiems atsakinėjo neieškodamas žodžių kišenėje... Gyva publikos reakcija davė spektakliui tikusių nesuvaidintos tikrovės akimirkų.

 

Koršunovo „Užsispyrėlės sutramdymo“ veiksmo vieta yra išvirkščias teatro pasaulis. Režisierius, padedamas dailininkės Jūratės Paulėkaitės, atkūrė Aleksandros teatro užkulisius kaip kultūrinės patirties sandėlį. Scenoje be jokios tvarkos suversti jos eksponatai primena kapines ir apeliuoja į žiūrovo atmintį. Pasitelkus skirtingų epochų ženklus siekiama atgaivinti mirusią teatro materiją ir apčiuopti teatrinės kūrybos prasmę.

 

Spektaklyje naudojami skirtingi vaidmenų kūrimo būdai. Iš pradžių avanscenoje stovintys manekenai, aprengti Renesanso epochos teatriniais kostiumais, tampa aktorių vaidybos įrankiais, panašiai kaip obliuotos lentos „Vasarvidžio nakties sapne“. Juodus triko vilkintys aktoriai, įkišę rankas į kostiumų rankoves, gestais bei intonacijomis kuria charakterius. Petručijui ir Katarinai leidžiama „atsiskirti“ nuo savo kostiumų (charakterių). Šitaip pabrėžiama, kad jie vaidina šiuolaikinius jaunuolius, tarsi atkeliavusius iš pirmojo Slajaus pasakojimo, o juos supantis rekvizitas tampa nereikalingu teatro luobu. Spektaklio pabaigoje visi aktoriai iškilmingai pasirodo žiūrovams su kostiumais. Tokioje transformacijoje glūdi pagrindinė spektaklio mintis - teatro sutaikymas su tikrove.

 

Apsvaigęs nuo teat...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru