Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos

Europa - miręs politinis projektas

OSFL projektai
Tai ES pabaigos pradžia, nebent ji vėl viską pradės iš naujo, padėjusi visiškai naujus pamatus.

Per vieną mėnesį tapome daugybės įvykių liudininkais. Graikijos ministras pirmininkas George'as Papandreou pareiškė apie galimą savo šalies bankrotą. Europos gelbėjimo paskola jam pasiūlyta su viena sąlyga - žlugdantis biudžeto apkarpymas. Netrukus sekė Portugalijos ir Ispanijos skolinimosi „reitingų sumažinimas“ ir kilo grėsmė dėl euro vertės ir net jo išlikimo. Įkurtas Europos saugumo fondas (esant stipriam JAV spaudimui), įvertintas 750 mlrd. eurų. Centrinis Europos bankas nusprendė (nesivadovaudamas savomis taisyklėmis) išpirkti suverenias skolas, o kelios ES šalys paskelbė apie griežtus biudžeto apribojimus.

 

Akivaizdu, kad tai tik krizės pradžia. Euras - tik menka jungtis grandinėje. Kaip ir pati Europa. Neabejotina, kad artėja katastrofiškos pasekmės.

 

Esant tokiai situacijai, protestai Graikijoje visiškai suprantami. Pirma, mes tapome visų Graikijos žmonių pasmerkimo liudininkais. Antra, vyriausybė ir vėl neištesėjo savo rinkiminių pažadų, nesileisdama net į jokią demokratiškos diskusijos formą. Galiausiai Europa nepademonstravo jokio solidarumo vienai iš savo narių, o vietoj to primetė priverstines Tarptautinio valiutos fondo, saugančio ne tautas, o bankus, taisykles.

 

Graikai tapo pirmosiomis aukomis, tačiau vargu ar paskutinėmis. „Europos valiutos gelbėjimo politika“ turėtų leisti diskutuoti visiems piliečiams, nes pasekmės paveiks juos visus. Tačiau nors tokia galimybė ir egzistuoja, diskusija yra labai šališka, nes esminiai sprendimai slapti arba atmetami.

 

Dabartinė dominuojančių socialinių galių veikiama Europos Sąjunga galbūt ir sukūrė kažkiek institucinės harmonijos bei įtvirtino kai kurias esmines teises, kas nėra nereikšminga, tačiau, priešingai savo nusistatytiems tikslams, ji nesukūrė bendros nacionalinių ekonomikų evoliucijos, erdvės gerovei dalintis. Kai kurios šalys yra dominuojančios, kitos - dominuojamos. Galbūt Europos žmonės ir nėra priešiškai nusiteikę, tačiau tautų priešiškumas auga.

 

Antra, Keyneso strategija kurti viešą „pasitikėjimą“ ekonomika remiasi trimis tarpusavyje susijusiais atramos taškais: stabilia valiuta, protinga mokesčių sistema, o kartu socialine politika, siekiančia visuotinio įdarbinimo. Šis trečias aspektas yra sistemiškai ignoruojamas daugelyje paskutinių komentarų.

 

Maža to, visa ši diskusija apie euro, kaip valiutos, sistemą bei Europos ateitį išliks visiškai abstrakti, jei ji neatitiks tikrųjų globalizacijos tendencijų, kurias pagreitino finansinė krizė, nebent į ją politiškai sureaguos krizės paliesti žmonės ir jų lyderiai.

 

Esame vienos tarptautinės konkurencijos perėjimo į kitą liudininkais: tai konkurencija jau ne tarp produktyvaus kapitalo, o tarp nacionalinių teritorijų, kurios naudojasi atleidimu nuo mokesčių bei algų mažinimu, kad pritrauktų daugiau kapitalo nei jų kaimynai.

 

Ar Europa veiks kaip efektyvi narių solidarumo sistema, apsauganti šalis nuo „sisteminės rizikos“, ar paprasčiausiai nustatys teisinę formą, kuri didina konkurencingumo tarp jų laipsnį - nulems Europos ateitį politinėje, socialinėje ir kultūrinėje plotmėje.

 

Tačiau yra ir antra tendencija - tarptautinio darbo pasidalijimo transformacija, kuri radikaliai destabilizuoja darbingumo pasiskirstymą pasaulyje. Tai nauja globalinė struktūra, kai šiaurė ir pietūs, rytai ir vakarai keičiasi savo vietomis. Europa, arba didžioji jos dalis, patirs baisų nelygybės augimą: žlugs vidurinė klasė, sumažės kvalifikuoto darbo, bus išstumta „nepastovi“ gamybinė industrija, regresuos socialinė gerovė ir teisės, dekonstruosis kultūrinė industrija bei bendras viešasis sektorius. Tai sugrąžins etninius konfliktus, kuriuos Europos konstruktas taip norėjo įveikti.

 

Dabartinėje situacijoje neįmanoma neužduoti klausimo: ar tai ES - projekto, kuris gimė prieš penkiasdešimt metų remiantis ilgaamže utopija, bet dabar nesugeba išpildyti pažadų, - pabaigos pradžia? Atsakymas, deja, yra: taip, anksčiau ar vėliau to neišvengsime ir turbūt neapsieisime be nuožmių neramumų. Nebent Europa vėl viską pradės iš naujo, padėjusi visiškai naujus pamatus, nes dabar Europa - miręs politinis projektas.

 

Bet ES žlugimas neišvengiamai reikš dar didesnę globalizacijos riziką. Naujos Europos įkūrimas negarantuoja jokios sėkmės, tačiau bent jau suteikia kažkokios geopolitinės atsvaros galimybę. Vis dėlto yra viena sąlyga: visi nauji išbandymai, susiję su naujomis postnacionalinės federacijos idėjos formomis, turi būti rimtai ir drąsiai sutinkami. Tai reiškia ir bendros viešosios valdžios sukūrimą, kas nėra nei valstybė, nei kokia nors politikų ar ekspertų „vadovybė“ ir užtikrina tikrą tautų lygybės apsaugą bei kovą su priešišku nacionalizmu. O svarbiausia - demokratijos atgaivinimas europinėje erdvėje, atsispiriant „de-demokratizacijai“ arba „valstybingumui be valstybės“, kurį sukūrė neoliberalizmas.

 

Kai kurie akivaizdūs dalykai turėjo būti pripažinti jau seniai: Europa neprogresuos federalizmo link, jei pats demokratijos progresas neperžengs egzistuojančių formų, suteikdamas daugiau įtakos žmonėms supranacionalinėse institucijose. Ar tai reiškia, kad norint pakeisti dabartinį istorijos kursą, supurtyti letargo miegu miegančios pūvančios politikos konstruktą mums reikia kažko panašaus į europietišką populizmą, bendrą judėjimą ar taikų masių sukilimą, kur masės, būdamos krizės auka, išreikštų pasipiktinimą jos kaltininkais ir reikalautų kontrolės „iš apačios“, kad būtų prižiūrimi slapti rinkų, bankų ar valstybių sudaryti sandoriai? Taip, iš tiesų. Sutinku, kad tai gali sukelti kitas katastrofas. Tačiau rizika bus didesnė, jei išliks bet kokios formos nacionalizmas.

 

Šioje pasaulio dalyje tokios jėgos tradiciškai buvo vadinamos „kairiosiomis“. Tačiau ir europietiškoji kairė jau merdėja. Platesnėje politinėje erdvėje, peržengiant sienas, kas dabar aktualu, ji prarado bet kokį gebėjimą socialiai pasipriešinti ar suburti išlaisvinamuosius judėjimus. Ji pasidavė neoliberalizmo dogmoms bei logikai ir galiausiai buvo ideologiškai suskaldyta. Netekusios žmonių palaikymo, ją reprezentuojančios partijos dabar tėra beviltiškos krizės žiūrovės, nesugebančios pasiūlyti jokio specifiško kolektyvinio atsako.

 

Tokioje situacijoje galima tik paklausti, kas nutiks, kai krizė pasieks kitą fazę? Kils protesto judėjimai, tačiau jie pasijus izoliuoti ir turbūt nukryps link riaušių arba bus paveikti rasizmo bei ksenofobijos (kas jau ir taip plinta). Tačiau šis klausimas liečia ir intelektualus: koks turėtų ir galėtų būti demokratiškai paruoštas politinis atsakas į krizę europiniu mastu? Progresyvūs intelektualai, vadinantys save reformistais ar revoliucionieriais, turėtų diskutuoti šia tema ir rizikuoti. Jei jie to nepadarys, pasiteisinti nebebus kaip.

 

Pagal Étienne'o Balibaro straipsnį „Europe is a Dead Political Project“ parengė Santa Lingevičiūtė



 

 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.