Eglė Gabrėnaitė „Vyšnių sode“ D.Matvejevo nuotr.
Šiandien, rugsėjo 24-ąją, Vilniaus mažojo teatro aktorei Eglei Gabrėnaitei sukanka 60. Gerbdamas aktorės pasirinkimą, teatras nerengia viešo jubiliejinio vakaro, nededikuoja spektaklio. „Tai mano intymi šventė, ir šią dieną aš noriu praleisti taip, kaip noriu“, – sako Eglė Gabrėnaitė.
Eglė Gabrėnaitė yra iš tų aktorių, kurie, net kurį laiką neturėdami savęs vertų vaidmenų, ryškiai spindi teatro padangėje. Net meniniu požiūriu silpnesni pastatymai, kuriuose vaidina ši aktorė, įgyja gylio arba nebanalios žaismės dėl išskirtinio talento ir asmenybės charizmos.
Paradoksas, kad per visą savo sceninę karjerą, kurioje – arti 60 sukurtų darbų teatre ir kine, Eglė Gabrėnaitė teatre teturėjo vos keletą didelių vaidmenų. Kaip pati sako, „jų mano gyvenime buvo kokie trys“. Pirmasis, patraukęs atidų publikos ir kritikos žvilgsnį į jauną gražuolę aktorę, buvo 1978 m. suvaidinta Antigonė Irenos Bučienės – vienos svarbiausių žmonių aktorės profesiniame gyvenime – spektaklyje pagal Jeaną Anouilh’į. Šis vaidmuo atskleidė galingą, vitališką, bet meistriškai valdomą aktorės temperamentą, plačią emocijų raiškos amplitudę. Šiame ir kituose režisierės Irenos Bučienės spektakliuose Gabrėnaitė sukūrė savitą moters herojės tipą – stiprios, principingos, aistringai ginančios savo tiesą, o kartu pažeidžiamos, trokštančios meilės ir supratimo.
1988 m. režisieriui Rimui Tuminui Gabrėnaitę pakvietus vaidinti spektaklyje „Čia nebus mirties“, prasidėjo naujas aktorės kūrybos etapas. Apie jį aktorė yra kalbėjusi: „Daug kas skiria teatrą, iš kurio išėjau, nuo to, į kurį einu. Pirmiausia – vieningumo jausmas. Jį patiria visi, kurie vaidina pas R. Tuminą. Vieningumas taip pat atrodė prarastas dalykas – kaip ir teatro etika.“ Palikusi Akademinio teatro trupę, ji perėjo į besiburiantį Vilniaus mažąjį teatrą, kur po poros metų, 1990-aisiais, sukūrė giliausią įspaudą jos kūrybinėje biografijoje palikusį vaidmenį – Ranevskają Antono Čechovo „Vyšnių sode“, kuris vaidinamas iki šiol.
Bėgant metams, Ranevskajos vaidmenyje, kuris keitėsi kartu su aktore, vis labiau ėmė ryškėti autobiografinis ar metateatrinis aspektas. Kadaise palikusi Akademinio dramos teatro trupę ir patikėjusi „vyšnių sodu“ – teatru-namais, į kuriuos kvietė Rimas Tuminas, po keliolikos metų šiuo vaidmeniu aktorė galėjo kalbėti ir apie savo asmeninių ir profesinių lūkesčių likimą. „Niekada nesigailėjau, kad perėjau į Mažąjį. Nors daug metų nebuvo darbo. Bet juk laukimas – tai ir yra vaidmens kūrimas. Jei nebūtų buvę tų laukimo metų, aš nebūčiau suvaidinus nei „Vyšnių sodo“, nei kitų spektaklių, kuriuose buvo gera vaidint“, – sako aktorė.
Ilgai Eglė Gabrėnaitė sako negalėjusi išsivaduoti iš šio vaidmens, kuris buvęs prilipęs prie jos kaip antra oda, įtakos. Tai padaryti jai padėjo pats Tuminas, 2001 m. pakvietęs Anos Andrejevnos, Gorodničiaus žmonos, vaidmeniui Gogolio „Revizoriuje“. „Tai nesubtili, nerafinuota, nepaslaptinga, negabrėnaitiška Ana Andrejevna. Šaižus disonansas su aktorės amplua atskleidė netikėtą jos talento briauną“, – rašė Šarūnė Trinkūnaitė apie žavų Gabrėnaitės bandymą kurti komišką kaukę. Šis išsilaisvinimas pasirodė esąs kūrybiškas: visai kitokią aktorę išvydome Valentino Masalskio spektakliuose, sukurtuose Nacionaliniame dramos teatre, Marie Marsot „Laukim skambučio“ ir Thomo Bernhardo „Pasaulio gerintojas“, taip pat Vilniaus mažojo teatro „Vestonuose“, režisuotuose jauno režisieriaus Viliaus Malinausko.
Su Valentinu Masalskiu Eglę Gabrėnaitę sieja ypatinga kūrybinė bendrystė. Abu šiuos kūrėjus artina ne tik kūrybinis maksimalizmas, bet ir dėmesys, regis, teatre jau pamirštai vertybei – etikai. „Dabar svarbu su kuo, o ne ką“, – apie profesinius pasirinkimus sako aktorė, dažnai atsisakanti jai nepatinkančių vaidmenų.
Kita vertus, pastaruoju metu Eglės Gabrėnaitės vaidmenys krypsta atviresnio žaidybiškumo ir sykiu komiškųjų žanrų link. Šis komizmas dažnai turi „dvigubą dugną“. „Ateina laikas, kai ir protą turi, ir profesionalumas subrendęs. Jau ne personažas tave vairuoja, o tu vairuoji situaciją scenoje, jauti malonumą“, – teigia aktorė.
Ši replika galėtų būti skirta vienam naujausių Gabrėnaitės darbų – Violetai Veston Tracy Lettso juodojoje komedijoje „Vestonai“. Gabrėnaitė nėra monožanro artistė, jai labai svarbus partneris, nors kartais būtent partneriai padeda atsiskleisti lemtingam jos vaidinamų moterų vienišumui. „Vestonuose“ ji vieniša visomis prasmėmis, nors aplink ją klega gausus būrys ekscentriškų spektaklio personažų. Tačiau nei pati aktorė, nei jos herojė ir nesiekia būti suprasta. Priešingai – atsiribojusi, slėpdamasi už skirtingų kaukių, nevengdama šiurkštesnio komiško potėpio, ji net mėgaujasi savo vienumu, tai virsta net savotiška jos privilegija. Todėl šis jos vaidmuo tampa lyg spektakliu spektaklyje. Jame galima įžvelgti ir autoironijos, ir žaidimo, – neatsitiktinai kai kurios frazės ar net mizanscenos akivaizdžiai susisieja su legendiniu „Vyšnių sodu“.
Ir gyvenime Eglė Gabrėnaitė traukia kažkokiu neperprantamu paslaptingumu. Ji ir neslepia turinti daugybę kaukių. Kiekvienam nepaprastai atidi ir mielai bendraujanti, savo prigimtimi ji yra visiška vienišė. „Šitą man sunkiausia iškęsti – kad visą laiką turiu būti tarp žmonių, kolektyve, o mano esmė ne tokia“, – yra prisipažinusi aktorė.
O apie asmeninę sukaktį Eglė Gabrėnaitė sako: „Reikėtų kažkaip susumuot savo „aktorinį bagažą“, bet man ne tai svarbu. Man svarbu, koks aš žmogus tapau. O visi „geriausių“ apdovanojimai, medaliai... Baigiasi spektaklis, nusivelki blizgančią suknelę, atsisėdi tyliai kamputy ir puikiai žinai, ar tu geriausias, ar dešimtas nuo galo, ar pačiam gale. Tai, ką aš sau pasakau prieš užmigdama, joks kritikas man nepasakys. Tie septyneri metai, praleisti Maskvoje skaitant knygutes ir bendraujant su labai įdomiais žmonėmis, vis dėlto paliko many pėdsaką. Dabar vienintelė užduotis, kurią sau keliu, – neprisidirbt ko nors, kad nebūtų prieš save gėda. Iš tikrųjų aktoriaus profesija yra apgailėtina, tu esi klounas, todėl labai svarbu išlaikyti savo paties nusistatytą lygį, kad netaptum juokingas, nesusireikšmintum. Turi išlaikyt blaivų požiūrį į save. Ir čia labai padeda autoironija. Aš mėgstu juoktis iš savęs – ir kuo toliau, tuo labiau. O į kompromisus neinu. Vienas tai gali, kitas – ne. Aš negaliu.“
Kitą savaitę kviečiame skaityti interviu su Egle Gabrėnaite.
„7 meno dienos“ Nr.33 (909), 2010-09-24
|