Kinematografiniai pasakojimai
Rimtautas Gibavičius. Iš ciklo „Vaikystės prisiminimai“. 1980-1982 m. Rimtautas Vincentas Gibavičius (1935-1993) - menininkas, kuris pradėjo naudoti šiuolaikinę vaizdų kalbą anksčiau, nei mes išmokome ją skaityti. Tiksliau, visada atrodė, kad puikiai žinome, apie ką kalba lakoniški ir dekoratyvūs Vilniaus peizažai arba spontaniškai sklandžios poezijos iliustracijos. Bet reikėjo kelių dešimtmečių konteksto, kad išryškėtų R.V. Gibavičiaus meninio mąstymo aktualumas ne tik Lietuvos dailės, bet ir dabartinės vizualiosios kultūros kontekste.
Šioje nedidelėje parodoje kaip tik ir siekiama išryškinti tas Gibavičiaus kūrybos briaunas, kurios atskleidžia jo novatoriškumą ir skirtingų meninės raiškos būdų sintezės paieškas. Išskirtinė Gibavičiaus grafikos darbų savybė - metamultiplikacija. Taip vadinu tiražavimo proceso apmąstymą, atvaizdo kartojimo filosofiją. Grafika pagal apibrėžimą yra atspaudas nuo klišės, kurį galima kartoti. Tačiau kaip kartojimą parkelti iš kopijos ir originalo...
|
Režimų kaitos menas
Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbanavičius ir Mindaugas Navakas parodoje „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940-1941 m.“ A. Baltėno nuotr Įkaitęs Laisvės alėjos grindinys, mieguistas liepos mėnesio Kaunas. Ekonominė krizė, regis, padvigubino restoranų, aludžių ir kavinių skaičių centre, tačiau žmonių, kaip visada, nedaug.
Keletas japonų Vilniaus gatvėje, rusių turisčių invazija į lino audinių parduotuvėlę; pagyvenę kauniečiai ilsisi ant suolelių liepų pavėsyje. Spalvingus kostiumėlius vilkinčios damos po darbo užbėga į nepakeičiamąjį „Ekspresą“ išgerti kavos su spurgomis. Laikinoji Lietuvos sostinė atrodo taip, kaip, matyt, ji visada atrodė - provincialus, sulėtintu tempu gyvenantis miestas. Pavieniai art deco stiliaus pastatai signalizuoja metropolio ambicijas, bet telieka...
|
Parkai ir menai gryname ore
Rūta Norvilaitė. „Siurblys“ Labai rimtos ir atskiros diskusijos reikalauja skulptūrų statymo viešose erdvėse tema, nes situacija darosi nevaldoma ir labai primena nežabotą nesuvokiamos formaliai, neadekvačios funkciškai ir grubios vertybiniu atžvilgiu architektūros išplitimą pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu.
Dar būtų naudinga atskirai aptarti, o galbūt ir kaip nors klasifikuoti skulptūrų telkinių miestuose (pvz., Palangoje, Klaipėdoje, Vilniuje Jeruzalėje) ir užmiesčiuose (prie Sudervės „Vilnojos“ skulptūrų parkas, „Europos parkas“ netoli Vilniaus, „Grūto“ parkas prie Druskininkų) bruožus, mat nors įvardijami tais pačiais žodžiais, reiškiniai anaiptol nėra lygiaverčiai. „Europos parkas“, nepaisant savo trūkumų, išlieka menine kokybe be konkurencijos,...
|
|