Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 35 (911), 2010 spalio 08 d. > Dailė > Užsispyrėliškas menas ir keli jo pasispardymai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Užsispyrėliškas menas ir keli jo pasispardymai


Mąstant apie kelis pastaruoju metu įvykusius performansus


Danutė Gambickaitė

Share |
Knygos „Užsispyrėliškas menas“ viršelis
Daugelis dalykų praėjus keliems dešimtmečiams vėl tampa aktualūs: tam tikra muzika, aprangos stilius, tam tikros meno formos, netgi koks nors bendruomeninis jausmas. Performansas, site specific kartais taip pat tampa savotiškomis 7–8-ojo dešimtmečio nonkonformizmo, avangardistinio maištingumo reminiscencijomis, kurios šiandien, regis, aktualesnės neprofesionalioje meninėje praktikoje.

Svarbu paminėti kelis su performansu susijusius (profesionaliosios praktikos) pastarojo dešimtmečio įvykius Lietuvoje ir visame pasaulyje. Tai, pavyzdžiui, 2004 m. Niujorke garsios performansų tyrinėtojos RoseLee Goldberg iniciatyva pradėta rengti performansų bienalė „Performa“. Nors būti neteko, regis, šis renginys tapo svarbiu įvykiu ne tik performanso, bet ir viso šiuolaikinio meno istorijoje.

Lietuvoje pirmasis performansų festivalis „Dimensija0“ įvyko 1999-aisiais. Po septynerių metų suorganizuotas ir antrasis festivalis „Dimensija1“. 2008-aisiais pasirodė išplėtoto formato ir paties performanso apibrėžimo (video)perfor­mansų projektas „Nuo idėjos iki reprodukcijos“. Ir iki šių trijų performansui skirtų renginių netrūko pavienių praktikų. Šiuo metu performansus Lietuvoje daugiau kuria ne meno profesionalai, o neprofesionalai. Estijoje irgi panašiai, todėl nekeista, kad mūsų kaimynai vis dažniau tampa lietuviškų renginių, skirtų performansui, svečiais (pvz., „Silence pleace!“).
Neprofesionalumas šiame tekste (jeigu taip galima pasakyti) siejamas su pogrindiniais judėjimais, subkultūromis, nepriklausomų aktyvistų iniciatyvomis. Įvairūs undergraundiniai judėjimai pasiskolino performanso žanro formą iš profesionaliojo meno pasaulio, nes pastarajam šis jau kurį laiką nelabai reikalingas, primirštas. Regis, pasiskolino senokai, bet dabar ši veikla itin suaktyvėjo. Neprofesionalams šis (klasikine prasme) energingas, aktyvus ir patrauklus, nonkonformistinis, drąsus, dažniausiai socialines problemas rakinėjantis žanras tampa idealiausia saviraiškos forma. Todėl pastarosiomis dienomis atūžusią performansų bangelę sudaro daugiau neprofesionali kūryba. Išskyrus „užsispyrėlišką“ Ievos Misevičiūtės ir Michaelo Portnoy „užsispyrėliško meno“ performansą Šiuolaikinio meno centro skaitykloje.

Profesionalaus ir neprofesionalaus (undergroundinio) meno sąvokų skirtį, kad ir kaip jos linkusios tarpusavyje maišytis, įvedu siekdama pabrėžti galimus skirtumus. Taip pat jos padiktuoja dvi šiandien esamas performanso kūrimo strategijas: viena ją kartoja, kita siekia praplėsti performanso sąvoką.

Pirmoji strategija: pakartoti – labiau būdinga undergraundo performansams. Puikiai atsimenu ne vieną susidūrimą su performansu (žodžiu) pirmaisiais savo studijų VDA metais arba dar anksčiau, mokykloje, kai nelabai aiškiai nei aš, nei mano bendraamžiai žinojom jo reikšmę, istoriją. Prisimenu tą jausmą: kai girdi žodį „performansas“, nežinai tiksliai, ką jis reiškia, bet tai būtinai turi būti kažkas drąsaus, be skrupulų. Atrodė, kad svarbiausi performanso bruožai – ironija, kritika, destrukcija ir „neaiškumas“, viešumas. Jeigu žiūrovas nelabai suprato veiksmo turinį, bet buvo pakerėtas jo drąsos ar bent įtarė, kad kas nors buvo pakritikuota (pavyzdžiui, masinis vartojimas), vadinasi, performanso „misija įvykdyta“. Kitaip tariant, pirmoje vietoje atsiduria performanso forma. Įdomu, kad undergroundiniai judėjimai, kurie dažniausiai laužo nusistovėjusias formas, šiuo atveju traktuoja performanso formatą grynai tradiciškai. 7–8-ojo dešimtmečių nonkonformizmo, avangardizmo idėjos jiems, regis, išlieka performanso formoje akivaizdžiausios.

