Jūsų filme Josifas Brodskis, paklaustas, koks yra rašytojo pašaukimas, atsako, „gerai rašyti“. Koks yra dokumentinių filmų režisieriaus pašaukimas?

Gerai filmuoti. Dokumentikoje, kitaip nei vaidybiniame kine, nėra nešališkų apibrėžimų, kas yra gerai ir kas blogai, tad pridurčiau, kad filmuoti taip gerai, kaip tik įmanoma.

Koks jūsų asmeninis santykis su pagrindiniu filmo herojumi?

Visa tai intymu tiek, kiek leidžia pats Brodskis. Įtariu, kad aš pats greičiausiai susidedu iš jo, o ne savo paties minčių, žodžių ir eilučių.

Dokumentinis filmas primena eilėraštį. Jūs rašote?

Rašau, bet tuo tikrai nesididžiuoju. Esmė ta, kad rašymas priartina mane prie kažko, kur noriu būti. Tačiau jei atvirai, tiksliai nelabai žinau, kas ir kur tai yra...

Visuomet įdomu žvilgtelėti ir į nematomą filmo kūrimo pusę – medžiagos paieškas, idėjos gimimą. Kas vyko filmavimo „užkulisiuose“?

Man J. Brodskis visuomet buvo viena iš svarbiausių figūrų. Mintis sukurti filmą nekilo staiga.

Vienintelis neįveikiamas iššūkis buvo kiekvieno sutikto žmogaus polinkis savintis J. Brodskį. Visas poeto palikimas (asmeninis gyvenimas, nuotraukos, interviu) priklauso grupelei žmonių, kuri, atrodo, monopolizavo viską, kas pasakyta, publikuota ar nufilmuota apie poetą. Tačiau man pavyko išsikovoti teises į savąjį poeto supratimą. Už tai esu dėkingas daugybei žmonių visame pasaulyje, taip pat ir Vilniuje.

Filmas susideda iš eilučių, laiškų, minčių nuotrupų. Jos ir sukuria portretą. Kodėl pasirinkote tokią formą?

Įsivaizdavau, kad filmas jau baigtas, rodomas kino teatre, o jame sėdi vienintelis žiūrovas – ponas Josifas Brodskis. Ir kaskart, kai jis sušunka: „Nesąmonė!“ – aš atsakau: „Josifai Aleksandrovičiau, tai – jūsų žodžiai, ne mano.“ Tad vienintelė forma tinkama tokiam scenarijui įgyvendinti buvo interviu, ar ne?

J. Brodskis keletą kartų lankėsi Lietuvoje. Kas Lietuva buvo J. Brodskiui ir kas yra jis lietuviams ?

J. Brodskis yra pasakęs, kad Lietuva Rusijai – žingsnis teisinga kryptimi, žingsnis į Vakarus. Jis – didis poetas, rašęs rusų kalba. Lietuva anksčiau buvo ir iš dalies vis dar yra rusiškai skaitančio pasaulio dalis. Brodskis parašė daug eilučių apie Lietuvą. Lietuvoje vis dar gyvena žmonės, kuriuos taip mylėjo poetas. Tarp jų ir Tomas Venclova.

Kas jums yra kino dokumentika?

Tiesą sakant, nelabai žinau. Nesu tikras, ar dar egzistuoja skirtumas tarp dokumentikos ir vaidybinio kino. Mes vis dar atskiriame juos iš inercijos, bet galiausiai jie abu kalba apie mus ir mūsų gyvenimus.

Kartais atrodo, kad labiausiai paplitęs dokumentikos supratimas – televizijos produkcija. Tačiau dokumentika egzistuoja ir kaip meno forma...

Žodį „dokumentika“ verčiau palikti televizijai. Ten ji egzistuoja kaip atskiras žanras: ilgas reportažas su tonomis pasakojimų bei paprastu faktų aiškinimu. Bet manau, kad geriausius televizijos dokumentinius filmus taip pat galima laikyti menu.

Koks yra didžiausias Jūsų troškimas?

Mano realistinis troškimas – dirbti kiek įmanoma daugiau. Mano neįgyvendinamas troškimas – turėti pakankamai pinigų ir dirbti taip gerai, kaip galiu. Bet juk tuo ir pradėjome šį pokalbį...

Kalbėjosi Simona Žemaitytė

„7 meno dienos“ Nr.33 (909), 2010-09-24