Profesoriaus Z. Baumano paskaitos organizuojamos Europos Parlamento nario prof. Leonido Donskio, leidyklos „Apostrofa“ bei Vytauto Didžiojo universiteto kvietimu. Siūlome skaitytojams ištrauką iš Z. Baumano knygos „Vartojamas gyvenimas“ („Consuming Life“), kurią netrukus išleis leidykla „Apostrofa“. Ji jau yra išleidusi dvi Baumano knygas: „Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą“ (2007) ir „Globalizacija: pasekmės žmogui“ (2007, pirmas leidimas 2002).  

Galime sakyti, kad „vartotojiškumas“ yra socialinės sanklodos tipas, susiklostantis perdirbant kasdienius, nuolatinius ir, taip sakant, „nuo režimo nepriklausomus“ žmogiškus norus, troškimus ir geismus į pagrindinę visuomenės varomąją jėgą; jėgą, kuri koordinuoja sistemos reprodukciją, socialinę integraciją, socialinę stratifikaciją ir žmogiškųjų individų formavimąsi, taip pat vaidina pagrindinį vaidmenį individų ir grupių saviidentifikacijos procesuose bei jiems renkantis ir įgyvendinant individualią gyvenimo strategiją. „Vartotojiškumas“ atsiranda tuomet, kai vartojimas perima tą kertinį vaidmenį, kurį gamintojų visuomenėje vaidino darbas. Kaip primygtinai tvirtina Mary Douglas, „kol nesužinosime, kam žmonėms reikia prabangos dalykų [t. y. prekių, pranokstančių gyvybines reikmes] ir kaip jie juos naudoja, tol toli gražu nežvelgsime į nelygybės problemas rimtai“.

Kitaip nei vartojimas, kuris pirmiausia yra pavienių žmogiškų būtybių bruožas ir užsiėmimas, vartotojiškumas yra visuomenės atributas. Tam, kad visuomenė įgytų šį atributą, absoliučiai individualus gebėjimas norėti, trokšti ir geisti, kaip ir gamintojų visuomenėje individualus gebėjimas dirbti, turi būti atskirtas („susvetimintas“) nuo individų ir perdirbtas, sudaiktintas į išorinę jėgą, išjudinančią „vartotojų visuomenę“ ir palaikančią jos, kaip specifinės žmogiško bendrabūvio formos, veikimą, sykiu pagal tą patį pavyzdį nustatant specifinius parametrus individualioms žmogiško gyvenimo strategijoms ir kitaip manipuliuojant individų pasirinkimų ir elgesio galimybėmis.

Visa tai nedaug tepasako apie pačios „konsumeristinės revoliucijos“ turinį. Reiktų nuosekliau patyrinėti klausimą, ko mes „norime“, „trokštame“ bei „geidžiame“ ir kaip mūsų norų, troškimų ir geismų esmė pakinta tiek per patį perėjimo į vartotojiškumą procesą, tiek kaip šio perėjimo pasekmė.

Visuotinai (nors panašu, kad klaidingai) manoma, jog tai, ko vyrai ir moterys, įmesti į vartotojiškos formos gyvenimą, pirmiausia trokšta ir geidžia, yra įsigyti, turėti ir kaupti daiktus, vertinamus dėl patogumų ir/ar visuomeninio prestižo, kuriais šie daiktai turėtų apdovanoti jų turėtojus ar savininkus.

Gėrybių įsigijimas ir turėjimas, užtikrinantis (ar bent jau žadantis užtikrinti) patogumus ir prestižą, išties motyvavo norus ir troškimus gamintojų visuomenėje, kuri buvo atsidavusi stabilaus saugumo bei saugaus stabilumo tikslui ir savo ilgalaikėje raidoje kliovėsi šiems motyvams pritaikytais individualaus elgesio modeliais.

Iš tiesų gamintojų visuomenė - pamatinis „tvirtosios“ („solid“) modernybės fazės visuomenės modelis - buvo visų pirma orientuota į saugumą. Siekdama saugumo, ši visuomenė rinkosi tokias gyvenimo sąlygas, kokių žmonės troško - tvirtas, patikimas, tvarkingas, pastovias, skaidrias, taip pat ilgalaikes, net amžinas ir saugias. Šis troškimas buvo puikiausia medžiaga konstruoti gyvenimo strategijas ir elgesio modelius, skirtus tokiems laikams, kai „daug - tai galia“ ir „didelis - tai gražu“, - didžiųjų gamyklų ir kariuomenių erai, kuriai būdingos varžančios taisyklės ir jų laikymasis, biurokratinės bei panoptinės dominavimo strategijos, siekiančios primesti discipliną ir subordinaciją bei pasikliaujančios individualaus elgesio modeliavimu ir rutinizavimu.

Tais laikais daug vietos užimantis, sunkus, masyvus ir nejudrus turtas pranašavo saugią ateitį, žadančią nuolat teikti asmeninius patogumus, galią ir prestižą. Dideli turtai leido tikėtis stabilios, gerai apsaugotos ir patikimos egzistencijos, atsparios būsimiems likimo kaprizams; buvo tikima, kad jie gali apdrausti savo savininkų gyvenimus nuo kitaip nekontroliuojamų lemties užgaidų. Sukauptos gėrybės nebuvo skirtos nedelsiant suvartoti, priešingai, jas buvo siekiama apsaugoti nuo pakenkimų ar išbarstymo ir išlaikyti nepaliestas; jų pagrindinis tikslas ir vertė buvo užtikrinti ilgalaikį saugumą. Kaip storos miesto įtvirtinimų sienos gynė gyventojus nuo nenuspėjamų ir neapsakomų pavojų, galbūt tykančių išorėje, taip ir turtai turėjo būti ginami nuo pernelyg ankstyvo nusidėvėjimo ir išėjimo iš apyvartos.

Tvirtosios modernybės eros gamintojų visuomenėje pasitenkinimas daugiausia buvo paremtas ilgalaikio saugumo pažadu, o ne greitu malonumo patyrimu; po pasitenkinimo, jei juo būdavo mėgaujamasi, likdavo kartus nesusilaikymo prieskonis ar net padarytos nuodėmės jausmas. Visiškas ar dalinis pasinaudojimas turimų gėrybių teikiamomis patogumų ir saugumo galimybėmis turėjo būti atidėtas faktiškai neapibrėžtam laikui tam atvejui, jei jos nebeatliktų savo pagrindinės funkcijos, kurią buvo numatęs savininkas, sunkiu darbu jas pelnydamas, kaupdamas ir sandėliuodamas - t.y. funkcijos tarnauti tol, kol jų prireiks (faktiškai „kol mirtis mus išskirs“). Tik išties patvarūs, nepavaldūs laikui ir nuo jo poveikio apsaugoti turtai galėjo suteikti trokštamą saugumą. (...)

„Parodomasis (ostentatious) vartojimas“ XX a. pradžioje, kai jį vaizdžiai aprašė Thorsteinas Veblenas, reiškė visai ką kita, nei reiškia dabar: jis nurodė į viešą turtų demonstravimą pabrėžiant jų gausą ir patvarumą, o ne vaizduojant lengvumą, su kuriuo iš užgyventų gėrybių kaipmat gali būti išspausti malonumai ar atsikratoma jas naikinant potlačo stiliumi. Tokio demonstravimo nauda augo tiesiogiai proporcingai demonstruojamų gėrybių patvarumui, pastovumui ir nesunaikinamumui. Taurieji metalai ir brangakmeniai, populiariausi demonstravimo objektai, nesioksiduodavo ir neprarasdavo savo spindesio, ir taip atsilaikydavo prieš griaunančią laiko galią; šios jų savybės simbolizavo pastovumą ir ilgalaikį tvirtumą. Tą patį reiškė ir masyvūs plieniniai seifai, kuriuose anie buvo saugomi per pertraukas tarp viešo demonstravimo seansų; tą patį reiškė ir kasyklos, naftos gręžiniai, gamyklos ir geležinkeliai, užtikrinę nuolatinį prabangių brangakmenių tiekimą ir saugoję nuo pavojaus, jog jie bus parduoti ar įkeisti; taip pat ir puošnūs rūmai, į kuriuos brangenybių savininkai pasikviesdavo garsių svečių, kad šie jais grožėtųsi iš arti ir būtinai su pavydu. Jie buvo patvarūs tiek, kiek patvarumo buvo tikimasi iš jų simbolizuojamos socialinės padėties - nesvarbu, paveldėtos ar įgytos.

Visa tai turėjo aiškią prasmę tvirtojoje gamintojų visuomenėje - visuomenėje, pasikartosiu, besirenkančioje taupumą ir ilgalaikį apdairumą, patvarumą ir saugumą, o labiausiai - patvarų, ilgalaikį saugumą. Tačiau žmogiškasis saugumo troškimas ir svajonės apie galutinę „stabilią būseną“ nebegali skleistis vartotojų visuomenėje. Kelyje į vartotojų visuomenę žmogiškasis stabilumo troškimas iš principinių sisteminių aktyvų turi virsti ir išties virsta sistemos didžiaisiais, gal net fatališkais pasyvais, jos funkcionavimo sutrikimų ir žlugimo priežastimi. Vargu ar gali būti kitaip, nes vartotojiškumas, visiškai kitaip neiankstesnės gyvenimo formos, laimę sieja ne su poreikių patenkinimu (kaip linkę teigti jo „oficialūs dokumentai“), bet su vis didėjančia troškimų apimtimi ir intensyvumu, o tai savo ruožtu numato greitai suvartojamus ir vis naujus objektus, skirtus jiems patenkinti; jis susieja, kaip vykusiai pasakė Donas Slateris, poreikių nestabilumą su raginimu, net imperatyvu „visuomet dairytis produktų jiems patenkinti.“ Naujiems poreikiams reikia naujų produktų, naujiems produktams reikia naujų poreikių ir troškimų; vartotojiškumo pasirodymas pranašauja rinkoje siūlomų „įgimto greito nusidėvėjimo“ prekių erą ir signalizuoja įspūdingą atliekų surinkimo industrijos suklestėjimą...

Troškimų ir poreikių nestabilumas bei iš to kylantis polinkis tučtuojau vartoti jo objektus ir jais disponuoti puikiai dera su naujosios aplinkos, kurioje yra įrašyti artimoje ateityje siektini gyvenimo tikslai, takumu (liquidity). Takiosios (liquid) modernybės aplinka yra nepalanki ilgalaikiam planavimui, investavimui ir sandėliavimui; ji nuvelka nuo pasitenkinimo atidėjimo anksčiau dėvėtą taupumo, apdairumo ir ypač išmintingumo rūbą. Daugybė vertingų dalykų netrunka prarasti savo blizgesį bei patrauklumą, ir delsimo atveju jie gali veikiai, jais dar nė nepasimėgavus, tapti tinkami tik šiukšliadėžei. O tuomet, kai mobilumo laipsnis ir pajėgumas skubiai sugriebti pralekiantį šansą tampa pagrindiniais aukštos socialinės padėties ir prestižo veiksniais, masyvūs turtai jaučiami veikiau kaip erzinantis balastas, nei kaip brangus krovinys.

Stephenas Bertmanas nukalė terminus „dabartistinė kultūra“ (nowist culture) ir „skubos kultūra“ (hurried culture), skirtus apibūdinti mūsų gyvenimo būdui tokio tipo visuomenėje, kurioje gyvename. Tai labai vykę terminai, jie tampa ypač parankūs siekiant perprasti takiosios modernybės fenomeno - vartotojiškumo - prigimtį. Galime sakyti, kad takus modernusis vartotojiškumas labiausiai pasižymėjo tuo (kol kas tik tuo), kad ėmėsi iš naujo svarstyti laiko svarbą.

Takiosios modernybės visuomenės narių patiriamas laikas nėra nei cikliškas, nei linijinis, koks jis buvo kitų žinomų visuomenių nariams. Jis yra, pasitelkiant Michelio Maffesoli metaforą, puantilistinis (pointillist) arba, vartojant beveik sinonimišką Nicole Aubert terminą, taškinis (punctuated) laikas, pasižymintis ne tik ar veikiau ne tiek specifiniu tų laiko taškų turiniu, kiek pertrūkių ir netolydumų gausa, intervalais, atskiriančiais vienas po kito einančius taškus ir nutraukiančiais ryšius tarp jų. Puantilistiniam laikui būdingesnis nesuderinamumas ir sąsajų stygius nei tolydumas bei nuoseklumas; šioje laiko formoje bet koks nuoseklumas ar priežastinė logika, jungianti vieną po kitoeinančius taškus, laikomi esančiais (arba įkurdinami) toliausiame retrospektyvių mąstymo ir tvarkos paieškų pakraštyje, pastebimai laikant juos taisyklėmis, nepatenkančiomis į rinkinį motyvų, skatinančių veikėjo judėjimą iš vieno taško į kitą. Puantilistinis laikas yra suskaldytas ar net sumaltas į „amžinų akimirkų“ miltus - įvykius, incidentus, atvejus, nutikimus, epizodus - uždaras monadas, atskirus gabaliukus, kur kiekvienas gabalėlis redukuotas į tašką, vis artimesnį savo geometriniam bematiškumo idealui.

Kaip pamename iš mokyklinių pamokų apie Euklido geometriją, taškai neturi ilgio, pločio ar gylio; kyla pagunda sakyti, jog jie egzistuoja pirma erdvės ir laiko; taškų universume erdvė ir laikas dar tik turėtų prasidėti. Tačiau kaip žinome iš kosmologijos ekspertų, tokie neerdviniai ir nelaikiniai taškai turi begalinį potencialą plėstis ir begalę galimybių, laukiančių sprogimo - tai patvirtino (jei tikėsime nūdienės kosmogonijos postulatais) pirminis taškas, buvęs iki „didžiojo sprogimo“, pradėjusio laiko ir erdvės visatą. Pasitelkiant vaizdingą Maffesoli pasažą, šiandien „Dievo idėja yra sutraukta į amžinąją dabartį, tuo pat metu apimančią ir praeitį, ir ateitį“; „gyvenimas, tiek individualus, tiek visuomenės, yra ne kas kita kaip dabarčių seka, skirtingu intensyvumu patiriamų akimirkų rinkinys“.

Tikima, kad kiekvienas laiko taškas turi dar vieno „didžiojo sprogimo“ galimybę, ir kad paskui jį einantys taškai taip pat turi šią galimybę, nepaisant to, kas nutiko ankstesniems taškams ir nepaisant nuolat besikaupiančios patirties, rodančios, jog dauguma galimybių būna arba klaidingai puoselėtos, arba prarastos, o didžiuma taškų apskritai pasirodo esą bergždi, didžiuma judėjimo pasireiškimų juose - nesėkmingi. Jei nubraižytume puantilistinio gyvenimo žemėlapį, jis būtų siaubingai panašus į įsivaizduotų, sufantazuotų, visiškai nepaisytų ar nerealizuotų galimybių kapines. Arba, priklausomai nuo požiūrio taško, jis būtų panašus į iššvaistytų galimybių kapines: puantilistiniame universume labai aukšti vilčių, ankstyvų mirčių, abortų ir persileidimų rodikliai.

Puantilistiniame laiko modelyje „progresas“ nesuvokiamas kaip tuščia laiko upės vaga, lėtai, bet užtikrintai pripildoma žmonių darbų, ar kaip žmonių darbai, virstantys vis elegantiškesniu ir aukštesniu pastatu, kylančiu aukštas po aukšto nuo pamatų iki stogo, kiekvieną aukštą saugiai klojant ant prieš tai buvusiojo iki pat to momento, kai ant stogo kraigo iškeliamas gėlių vainikas, ženklinantis ilgų ir kruopščių pastangų pabaigą. Šis vaizdinys pakeičiamas nuostata, kad (cituojant Franzo Rosenzweigo XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje užrašytą frazę, kuri tuomet buvo kvietimas į kovą, tačiau skaitoma XXI a. pradžioje ji skamba kaip pranašystė) idealus tikslas „gali ir turi būti pasiektas, galbūt po akimirkos ar net šią akimirką“. Arba, kaip teigiama neseniai Michaelio Löwy pasiūlytoje Walterio Benjamino moderniosios istorinio proceso vizijos reinterpretacijoje, „būtinybės laiko“ idėją pakeitė „galimybių laiko, atsitiktinio laiko, nuolat, bet kuriuo metu atviro nenumatytam naujumo įsiveržimui“ samprata, „istorijos supratimas kaip atviro, iš anksto nenulemto proceso, kuriame staigmenos, nenumatyti laimingo atsitiktinumo mostai ir netikėtos galimybės gali pasirodyti bet kurią akimirką“. Kiekviena akimirka, kaip pasakytų Benjaminas, turi savo revoliucinį potencialą. Ar galiausiai, šįkart paties Benjamino žodžiais, atkartojančiais senųjų žydų pranašų žodyną: „Kiekviena ateities sekundė jiems buvo varteliai, pro kuriuos galėjo įžengti Mesijas.“

Siegfriedas Kracaueris, paliudydamas savo prekinį ženklą - gąsdinančią ateities numatymo galią, teigė, kad neišvengiamai artėjanti laiko transformacija vyks pagal schemas, kurios pirmiausia buvo išskleistos Marcelio Prousto monumentalioje studijoje apie praėjusį laiką ir pomirtinę jo egzistenciją. Pasak Kracauerio, Proustas radikaliai „nureikšmino“ chronologiją:

„Atrodo, kad jam istorija visai nėra procesas, o kaleidoskopiškų pokyčių kratinys - kažkas panašaus į atsitiktinai krūvon sukrentančius ir išsisklaidančius debesis... Nėra jokios laiko tėkmės. Egzistuoja vientik netolydi, nepriežastinė situacijų, pasaulių arba periodų seka, apie kurią, kaip ir apie patį Proustą, turi būti mąstoma kaip apie projekcijas arba dalis savasčių, į kurias jo [Prousto] būtis - tik ar pagrįstai tariame mūsų vidujybėje egzistuojant sau tapačią būtį? - paeiliui transformuojasi... Kiekviena situacija yra savarankiškas darinys, kurio negalima išvesti iš prieš tai buvusiųjų.“

„Telos“, iš anksto pasirinktas ar iš anksto nulemtas tikslo, gali pasirodyti tik retrospektyviai, prabėgus keliems „savarankiškiems dariniams“; nėra žinoma, kokia logika, jei apskritai čia esama kokios nors logikos, sudėlioja šias „darinių“ sekas vieną šalia kitos tokia, o ne kitokia tvarka. Kad ir kokia toji retrospektyviai sukonstruota logika būtų, jos nevalia laikyti išankstine kompozicija ar projektu bei motyvuoto veiksmo trajektorija. Galime sakyti, kad šiuo metu madingas terminas „nenumatytos pasekmės“ yra vartojamas neteisingai, nes priešdėlis „ne-“, prieš „numatytas“ nurodo, jog fenomenas yra anomalijos atvejis, atsitraukimas nuo normos, bet kaip tik nenumatoma veiksmo pasekmių prigimtis yra norma, o veiksmo intencijų sutapimas su veiksmo pasekmėmis veikiau yra išimtis, atsitiktinumas ar likimo išdaiga.

Kalbėdamas apie Proustą Kracaueris empatiškai nurodo:  „[...] romano pabaigoje Marcelis, kuris tuomet susilieja su Proustu, atranda, kad visi nesusiję ankstesnieji „aš“ išties buvo kelio, kuriuo jis judėjo pats to nežinodamas, fazės ar pakopos. Tik dabar, post factum, jis atpažįsta, kad ši kelionė laiku turi tikslą; kad ji tarnavo vieninteliam tikslui - parengti jį menininko pašaukimui.“

Visgi atkreipkime dėmesį, kad staigus prasmės, kurią turėjo praėjusių momentų seka (nors ta prasmė nepasirodė tiems, kurie patys dalyvavo šioje sekoje, arba išliko jiems paslaptimi), apsireiškimas (gimimas) taip pat įvyko „situacijoje“, viename „momente“, tokiame kaip ir praėję momentai - nors, pasirodo, labiau pažengusiame (nenumatyto ir nepastebėto) „nokimo“ (slaptai vykstančiame) procese ir labiau priartėjusiame prie sprogdinančio paslėptosios daiktų prasmės atskleidimo nei ankstesni momentai. Taip pat atkreipkime dėmesį į tai, jog dabar, kaip ir anksčiau, nebuvo jokio išankstinio įspėjimo, kad šis momentas, kitaip nei ankstesni ar vėlesni, galėtų būti tiesos momentas, prasmės gimimo (apsireiškimo) momentas - nebuvo pasakyta, kad jis nutiks, kol jis nenutiko. Visame tūkstančio puslapių Prousto pasakojime nėra jokių nuorodų, jog jis įvyks...

Puantilistiniuose Sisley'aus, Signaco ar Seurat tapybos darbuose, taip pat ir kai kuriuose Pisarro ar Utrillo paveiksluose spalvoti taškai yra sujungti į prasmingas figūracijas: tapytojui užbaigus savo drobę, žiūrovai gali matyti medžius, debesis, pieveles, smėlėtus paplūdimius, mauduolius, pasirengusius panirti į upę. Puantilistiniame laike būtent „gyvenimo praktiko“ užduotis yra sujungti taškus į prasmingas konfigūracijas. Kitaip nei tapytojų puantilistų darbuose, paprastai tai vyksta atgaline tvarka. Konfigūracijos atrandamos retrospektyviai; jos retai kada sukuriamos iš anksto - o jei ir sukuriamos, teptukai, kuriais spalvotos dėmės yra perkeliamos iš mintinių žemėlapių į drobes, retai kada, o gal ir niekada, yra tokie klusnūs „gyvenimo praktikų“ akims ar rankoms, kaip kad pakluso didiesiems vizualiųjų menų kūrėjams.

Kaip tik dėl šių priežasčių „dabartistinis“ gyvenimas dažniausiai yra „skubos“ gyvenimas. Galimybė, galimai glūdinti bet kuriame taške, pasmerkta žūti kartu su juo; šiai vienintelei galimybei nebus jokio „kito šanso“. Kiekvienas taškas gali būti išgyvenamas kaip absoliuti ir išties nauja pradžia, tačiau jei nebus greitos ir kryptingos paskatos neatidėliotinam veiksmui, uždanga nusileis vos prasidėjus veiksmui, labai nedaug kam spėjus įvykti. Delsimas yra serijinis šansų žudikas.

Apdairumas sufleruoja, kad norinčiam pagauti šanso blyksnį asmeniui joks greitis nėra per didelis, tik jam nerekomenduojama dvejoti, nes bausmė už tai itin griežta. Kadangi nežinia, kas yra kas, užtikrintai išlieka tol, kol akimirkos galimybės nėra iki galo patikrintos, vien tik neleidžiantis sustoti skubėjimas. Tikintis, kad didžiulės erdvės, paruoštos naujoms pradžioms, driekiasi priekyje, o jose glūdi gausybė taškų, kurių potencialas, vis dar neišbandytas „didžiojo sprogimo“, nėra praradęs savo paslaptingumo, taigi (vis dar) nėra diskredituotas, manoma, jog viltys dar gali būti išgelbėtos nuo pernelyg ankstyvos pabaigos duženų ar veikiau nuo nesėkmingų pradžių.

Tikra tiesa, „dabartistiniame“ vartotojiškos eros gyventojų gyvenime motyvas skubėti dažnai reiškia raginimą įgyti ir kaupti. Tačiau svarbiausias poreikis, verčiantis skubą tikru imperatyvu, vis dėlto yra būtinybė atsikratyti ir pakeisti kuo nors kitu. Sunkus bagažas, būtent toks, kurio nenorima palikti dėl sentimentalaus prisirišimo ar dėl neapgalvotai prisiekto lojalumo, sunaikins sėkmės galimybes. „Nėra prasmės sielotis dėl palieto pieno“, - latentinis pranešimas, slypintis už kiekvienos reklaminės žinutės apie naują ir dar neištirtą galimybę patirti palaimą. Arba didysis sprogimas vyksta tiesiog dabar, per patį pirmą bandymą, arba užtrukti šiame konkrečiame taške daugiau nebėra prasmės, pats metas jį palikti ir judėti prie kito. Kaip didžiojo sprogimo galimybės vieta kiekvienas laiko taškas išnyksta vos tik pasirodęs.

Gamintojų visuomenėje po klaidingo starto ar nepasisekusio bandymo jums veikiausiai patars: „Bandyk darsyk, tačiau šįkart atkakliau - mikliau ir stropiau“; tačiau to tikrai nebus vartotojų visuomenėje. Tuos įrankius, su kuriais nepasisekė kažko nuveikti, dera išmesti, o ne pagaląsti ir bandyti darsyk - labiau įgudus, labiau atsidavus ir tikintis geresnių rezultatų. Tuomet, kai vakarykščių troškimų objektai ir vakarykštės viltys netesi savo pažadų ir nesuteikia greito ir visiško pasitenkinimo, kurio tikėtasi, jų dera atsisakyti - kartu su visais santykiais, sukėlusiais „sprogimą“, tačiau ne tokį „didį“, kaip tikėtasi. Skuba turi būti intensyviausia tuomet, kai lekiama nuo vienos (jau nepavykusios, tuoj nepavyksiančios ar galimai nepavyksiančios) akimirkos prie kitos (dar neišbandytos). Reikia būti atsargiam, turint omenyje karčią Fausto pamoką, jog būsi pasmerktas amžinybei pragare tą pat akimirką, kurios įsigeisi, būtent todėl, kad ji buvo pati maloniausia ir verta pasilikti amžiams. „Dabartistinėje“ kultūroje noras, kad laikas sustotų, yra paikumo, tingumo ar neišmanymo simptomas. Toks noras yra ir baustinas nusikaltimas.

Iš anglų k. vertė Kęstas Kirtiklis

„7 meno dienos“ Nr.34 (910), 2010-10-01