Ekspozicijų salės gausiai užpildytos. Darbų daug, bet tai netrukdo jaustis gana komfortabiliai. Kūriniai apgyvendinti tirštai it žmonės daugiabutyje. Kiekvienas turi savo asmeninį plotą ir į jį verčia telkti dėmesį. Tai neleidžia bendrame ekspozicijos vaizde įsivyrauti destrukcijai. Savo privačioje, o vėliau viešoje erdvėje kūrinys jungiasi su žiūrovo sąmone. Ilgėliau stebint vieną iš eksponatų lėtai keičiasi jo reikšmė, pozicija, emocija. Panašiai kaip ne iškart atsiskleidžia ragaujamas vynas, taip ir keramikos objektai nebūtinai po tokio tyrinėjimo atsiveria pačiais maloniausiais „skoniais“.

Verta atskirai aprašinėti kai kuriuos kūrinius ir lyginti jų erdvės santykį su šalia esančiųjų. Pavyzdžiui, pirmasis darbas, kuris krinta į akis net neįėjus į salę, o tik dirstelėjus pro stiklines duris – Genovaitės Jacėnaitės „Žvilgsnis į praeitį“. Visiškai logiška, kad ekspozicijos pradžioje randame Isroildžono Baroti „Pradžią“. Dominuojanti šio kūrinio forma – kiaušinis – kelia egzistencinius pamąstymus. Baroti kūrinio pavadinimo esmę taip pat pateisina ir besikalantys žiedeliai iš tolygiai vienspalvio, nė kiek neįskilusio lukšto. Štai ir „Pradžia“ pradžioje. Į parodos pasakos ar pasakojimo seką įsilieja ir jos „personažai“, ir natūralus „garso takelis“ bei mistikos prieskonis – ko gi čia susirinko tos „būtybės“ iš molio... Tiesa, vienas iš itin įsimenančių keramikinių parodos asmenų – „Rūta“. Kodėl ji? Tiesiog ji labai primena daugelį moterų, su kuriomis prasilenki gatvėse. Veidas „be spalvos“, mimika standartinė: nieko nesakančios akys, šiek tiek žemyn pasvirę lūpų kampučiai ir nukarę žandai.

Pirmosios salės kolekciją vainikuoja Rasos Justaitės-Gecevičienės darbas „Keramofonas“ iš ciklo „Skambanti keramika“ bei Žilvino Labanausko kūrinys „Rokiui: už neeilinį indėli į kino meną I–IV“. Šiuo atveju abu darbai dera tarpusavyje. Rokio kova negali būti be muzikos. Pats kūrinys susideda iš keturių bokso kovos fragmentų-kino kadrų, kuriuos stebint susikuria veiksmo planas, kovos idėja ir finalinis jos momentas – pergalė. Menami smūgiai kuria savotiško skambesio ritmą, kuriame yra ir linksma gaida, nes šiuo atveju Rokio Balboa asmenybė tapatinama su animaciniu personažu. O keramofonas (molinės lėkštės, paverstos perkusiniu instrumentu) neskambėtų be veiksmo, kurį šalimais jam žada Rokio kova. Kyla daug klausimų apie medžiagos skambesį ir trapumą, bet vis dėlto jo skambėjimas – puikus kovos fonas. Čia baigiasi pirma dalis.

Vos įžengus į kitą ekspozicijų salę atsiranda dar daugiau mistikos. Ši salė neatsiejamai jungiasi su tolėliau esančia. Darbuose kartkartėmis žybteli vaizdiniai, kurie mena garsius tapybos kūrinius. Kad ir Živilės Bardzilauskaitės Bergins „Prisiminimai“ – jie kelia asociacijas su Salvadoro Dali kūriniais. Moters figūra, kėdė sulieta su jos kūnu. Siurrealizmas... Nors šalia esantis darbas „Žvaigždės kartais krenta“ norom nenorom verčia prisiminti popmeną. Standartinė žvaigždės forma, iš jos tykšta aukso masė, iškraipydama tobulą jos formą. Ar tai nėra popmenas?

Darbų įvairovė tarsi nusako margą socialinę situaciją. Galima išgirsti ir ironijos gaidelę – pavyzdžiui, niekas nepraeis pro Andriaus Janušonio kūrinį nešyptelėjęs. Rimta Herodoto galva įtaisyta ant moters kūno, o jo rankose šonkaulis. Nebeaišku, kas kam iš to šonkaulio gyvybę kūrė... Štai taip ir šios erdvės įgauna vientisą skambesį. Šios dalies pasakojimą užbaigia darbas „Virš naktinio miesto“. Raminta Polikšienė rodo mums miestą iš paukščio skrydžio. Dabar tai madinga, beveik vartotojiška. Tiesiai į populiarumo širdies gelmes. Autorės darbas nėra „pigus“, tiesiog pats kūrinio siužetas ir jo sukurtas jausmas žinomi iki skausmo.

Trečios dalies pradžia. Laiptai. Visada tenka palypėti ar bent jau įdėti kažkiek pastangų, kad pamatytum kažką naujo. Čia naujumo galima ieškoti kurpiant įvairiausias asociacijas, bandant įžvelgti tendencijas, įtarinėjant užkoduotus pasąmonės klodus ar paprasčiausiai spoksant į minimalistinius vaizdus. Trečiame aukšte pristatomi atrinkti keramikos studentų baigiamieji darbai. Viskas prasideda nuo Domilės Ragauskaitės darbo „Asociacijos“. Jos užkariauja visą kūriniui suteiktą erdvę. Vaizdas, garsas, besikeičiančios skaidrės ant sienos. Viskas smarkiai dirgina vaizduotę. Įvairiaspalvės glazūros mažuose baltuose indeliuose, kurie sudėti ant stiklo prie sienos, primena pelėsius, glitėsius, kartais lotoso sėklas. Kartkartėmis tai neatrodo itin estetiška. Štai tos tarsi neigiamos emocijos veda prie kūrinio „Išnara“. Daug porceliano „išnarų“, sukabintų ant sienos, primena apie mus pačius, keitimosi procesą atitinkamu metų laiku arba brendimo procesą. Žinoma, visa tai nekuria vidinės harmonijos, bet šiuolaikinė pasaka ir neturi to daryti. Ekspozicijoje esantys Solveigos Gutautės darbai „Vartotojų karta“ tik verčia suvokti, kad šiais laikais turi „stotis ant kojų“ ir „parduoti“ save. Autorė prigamino keraminių seiliukų, o ant jų užrašė garsiųjų prekinių ženklų pavadinimus. Žvelgiant į šiuos darbus mintyse skamba vienos dainos žodžiai: „Kažkas atėjęs vaikui pirkti paspirtuką, netyčia pastebėjo pigų liemenuką!“ Ironija? O gal tikrovė? Taip galima užbaigti ganėtinai užtęstą pasaką.

Ši įsimintina paroda suskambėjo paslaptingai, moderniai ir kasdieniškai. Kiekvienas čia suranda savo vietą ir gali tęsti pasakojimą. Nuo „Žvilgsnio į praeitį“ iki „Vartotojų kartos“, regis, gana ilgas kelias, bet jis neprailgsta. Iš kūrinių pavidalų įvairovės galima susidaryti įspūdį, kokia keramika gali būti iškalbinga, kokia nepaprastai jautri, o panorus – ir grubi iki pasišlykštėjimo. Iškeltas bienalės tikslas – vienoje ekspozicijoje pristatyti darbus, atspindinčius naujausius kūrybinius ieškojimus, bandyti apčiuopti Lietuvos profesionaliosios keramikos tradicijų tęstinumą, suburti ne tik visuomenėje pripažintus kūrėjus, bet ir jaunųjų keramikų kartą – pateisintas. Žinoma, neapseita ir be apdovanojimų. LDS pirmininkas Eugenijus Nalevaika paskelbė prof. Liudviko Strolio premijų laimėtojus: Egidijų Radvenską, Laimutę Matijošaitytę-Martinkienę ir Genovaitę Jacėnaitę. Bienalės diplomais buvo apdovanoti: už sėkmingą debiutą – Jurgita Vėbraitė, už konceptualumą – Kristina Mazūrienė, už šmaikštumą – Žilvinas Labanauskas, už medžiagos ir idėjos darną – Saulius Jankauskas, už naujų formų paiešką – Domilė Ragauskaitė, už atsinaujinimą – Lida Kuzmienė. Paroda suskambėjo it trijų dalių opera, kartu apžvelgdama ir šiuolaikinės keramikos raidą.

Paroda veikia iki spalio 2 d.

Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–16 val.

„7 meno dienos“ Nr.33 (909), 2010-09-24