Prie šio tipo priskirčiau rugsėjį Kaune vykusius performansų vakarus „Silence please!“ („Prašom tylos!“), pavasarį Alytuje trumpam apsistojusį tarptautinį festivalį (turą) „Kitas pasaulis“ („Diverse Universe“), taip pat kelias pavienes praktikas: „9 kombinacijų“ projekto dalyvės Agnietės Lisičkinaitės šokio performansą „prancūzparkyje“, šalia galerijos „Artifex“. Ši strategija, nors ir gali cikliškai kartotis iki begalybės, visada yra uždara. Jeigu reikėtų ją vizualizuoti – tai būtų, pavyzdžiui, koncentriniai ratai.

Antroji strategija: pratęsti, išplėtoti – tai daugiau ar mažiau profesionalaus meno pasaulio kūrėjams būdinga mąstymo ir veiklos kryptis. Profesionalumą čia reikėtų suprasti tiesiogine šio žodžio prasme – tai žmonės, vienoje ar kitoje institucijoje įgiję atitinkamą išsilavinimą, vėliau dalyvavę įvairiuose instituciniuose (nebūtinai) projektuose ir pan. Savaime suprantama, kad žmonėms, turintiems, sakykim, neblogą meno istorijos suvokimą, lengviau ką nors „pratęsti“. Jie žino, nuo ko pradėti ir kad tęstinumas yra reikalingas. Kitaip tariant, jiems lengviau atsispirti ir, svarbiausia, jie turi nuo ko atsispirti. Toks buvo (video)perfor­mansų projektas „Nuo idėjos iki reprodukcijos“. Kalbant apie tą pastaraisiais mėnesiais nusiritusią performansų bangelę, prie strategijos „pratęsti“ priskirčiau Ievos Misevičiūtės ir Michaelo Portnoy performansą ŠMC skaitykloje.

Performansų projektas „Nuo idėjos iki reprodukcijos“ siekė performanso sąvoką (sampratą) pratęsti iki perėjimo į kitas medijas, o užsispyrėliško meno performansas tą sąvoką pratęsia iki meno istorijos ir fikcijos arba meno istorijos fikcijos, blefo. Nonkonformizmo, avangardizmo reminiscencijos padeda kurti tą fikciją ir yra jos sudedamosios dalys.

Misevičiūtės ir Michaelo Portnoy performansas „Visos „užsispyrėliško meno“ istorijos, nuo 1860-ųjų iki šių dienų“ tarsi hipotetiškai klausia, intriguoja: ar meno istorija – fikcija, blefas? Menininkai remiasi Bento W. Sigurskjoldo knyga apie „Užsispyrėliško meno“ istoriją. Anot menininkų: „Dažniausiai „užsispyrėlišką meną“ kūrė menininkų poros, išskyrus kokius tris ar keturis pavienių asmenų darbus. Tikriausiai taip atsitiko dėl to, kad pirmąjį „užsispyrėliško meno“ kūrinį 1860 metais sukūrė menininkų pora Lisa ir Johannas Pogandorffai, davę pradžią tokiai madai. Operoje „Geltona ant geltonos“ Beth Schemmel, kilusi iš Izraelio, ir Louisa Edgar iš Čekoslovakijos tiesiog elegantiškai sėdi ir viena kitai stumdo citrinas, iškišusios liežuvius ir leisdamos garsus.“

Misevičiūtės ir Portnoy performansas yra ne tik pusvalandžio trukmės inscenizacija ŠMC skaitykloje, bet ir menininkų interviu bei visas šis sublefuotas meno istorijos momentas, fikcija, žaidimas. Be jokios abejonės Misevičiūtės ir Portnoy išplėtoja performanso sąvoką ir yra performanso išplėtimo šalininkai. Jeigu reikėtų vizualizuoti jų poziciją – tai būtų spiralė, atvira forma, kuri kažkada prasidėjo ir tęsiasi iki begalybės.

Šios dvi strategijos jokiu būdu nėra naujos, be to, laisvai pritaikomos įvairioms meninėms praktikoms. Kartkartėmis jas priminti ir atsiminti yra naudinga visiems meno pasaulio veikėjams: ir tiems, kurie režisuoja, ir tiems, kurie atlieka kokį nors (pagrindinį ar antraplanį) vaidmenį.



„7 meno dienos“ Nr.35 (911), 2010-10-08

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

yCVUpmFTyYs, 2012-08-14 06:43

Ka as zinau, tankai jau 12 metu buvo tnareu legendine smogiamoji jega. O daba nuo 60 iki 35 numazinta Bet koks marinas gales apmyzti tanka Na ka, 3rax opening tures dideli potenciala TvT.

buvau, 2010-10-16 20:41

jei autorė profesionalais vadina tuos, kurie "vienoje ar kitoje institucijoje įgiję atitinkamą išsilavinimą", keista kodėl estus (silence pleace) nurašė į undergroundą. gal būtų pravartu prieš rašant pasidomėti, visi jie net labai profesionalai (Estijos dailes akademija, tarpdisciplininiai menai). Kažin ar autorė apskritai matė estų performansus Kaune, nes nuotrauka įdėta visai iš kito renginio.. linkiu profesionalumo rašant!

ERRATA, 2010-10-08 18:39

Lietuvoje pirmasis performansų festivalis įvyko ne 1999-aisiais, bet 1988 metais Azuozeriu kaime Anyksciu rajone, ir vadinosi AN-88.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti