Šioje nedidelėje parodoje kaip tik ir siekiama išryškinti tas Gibavičiaus kūrybos briaunas, kurios atskleidžia jo novatoriškumą ir skirtingų meninės raiškos būdų sintezės paieškas. Išskirtinė Gibavičiaus grafikos darbų savybė - metamultiplikacija. Taip vadinu tiražavimo proceso apmąstymą, atvaizdo kartojimo filosofiją. Grafika pagal apibrėžimą yra atspaudas nuo klišės, kurį galima kartoti. Tačiau kaip kartojimą parkelti iš kopijos ir originalo problematikos į laiko ir erdvės? Vakarų popmeno atstovai atvaizdų tiražavimą siejo su masine gamyba - tai buvo ne tik unifikacijos, bet ir vartojimo kritika. Gibavičių mažai domino materija, jos pavidalų dauginimas. Jam rūpėjo ne reklaminė plokštuma, o tai, kas atsiranda anapus ir šiapus vaizdo. Todėl toks dažnas jo kūryboje lango motyvas. Menininkas ne šiaip kartoja, o sluoksniuoja vaizduotėje užsilikusius vaikystės prisiminimus - priartindamas ir nutolindamas vaizdą.

Kartojimas siejasi ne su vienodumu, o su išgyvenimo intensyvumu, tankumu, raiškumu. Taip grafika priartėja prie fotografijos, o vėliau - ir prie kino. Tai tarsi kadrų padidinimai arba šokančio žvilgsnio gaudynės - kai akis šokinėja nuo ekrano prie smulkių kino kadrų. Ciklas „Vaikystės prisiminimai“ tuo ir įdomus - jis prasideda tarsi nuo žvilgsnio pro langą, paskui tolsta - dalijasi į keturis langus, vėliau į devynis, šešiolika ir t.t. Josifas Brodskis kažkada rašė, kad „oras skverbias kambarin kvadratais“. Gibavičiaus prisiminimai - taip pat.

Dar aiškiau kinematografinę seką atskleidžia Jurgio Baltrušaičio „Poezijos“ iliustracijų ciklas. 52 minimalistiniai raižiniai primena tiesiog geometrines pratybas, schematiškus žvaigždynų žemėlapius. Bet kiekviena naujai nubrėžta linija kuria kitą erdvinę konfigūraciją, palengva atskleisdama linijinio konstravimo daugiamatiškumą. Tiesios ir įstrižos susikertančios baltos lygiagrečios linijos juodame fone primena atkaklias Pieto Mondriano pastangas naudoti tik statmenas linijas ir tapyti tik pirminėmis spalvomis. Tai tarsi čia ir dabar fiksuojamas kosmoso atsiradimas iš chaoso.

Tokią grafiką galima pavadinti asociatyviu minimalizmu - ir tai būtų produktyvus paradoksas. Nes jukminimalistai kaip tik stengėsi nekurti jokių asociacijų, kad plytų seka ir būtų tik plytų ar bent jau skaičių seka. Gibavičius, nors ir priartėdamas prie abstrakcijos savo tiražuojamuose „Vaikystės prisiminimuose“ ar Baltrušaičio „Poezijos“ iliustracijose, vis dėlto neatitrūksta nuo žemės. Kultūra jam neatsiejama nuo natūros, griežta tiesė - nuo spontaniškos kreivės. Įspūdingai šiuo požiūriu atrodo „Jūrų gyvūnų ciklas“ - čia linija ne tik išryškina gyvūnų formas ir faktūras, bet ir kuria savotišką atmosferos „tinklą“ - abstraktų foną, „televizinį“, užekraninį triukšmą. Gibavičiaus gyvūnai gyvena ne akvariume, o televizoriaus dėžėje, jie transliuojami grafikos bangomis vietoj vienetų ir nulių brėžiant virpančias linijas.

Racionalus ir kartu spontaniškas Gibavičiaus grafikos pobūdis puikiai atsiskleidžia jo iliustracijose Juditos Vaičiūnaitės poezijai. Ir čia meistras yra neprilygstamas - jo personažai balansuoja ant įtempto lyno tarp intymumo ir neaprėpiamos šokio erdvės. Tai ne tik plokštumos, bet ir distancijos jausmas. Žvelgiant pro Gibavičiaus grafikos langus atsiveria ne šiaip peizažas, o tūkstančiai vienas kitą atspindinčių pasaulių.

Paroda veikia iki spalio 20 d.

„Juškus Gallery“ (B. Radvilaitės g. 6b, Vilnius) dirba antradieniais-šeštadieniais 11-19 val.

„7 meno dienos“ Nr.34 (910), 2010-10-01